Etnokultūros puoselėtojai siekia įstatymiškai įteisinti etnosportą (nuotraukos, video)

Pastaruoju metu Etninės kultūros globos taryboje (EKGT) daug dėmesio skiriama Lietuvos etnosporto, t. y. etnografinio sporto, plėtros klausimui. 2021 m. vasario 9 d. vykusiame EKGT posėdyje, kuriame dalyvavo ir Lietuvos etnosporto komiteto (LEK) atstovai, nutarta kreiptis į Seimo Sporto ir jaunimo reikalų komisiją su siūlymu tobulinti Lietuvos sporto įstatymą numatant etnosporto vystymo priemones.

Numatyta siūlyti, kad Sporto įstatyme atsirastų etnosporto sąvoka ir jos apibrėžimas, kad tarp svarbiausių įstatyme apibrėžtų sporto principų rastūsi ir pagarbos iš praeities paveldėtoms lietuviškoms tradicijoms.

Bus siūlomos Sporto įstatymo pataisos, kurios užtikrintų etnosporto politikos atsiradimą, įtvirtintų etnosporto srities atstovų dalyvavimą Lietuvos sporto taryboje, padėtų etnografiniam sportui rasti vietą švietimo sistemoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse.

Rengdama šiuos siūlymus EKGT siekia, kad etnosportas įgytų aukštesnį – teisiškai pripažinto ir apibrėžto reiškinio – statusą. Pasak EKGT pirmininkės dr. Dalios Urbanavičienės, toks tikslas nėra neįprastas tarptautiniame kontekste: „Ne vienoje pasaulio valstybėje tradiciniai žaidimai ir sporto šakos yra įteisinti vienokiais ar kitokiais teisės aktais. Tradiciniai žaidimai ir sporto šakos figūruoja UNESCO dokumentuose, pripažįstant šį sportą nematerialiojo kultūros paveldo dalimi“.

EKGT kartu su Lietuvos etnosporto komitetu tikisi, kad įtraukus etnosportą į Lietuvos sporto įstatymą etnosporto gyvavimui bus užtikrinta būtina valstybės finansinė ir kitokia parama. Kol kas etnosportas Lietuvoje plėtojamas tik savanorių pastangomis.

„Visos varžybos vyksta tik privačių rėmėjų geros valios dėka, – teigia Lietuvos ristynių federacijos prezidentas Tomas Gervė. – Treniruočių programų įgyvendinimas irgi priklauso tik nuo entuziastų. Kad tokios sporto šakos galėtų gyvuoto, reikalingas bent minimalus valstybės palaikymas“.

Pasak Lietuvos etnosporto komiteto prezidento Stanislavo Bajurino, didesnis valstybės palaikymas yra reikalingas ir siekiant tokių tikslų, kaip etnografinių sporto šakų įtraukimas integravimas į švietimo bei ugdymo sistemą, Lietuvos etnosporto žaidynių surengimas.

Svarbu ir tai, kad etnosporto sąvoką apibrėžus teisiniu lygmeniu, dingtų galimybės manipuliuoti šiuo terminu. Atsirastų daugiau aiškumo, kokiais principais remiantis etnosportas gali būti išskiriamas iš kitų sporto sričių. 

Lietuvos etnosporto komitetas (LEK) įkurtas 2019 m. suvienijo organizacijas siekiančias puoselėti etnosportą: Lietuviškų etnodvikovų federacija, Lietuviškų ristynių federacija, Lietuvos ritinio sporto federacija. Lietuvos etnosporto komiteto pagrindiniai tikslai yra: įtraukti etnosportą į švietimo sistemą, rengti kasmetines etnožaidynes, inicijuoti etnosporto klubų plėtrą ir teikti pagalbą jų veikloje. LEK ir jo vienijamos organizacijos siekia, jog tradiciniai žaidimai ir sporto šakos išlaikytų autentiškus bruožus, būtų kuo tiksliau atkuriami. Todėl šių organizacijų nariai remiasi etnografų darbais, renka etnografinius duomenis ir siekia, kad būtų saugomi pagrindiniai tradicinių žaidimų ir sporto šakų technikos principai, kad etnosportas netaptų tik pigiu tikrų vertybių perdirbiniu.

 

1 of 6

- +

1. Kyla | LEK nuotr.

Kyla

Šį žaidimą žaidžia žaidėjas prieš žaidėją, arba 2–3 žaidėjų komandos viena prieš kitą. Laimi žaidėjas (komanda), pirmas surinkęs 1 000 taškų. Jis paskelbia, kad jo varžovas turi „kylą“ (išvaržą), kliudančią vikriai judėti.

2. Lietuviškas ritinis (ripka) | LEK nuotr.

Lietuviškas ritinis (ripka) – seniausias ir sudėtingiausias grupinis lietuvių liaudies žaidimas. Archeologiniai radiniai rodo, kad ritinis galėjo būti žaidžiamas jau pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, nes centrinės Lietuvos dalies kapinynuose yra surasta ritinių ir ritmušų (specialių lazdų ritiniui mušti). Manoma, kad šis žaidimas buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karių pramoga ir treniravimosi priemonė ir buvo žaidžiamas XIV–XV a. Apie tai rašoma Mikalojaus Husoviano poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523 m.).

3. Lazdos traukynės | LEK nuotr.

Lazdos traukynės.Senas individualus žaidimas, plačiai žinomas įvairiuose regionuose. Savo prigimtimi labai paprastas, tačiau bet kuris išbandęs pastebės, kad traukiant lazdą labai daug ką lemia ne tik fizinė jėga, bet ir greitis, ištvermė, taip pat pasirinkta taktika bei judesių koordinacija. Laimi tas žaidėjas, kuris varžovą užsimeta ant savęs ar po traukimo jo rankose lieka lazda.

4. Ristynės | LEK nuotr.

Ristynės | LEK nuotr.

5. Išstūmimas iš rato | LEK nuotr.

Du žaidėjai apsibrėžia 2 metrų skersmens ratą ir, laikydamiesi už ilgos lazdos, stengiasi vienas kitą išstumti iš apskritimo. Atliekant šį pratimą negalima atitraukti rankų nuo lazdos. (V. Steponaitis. Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Vilnius, 1956).

6. Muštukas | LEK nuotr.

Muštukas (arba „Pilkė“, „Burbuliukas“, „Lapta“) Kaimuose, ir ne tik juose, šis žaidimas buvo žaidžiamas bent nuo XIX a. vidurio. Populiariausias jis tapo tarpukariu. Jis patrauklus tuo, kad jį žaidžiant galima demonstruoti ne tik rankos jėgą, bet ir greitį, vikrumą ir taiklumą. Žaidėjas, kuris sugeba nubėgti iki varžovų „kiemo“ ir grįžti atgal į savo „kiemą“ išvengęs pataikymo kamuoliuku, laimi savo grupei vieną tašką. Galima žaisti du kėlinius po pusvalandį ir suskaičiuoti, kuri grupė laimėjo daugiau taškų. (Žaidimo aprašymas parengtas pagal F. Paškevičiaus knygą Sportiniai žaidimai ir tūkstantmetė ripka. (Vilnius, 2002).

Parengta pagal EKGT pranešimą