Valstybės garbės reikalas – surasti tuos, kurie paaukojo gyvybes už valstybę

Apie partizanų palaikų paieškas Lietuvos radijo žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbasi su LGGRTC vyr. istoriku Daliumi Žygeliu, partizano Pranciškaus Prusaičio–Lapės dukterėčia Brone Zaliauskiene ir Vytauto Miškinio-Viesulo dukterėčia Zita Miškinyte-Mazūriene.

– Šį kartą partizanai ir jų rėmėjai buvo rasti ir atpažinti dviejuose kapavietėse. Pone D. Žygeli, sakėte, kad suradus Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus vis daugiau žmonių kreipiasi prašydami surasti ir jų artimuosius – tai tas radinys buvo postūmis ir artimiesiems, ir patiems istorikams?

D. Žygelis:
– Suradus A. Ramanauską pradėta suvokti, kad technologijų pažangos dėka galima sužinoti kur kas daugiau, nei tai buvo įmanoma prieš 10 metų. Todėl vis daugiau žmonių kreipiasi į Centrą dėl artimųjų palaikų paieškų. Praėjusiais metais mes tęsėme darbus Našlaičių kapinėse, kur buvo surasti Pranciškaus Prusaičio ir Vytauto Miškinio palaikai. Kitas tyrimas buvo visiškai kitoks, tai buvo palaikų atkūrimas Leipalingio miestelio kapinėse. Šiuo atveju į Centrą kreipėsi pulkininko Juozo Vitkaus giminės, paprašę nustatyti, kurie iš 1991 metais vienoje kapavietėje palaidotų 34 partizanų palaikų konkrečiai priklauso Juozui Vitkui (tais metais vietos gyventojų sumanymu šie partizanai buvo surinkti iš įvairių Leipalingio vietų).

– Gerbiama Brone Zaliauskiene, ar Jūs taip pat kreipiatės į Centrą prašydami surasti dėdės Pranciškaus Prusaičio palaikus?

Bronė Zaliauskienė:
– Kai rado A. Ramanauską, parašiau į Centrą klausdama, kur galėtų būti sušaudyto dėdės palaikai. Nieko nežinojome apie jo užkasimo vietą, tik iš laikraščio žinojome, kad jis sušaudytas 1963 m. liepos 13 dieną. Sovietmečiu apie dėdės veiklą, partizanavimą miškuose buvo beveik nekalbama. Dabar norime dėdę palaidoti Gudžiūnų kapinėse – tose apylinkėse jis partizanavo.

– Kalbiname Vytauto Miškinio-Viesulo dukterėčią Zitą Miškinytę-Mazūrienę: kaip Jūs pradėjote ieškoti dėdės palaikų?

Zita Miškinytė-Mazūrienė:
– 2017 m. man paskambino Dalius Žygelis ir papasakojo, kad ieškant partizanų palaikų rasta partizaninio diržo sagtis, kurioje esantys inicialai sutampa su mano dėdės inicialais. Tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – aš su seserimis buvome pakviestos atvykti ir pateikti DNR mėginius. Labai laukėme rezultatų, bet tąkart atsakymas buvo neigiamas. Sunkokai priėmėme tą tikrovę, bet nutarėme, jog turime džiaugtis, kad apskritai vyksta tokie tyrimai, tad turime laukti. Ir pagaliau sulaukėme. Esame labai dėkingi ponui Daliui už profesionalumą, psichologinį palaikymą, nes po kiekvieno žingsnio paskambindavo, pranešdavo rezultatus, padrąsindavo, nes pats tikėjo sėkme. Taip pagaliau išsipildė didžiausias močiutės noras, kad būtų surasti jos sūnaus Vytauto palaikai ir kad jis turėtų, kaip ir visi žmonės, savo kapą. Ketiname laidoti šalia Vytauto tėvų, Zarasų rajone, Vajasiškio kapinėse.

Mano vaikystėje apie dėdę Vytautą nekalbėdavo, kad vaikai kam neišsipasakotų, jo nuotraukos buvo paslėptos. Tik įsisiūbavus Sąjūdžiui, prieš didelę šeimos šventę – sesers vestuves, dėdės Vytauto nuotrauka buvo įrėminta ir pakabinta ant sienos – močiutė vis vedė giminaičius ir didžiavosi: ar matote? Man tada tai atrodė truputį keista, bet dabar suprantu, kad ji kovojo dėl sūnaus atminimo – jei nelieka to atminties ženklo, tai tarsi to žmogaus ir nebuvo.

