Kovo 19 d. atsisveikinome su protėvių pasaulėžiūros šviesuoliu – Mokytoju Romaldu Kusu kurio gyvybė užgeso kovo 16 dieną.
Romaldas Kusas gimė 1944 metais, spalio 26 dieną Palangoje. Mokėsi Vydmantų pradinėje mokykloje, vėliau tęsė mokslus Palangos vidurinėje mokykloje. Studijavo ir baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Įgijo medžio apdirbimo specialybę.
36 metus mokė Kauno taikomosios dailės mokykloje medžio drožybos. Būdamas menininku iš prigimties neapsiribojo vien tik darbu su medžiu.
Dėstė metalo apdirbimą, juvelyriką. Mokė piešti, tapyti ne vieną jaunąjį menininką. Yra sukūręs daug medžio drožybos darbų. Sovietmečiu kūrė pagal užsakymus.
Dailininkas yra surengęs ne vieną asmeninę parodą. Jo darbus galima pamatyti įvairiuose muziejuose, galerijose, asmeninėje kolekcijose. 2016 metais dalyvavo 7-oje Pasaulio žemaičių parodoje“. 2015.10.08 metais, pristatant Kauno viešojoje bibliotekoje asmeninę parodą ,,Tapybinė vizija“, buvo rašoma: ,,Pastaraisiais metais dailininkas atsidavęs tik kūrybai. Jis aktyvus, pastabus, ieškantis ir turinti savo kūrybos stilių. Jo darbai šilti ir įkvėpinantys, tarsi žvilgsnis iš tamsumos ar vėjo gūsis, glostantis kiekvieno skruostą…“.
Su žmona Aldona užaugino sūnų ir dukrą. Turėjo tris anūkes ir anūką.
R. Kusas ypač pasižymėjo drąsia žemaitiškai pasakyta kalba ant Šatrijos kalno, kur 2013 metais katalikų bažnyčios viršenybė (hierarchai) šventė Žemaitijos krikšto 600 – tąsias metines. Tuomet, Romaldas, lydimas bendraminčių iš Kauno, atvyko narsiai atstovėti ir pasisakyti prieš Žemaitijos apkrikštijimą. Jis pavadino tai smurtiniu, kruvinu ir prievartiniu krikštu – purvu. Bočius paminėjo garsaus vokiečių filosofo žodžius, kad Žemaitija buvo aukštos, savitos išsivysčiusios kultūros, kurią sugriovė atėjusi krikščionybė. Jis sakė, kad todėl mes ir turime paklydusį jaunimą, kad jie nežino kas jie yra.
Anūkė Milda Kusaitė prisimindama senelį Romą pasakoja: „…senelis mums visiems perdavė savo gerą širdį, šviesias mintis, savo šilumą, išmintį, taip pat mus apšvietė apie Baltų tikėjimą ir kaip svarbu yra rūpintis ne tik žmonėmis, bet ir Motule Gamta“.
Anūkė tęsia prisiminimus apie senelį: „…kasdienybėje senelis žemaitiškai nekalbėjo, tačiau jo šnektoje jautėsi žemaitiškas prieskonis. Žemaitija ir viskas, kas buvo susiję su ją, jam buvo be galo svarbu. Visada apie tai kalbėdavo ir mokydavo ne tik anūkus, bet ir kitus žmones“.
Anūkei labiausiai įsiminė tai, jog Senelis, kad ir kas benutikdavo gyvenime, visada palaikydavo, niekada nekritikuodavo, o per šiuos 20 metų nebuvo girdėjusi, kad būtų pasakęs blogą žodį.
Ji tęsia pokalbį: „Senelis turėjo labai gerą ir tyrą širdį. Dar nesu sutikusi tokio šilto, švelnaus ir šviesaus žmogaus. Visada norėdavo apkabinti, pabučiuoti, labai mėgdavo savo rankose laikyti mūsų rankas, buvo rūpestingas ir visada atsargus su žodžiais, mėgdavo pajuokauti, visada būdavo linksmas“.
Dėl savo ilgos, baltos barzdos ir ilgų plaukų vaikai jį dažniai vadindavo Kalėdų Seneliu.
Anūkė Milda tęsia pasakojimą apie senelį : ,,Labiausiai pasiilgsiu tų vakarų, kai kartu prieš miegą skaitydavome knygas arba kartu žiūrėdavome senovinius filmus. Nors ir nesuprasdavau kalbos, tiesiog norėdavau būti kartu su Seneliu apsikabinusi… Taip pat pasiilgsiu šių akimirkų, kai kartu visa šeima leisdavome vakarus prie Aukuro Kauno santakoje, kartu dainuodavome ir šokdavome…“
Paklausus, kaip Romaldą Kusą matė kiti žmonės, anūkė Milda atsakė: „Žmonės jį labai gerbė ir mylėjo už jo gerumą, nuoširdumą, vadino jį Romu, Romuku, Kriviu, Mokytoju. Jis visada būdavo tvirtos nuomonės. Tikras, užsispyręs Žemaitis (visada Žemaitis arba Dailininkas turėdavo būti iš didžiosios raidės) ir būdinai tariant šiuos žodžius reikia būti atsistojus! Taip kartu juokaudavome. Jis visada buvo švelnus, geraširdis, visada padės laimėje ar nelaimėje, patars, paguos, būdavo labai supratingas ir užjaučiantis, be galo ramus, šiltas žmogus“.
