V. Kanevskis. Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą pradžia: pasaulis prisimena

Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Ukraina užtikrintai pradėjo savo politinio, ekonominio, kultūrinio ir humanitarinio vystymosi, teisinės valstybės įtvirtinimo ir valstybės, pagrįstos laisvės ir demokratijos principais, kūrimą. Jei daugeliui šalių toks judėjimas yra natūralus ir nesukelia nuostabos, tai agresyvios kaimynės – Rusijos Federacijos akyse – Ukrainos pasirinktas vektorius tapo nepriimtinas, nes tokia Ukrainos valstybingumo kūrimo architektūra nepalanki imperialistiniams Kremliaus ketinimams, visų pirma norui susigrąžinti visišką totalitarinę buvusių Sovietų Sąjungos valstybių kontrolę.

Daugelį metų Rusija bandė kontroliuoti ir daryti įtaką oficialiojo Kijevo politinėms nuotaikoms, o kai Ukraina pagaliau apsisprendė dėl savo proeuropietiškos užsienio politikos vektoriaus, Maskva ėmėsi„ginklų ir smurto kalbos“.

2014 m. Vasario 20-oji – diena kai kaimyninė šalis, Rusijos Federacija, pradėjo klastingą, kruopščiai suplanuotą karinę operaciją suverenioms Ukrainos teritorijoms užgrobti. Krymo pusiasalio okupacija buvo tik tarpinis etapas, turėjęs priartinti Rusiją prie galutinio tikslo – Ukrainos kaip suverenios valstybės sunaikinimo.

Demokratinei visuomenei buvo net sunku įsivaizduoti, kad tuo metu, kai visas pasaulis konsoliduojasi ties bendrų pasaulinių problemų sprendimu ir tolesne žmonijos plėtra, kažkas gali nepaisyti pagrindinių tarptautinės teisės principų okupuodamas kaimyninių valstybių teritorijas.

Tikrovė pasirodė kur kas žiauresnė – Rusijos okupacinių pajėgų įsiveržimas į Krymo autonominės respublikos Ukrainos miestus ir kaimus, Luhansko ir Donecko sritis atnešė mirtį ir visišką okupuotų teritorijų sunaikinimą bei išgrobstymą.

Azerbaidžaniečiai, kaip niekas kitas, gali atjausti šį siaubą: šiandien dar gyveni nuosavame name, vedi vaikus į mokyklą, eini į darbą, vakare su šeima aptari savaitgalio planus, o rytoj turi bėgti nuo okupacijos,  su ašaromis akyse palikdamas savo turtą, namus ir žemę, kurioje tu gimei ir užaugai.

Rusijos okupavus Krymą, daugelis ukrainiečių šeimų, gyvenusių Krymo autonominėje respublikoje, buvo priverstos skubiai išvykti į žemyninę Ukrainos dalį, kitos susidūrė su liūdnu pasirinkimu: pripažinti okupacinę Rusijos vyriausybę arba palikti savo namus ieškant geresnio gyvenimo. Beveik visiems pusiasalio gyventojams toks pasirinkimas buvo ir tebėra sunkus, daugeliui tai buvo pasirinkimas be pasirinkimo.

Buvo ir tokių, kurie iš pradžių palaikė okupaciją ir tikėjo, kad „Rusijos pasaulis“ atneš gerbūvį ir klestėjimą. Tačiau rusiška pasaka baigėsi labai greitai: vietoj žadėtų „rusiškų meduolių“ Krymo gyventojai sulaukė policijos ir kariuomenės botagų, visiško netikrumo dėl savo ateities, bei perspektyvos, kad jų vaikai bus pasiųsti plėsti imperinius Kremliaus interesus Sirijoje, Libijoje ir kituose karštosios planetos taškuose.

Rusijai okupavus pusiasalį, kilo nauja plataus masto čiabuvių – Krymo totorių – priespaudos banga. Štai, 2016 m. balandžio 26 d. Rusijos laikinai okupuoto Krymo Aukščiausiasis Teismas uždraudė Krymo totorių atstovaujamojo organo – Medžliso – veiklą.  Šiuo sprendimu Rusijos Federacija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir JT Deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių.

Visi, kas vienaip ar kitaip save laikė ukrainiečiais, kas slapta ar atvirai smerkė Rusijos Federacijos veiksmus, patyrė priespaudą ir represijas. Fizinis smurtas, suklastoti kaltinimai, suėmimai, įkalinimas – visa tai tapo rusiškos nusikalstamos valdžios kasdiene veika.

Neteisėtas įkalinimas, politiškai motyvuotas baudžiamasis persekiojimas, persekiojimas dėl religinių priežasčių, nežmoniškas elgesys su sulaikytaisiais, kankinimai, vertimas priimti Rusijos pilietybę ir ištrėmimas iš pusiasalio už atsisakymą tai daryti, švietimo ne rusų kalba apribojimas, Krymo gyventojų laisvo judėjimo į žemyninę Ukrainos dalį suvaržymas ir kt. – toks yra dabartinio okupuoto Krymo gyvenimas.

Nelegalios Rusijos Federacijos valdžios institucijos, sukurtos laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose, toliau savavališkai disponuoja valstybiniu Ukrainos turtu  ir šiose teritorijose esančiu Ukrainos piliečių turtu. Verta prisiminti, kaip, gerai žinomą posovietinėje erdvėje, tarptautinį vaikų centrą „Artek“ 2014 m. Rusijos Federacijos okupacinė valdžia pasisavino, ty pavogė, o praėjusių metų gruodį – buvo išvaržytas Ukrainos vyno gamybos koncernas „Massandra“. Galima paminėti daugiau tokių pavyzdžių, tačiau šie ekonominio pobūdžio nuostoliai yra nepalyginami su žmogiškaisiais praradimais.

2014 m. vasario 20 d. yra ne tik ginkluotos Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą pradžios diena, tai diena, kai Rusijos Federacija atėmė iš Ukrainos žmonių ramų ir taikų gyvenimą. Ši diena į šiuolaikinę istoriją įėjo kaip po Antrojo pasaulinio karo įtvirtintų vertybių – tarptautinės teisės ir civilizuoto žmonijos vystymosi, griūties diena. 

Bet mes, ukrainiečiai, kaip ir azerbaidžaniečiai, žinome, kad tiesa yra mūsų pusėje. Azerbaidžaniečiai dešimtmečius laukė, kad okupuotoje Šušoje vėl butų iškelta Azerbaidžano vėliava. Tad ir mes tikime, kad ateis ta diena, kai Ukrainos vėliava išdidžiai suplevėsuos išlaisvintame Sevastopolyje, nes Krymas – tai Ukraina!

Autorius yra Ukrainos pasiuntinys Azerbaidžano respublikoje

Išvertė Jonas Vaiškūnas