VU ekspertai: akcizų didinimas ir ribojimai kovoje su rūkymu – lyg dūmai be ugnies

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, rūkymas kasmet pražudo 8 milijonus gyventojų. Iš jų net 1,2 milijono – pasyvūs rūkantieji. Tuo metu Lietuvoje nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet miršta apie 6 tūkstančius žmonių. Tačiau, nepaisant sistemingai kylančios kainos, visiško reklamos draudimo ir ribojimų rūkyti viešose vietose, Lietuvoje rūko vienas iš penkių gyventojų. Siekdami išsiaiškinti, kokios priemonės būtų veiksmingiausios mažinant tabako vartojimą, Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai atliko ekonominių rūkymo prevencijos priemonių poveikio tyrimą.

Ribojimų įtaka – mažareikšmė

Daugiau nei trečdalis (37 proc.) rūkančių respondentų teigė, kad net ir smarkiai pakilus pamėgtų tabako gaminių kainai rūkymo įpročio nekeistų. Tuo metu penktadalis manė, kad ryškus kainos augimas paskatintų ieškoti pigesnių rūkalų. Tiesa, čia nuomonės išsiskyrė: didesnė dalis (22 proc.) būtų linkę ieškoti nelegalių cigarečių įsigijimo kelių, o kiti (21 proc.) rinktųsi pigesnes legalias alternatyvas. Ir tik 8 proc. rūkančiųjų svarstė atsisakyti žalingo įpročio.

Didesnė dalis rūkančiųjų (57 proc.) pripažino, kad pablogėjusi sveikata būtų svarbiausias veiksnys, skatinantis mesti rūkyti. Kitos priežastys – rūkymo draudimai ir apribojimai, artimųjų raginimai ar visuomenėje žinomų žmonių pavyzdys – įvardytos kaip mažareikšmės.

Atlikta apklausa taip pat parodė, kad respondentai pasigenda pagalbos metantiems rūkyti priemonių. Nemokama telefono linija, didesnis priklausomybių specialistų įtraukimas į rūkymo prevencijos programas, valstybės apmokamo priklausomybės konsultanto paslaugos – tai tik keli galimi ir pageidaujami pagalbos įveikiant priklausomybę būdai.

„Gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tik kompleksiškas – ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei medicininių – priemonių taikymas gali duoti teigiamų rezultatų“, – sako projekto vadovė, VU Medicinos fakulteto docentė dr. Marija Jakubauskienė.

Plačiai taikomos, tačiau į specifines socialines visuomenės grupes orientuotos ilgalaikės priemonės, pasak mokslininkės, būtų vertintinos kaip efektyvios: „Skandinavijos šalių pavyzdžiai rodo, kad ilgalaikės, nuo politinių procesų nepriklausančios priemonės rūkančiųjų populiaciją padeda sumažinti net iki 10 proc.“

Būtina kvalifikuota pagalba

Lietuvoje taip pat svarbu įvertinti rūkančiųjų grupės specifiką. Pastebima ryški lyties diferenciacija: kasdien rūko kas trečias vyras ir tik kas dešimta moteris. Be to, mūsų šalyje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, vaikai pradeda rūkyti anksti – kas antras penkiolikmetis jau yra bandęs rūkyti, o pirmą kartą rūkyti trylikos ar jaunesniame amžiuje pabando apie trečdalis vaikų.

VU mokslininkų teigimu, rūkymo paplitimą mažinančios priemonės turėtų būti taikomos įvertinus rūkymo patirtį. „Naivu tikėtis, kad net ir puikiausiai parengtos informacinės ar edukacinės programos bus veiksmingos ilgą rūkymo stažą turintiems žmonėms. Tačiau kokybiškas bei tęstinis švietimas ir ugdymas, orientuotas į jaunąją kartą, kaip rodo tarptautinė patirtis, gali būti efektyvus sprendimas, stabdantis ankstyvą rūkymą. O ilgalaikiams rūkoriams, apsisprendusiems šio žalingo įpročio atsisakyti, būtų tikslinga padėti taikant medicinines, psichologines ir socialines pagalbos priemones“, – sako sociologas, VU Filosofijos fakulteto profesorius dr. Aleksandras Dobryninas.

Mokslininkai apgailestauja, kad kvalifikuotos pagalbos metantiems rūkyti Lietuvoje šiuo metu beveik nėra. Tyrimo grupei vadovavusi dr. M. Jakubauskienė pabrėžia būtinybę užpildyti šią spragą: „Pats laikas būtų įvertinti, kiek investuojama į rūkančio žmogaus gydymo išlaidas, ligos ir neįgalumo išmokas ir kitas netiesiogines sąnaudas. Sumos yra milžiniškos, kelis kartus viršijančios iš akcizų ar prekybos licencijų gaunamas įplaukas į biudžetą. Pagalbos prieinamumas gydant priklausomybę – ne tik rūkančiajam palankesnis, bet ir valstybei naudingesnis problemos sprendimo būdas.“

VU mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dideliam rūkančiųjų skaičiui įtakos turėti galėjo tai, kad pirmoje XX a. pusėje rūkymas buvo pozicionuojamas kaip madingas ir netgi naudingas įprotis. Tabako kompanijos plačiai reklamavo savo gaminius kaip turinčius įvairialypį teigiamą poveikį: pradedant virškinimo gerinimu, darbingumo didinimu, baigiant statuso įtvirtinimu. Ir tik praėjus keliems intensyviems tokių reklaminių kampanijų dešimtmečiams medikai ėmė siųsti pavojaus signalus. Pirmieji tyrimai, atskleidžiantys rūkymo žalą žmogaus organizmui, pasirodė jau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.