„Sienakalnio“ bendruomenės vaidila Rimas Pakeris-Pakerys pasakoja, kad Romaldas Kusas jam buvo gerumo, meilės prigimtinės pasaulėjautos ir sąžiningumo aukščiausias pavyzdys. Rimas pirmą kartą, 2007 metais, jį pamatė renginyje Kaune ant Pelėdų kalno. Vos pamatęs jį panoro pakalbinti. Didžiulį dėmesį patraukė žilabarzdžio senolio išvaizda ir dar didesnį įspūdį jam paliko tai, kad sutapo judviejų požiūris į prigimtinę pasaulėžiūrą ir žmogiškąsias vertybes. Jų pažintis tęsėsi ilgus metus susitinkant prie Amžinos Ugnies aukuro. Anūkė Milda sakė, kad Rimas buvo senelio geriausias draugas. Kaune, Nemuno ir Neries upių santakoje kiekvieną ketvirtadienį 18 valandą vyksiančiose apeigose prie Ugnies jiedu mėgdavo pasikalbėti apie tautinius, dvasinius ir asmeninius dalykus.
R. Pakeris-Pakerys Romualdą Kusą pavadino Žemaitijos milžinu ir sukūrė jam skirtą atsisveikinimo įrašą, kuriame palydėtuvių giesmę gieda ,,Altonės“ spiečius.
2014 metais prie Kauno Santakos Amžinos Ugnies aukuro Romaldui Kusui už prigimtinių papročių puoselėjimą buvo padovanota Kelmėje gyvenančio krivulių meistro Krivulė.
Veidaknygėjs paskiroje žmonės, sužinoję apie R. Kuso mirtį, rašė:
„Tobulas Mokytojas ir stiprus žmogus!!! Mes, mokiniai iš Žemaitijos, dažnai jį prisimename“, ,,Tokių Mokytojų ir Žmonių niekas nepamiršta“, ,,Jis buvo ir mano mokytojas, užtarėjas, lietuvybės saugotojas“, ,,Mylimas mokytojas, meistras, gerasis užtarėjas. Esu laimingas pažinojęs jį“, ,,Mažai pažinojau, bet labai gerai prisimenu, tai buvo mūsų klasės Romaldo tėtis, visada linksmas ir visuomet kokį žemaitišką pokštą iškrėsdavo“, „Susipažinau su Romaldu Ąžuolyne, šnekėdavom žemaitiškai“, „Mūsų pažintis įdomi ir trumpa. Su vaiku sėdėjom netoli Ąžuolyno ant suoliuko. Praeina ir mums tarsteli „Skanaus“, tokia šiluma padvelkė. Rankinėje turėjau ką tik iš „Kregždutėje“ pirktų sausainių. Mielai pasidalinom. Sako už ką? Aš juk turiu. Sakau už tai, kad pakalbinot. O dalintis negi sunku. Susigraudino. Pakalbėjom, pasipasakojo. Ir sako susirask mane čia. Aš buvau tikrai maloniai nustebinta bendravimu su jaunu žmogumi“, „Romaldą Kusą mes pynėjų 74 grupė vadindavome Žemaičiu, arbu Araliu, jis taip nuostabiai užvesdavęs visiems nuotaikas, jog jos šviesos ir šypsenos spinduliai dar ilgumu braidydavo mumyse“, ,, Jis buvo smagus, linksmas, ir tuo pačiu rimtas, iškalbingas, kupinas atjautos žmogus“…
Kovo 18 d. R. Kuso dukra Jolita su bendraminčiais, tėčio atminimui, užkūrė Ugnį Kauno upių santakos aukure, kad padėkotų Dievams už nuostabų tėtį. Su Velioniu atsisveikinti, dėl karantino ribojimų, galėjo tik artimiausieji. Prieš kūną atiduodant ugniai jis buvo pašarvotas, į karstą buvo įdėta apdegusi aukuro Ugnyje dvišaka ąžuolo šaka. Karstas buvo papuoštas pajūrio augalu – gubojomis. Velionis buvo kilęs iš pajūrio. Balti augalo žiedeliai nuostabiai derėjo su baltomis drobulėmis, kuriomis buvo apklotas Velionis. Buvo giedamos palydėtuvių giesmės. R. Kusas buvo išreiškęs norą kad būtų sudegintas ir palaidotas šalia mamos ir, kad ant jo kapo būtų pasodintas medelis. Išpildant Velionio valią balandžio 10 dieną, prie Kremezos upelio kūriamoje šventoje giraitėje, bus pakasta dalis pelenų ir pasodintas R. Kuso atminimui skirtas ąžuolas. O vasarą ketinama surengti baigiamąsias palydėtuvių apeigas Palangoje.
???
Tau, TĖVELI ???
Keliauk laisvai, lengvai.
Didlė meilė ir pagarba Tau, Tėti.
Visad išliksi mano, mūsų mintyse, šviesuoli.
AČIŪŪŪ TAU. ???
Širdingiausias ačiū Ažuolei už rašinėlį !!!!!