Iš pasakojimų žinau, kad dėdė Vytautas buvo ryžtingas, drąsus – juk būdamas moskleiviu nepabijojo viešai sudaužyti Stalino paveikslo sovietinės šventės metu, gerai žaidė šachmatais, turėjo gebėjimą bendrauti. Buvo labai gyvybingas, energingas – mama pasakojo, kad jų kluonyje vykusių šokių metu, kur dalyvavo ir Erškėčio būrio partizanai, dėdė Vytautas taip šoko, kad jam nebuvo lygių – tikras viesulas. Tas jo slapyvardis „Viesulas“, matyt, kažkiek atitiko ir asmenybę. A. Skamarakaitė: pone D. Žygeli, ko reikia sėkmingam palaikų atpažinimui?

D. Žygelis:
– Reikia, kad palaikų ir giminaičių DNR kodas sutaptų. Bet prieš tai būna keli svarbūs žingsniai: atliekami platūs istoriniai tyrimai, po kurių žinome, kur smeigti kastuvą. Po to vyksta antropologiniai tyrimai, nusakantys, ar einame teisinga kryptimi: žiūrima, ar palaikų sužeidimai, išmatavimai ir kt. detalės atitinka istorinius tyrimus. Kai jau paprašome artimųjų DNR mėginio, jiems suteikiame ypatingą viltį, už kurią jaučiame atsakomybę. Tačiau palaikų ieškome ne tik giminaičių paprašyti.

– Centro vadovas prof. Adas Jakubauskas teigė, kad artimiausiu metu tikitės surasti Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko palaikus. Kuo pagrįsta ši viltis?

D. Žygelis:
– Tarp atkurtų 34 Leipalingio palaikų nėra nei Vitkaus, nei Baliukevičiaus. Tačiau šalia mes žinome plotus, kur turi būti paslėpti kitų partizanų palaikai. Šią vasarą žadame ten pradėti archeologinius tyrimus ir tikimės surasti dar virš 100 partizanų palaikų, tarp kurių – didelė tikimybė – gali būti Kazimieraičio ir Dzūko palaikai. Tačiau mums labai svarbūs ne tik vadai, nes, kaip sakė Centro direktorius, be eilinių kovotojų nebūtų ir vadų.

– Ieškant palaikų, ar svarbu partizanų žuvimo metai? Ar įmanoma surasti daugumą partizanų, jei žuvusių apie 20 tūkstančių?

D. Žygelis:
– Paieškoms žuvimo metai yra svarbūs. Žuvusius partizanus mes skirstome į dvi grupes: tie, kuriems KGB įvykdė mirties bausmę, ir tie, kurie žuvo kovos lauke. Dalis tų, kuriems įvykdyta mirties bausmė iki 1947 m., yra surasti Tuskulėnų kapavietėje. Nuo 1947 m. iki 1950 m. mirties bausmė buvo sustabdyta. Kur buvo užkasami iškart po to, kai mirties bausmė grąžinta, kol kas dar nežinome – ta vieta yra kažkur šalia Vilniaus, tikiu, kad ją rasime. Vėliau buvo dar 2 žingsniai: kai buvo šaudoma ne Lietuvoje, o Maskvos Butyrkų kalėjime (ten buvo sušaudytas ir vėliau kremuotas partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas) ir kai mirties bausmė vėl vykdyta Lietuvoje – tuomet palaikai buvo užkasami Vilniaus Našlaičių kapinėse. Našlaičių kapinėse jau suradome visus partizanus, kuriems įvykdyta mirties bausmė, tačiau ten radome ir Antaną Kraujelį, kuris žuvo kovodamas, tad viliamės ten rasti ir daugiau palaikų partizanų, žuvusių po 1956 metų. Dalis mūšyje žuvusių palaikų yra surasta jau 1988 metais, kai partizanų palaikų atkūrimą ir atpažinimą iš po krūmų dar stebėdavo KGB. Iki 1995 m. tokių partizanų palaikų buvo surasta apie tūkstantį, o gal ir daugiau – tikslios statistikos nėra. Kita dalis, kaip minėta, rasta Tuskulėnuose, Maskvoje, ar palaidota pačių bendražygių. Dar dalis yra stribų užkasta prie miestelių, valsčių centrų – nemažai šių vietų nesurasta, jas vadiname probleminiais atvejais. Tačiau vilties teikia tai, kad tobulėja paieškų technika, o valstybė, regis, nusiteikusi remti šias paieškas. Tai valstybės garbės reikalas – surasti tuos, kurie paaukojo gyvybes už valstybės laisvę.