Lietuvių kalba – vienintelė valstybinė kalba Lietuvoje. Jos ypatinga reikšmė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Ar valstybė pakankamai rūpinasi valstybine kalba, ar politikai ir atsakingos valstybinės įstaigos daro tai kas joms privalu daryti dėl lietuvių kalbos gyvasties? Kodėl sėkmingas verslininkas visuomeniniais pagrindais ir savo lėšomis turi rūpintis lietuvių kalbos likimu?
Apie visą tai ir ne tik Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbasi su vienu iš Asociacijos „Talka – kalbai it tautai“ steigėju, lietuvių kalbos puoselėtoju, verslininku Mindaugu Karaliumi.
Papunkčiui. Į patreonų klausimus atsako Vytautas Sinica
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/papunkciui.-i-patreonu-klausimus-atsako-vytautas-sinica
Ačiū verslininkui-inteligentui Mindaugui Karaliui už pateiktas auksines įžvalgas ir prasmingus vertinimus.
Iš tiesų Kovo 11-osios Lietuvoje sparčiai vyksta lietuviškos kultūros,ypač kalbos, nuvertinimo reiškiniai,- o tai vykdo ,deja, visų pirma Lietuvos daugelis intelektualų,politikų bei dičkė nomenklatūrinė žiniasklaida.Apgailėtina,kad LRT yra vienas iš pagrindinių lietuviškos kultūros nuvertinimo ,,pirmūnų”: pvz. užsienietiškus asmenvardžius,ypač lenkiškus, dažniausiai pateikia ,,originalo” pavidalu; vienoje iš LRT laidų užrašas buvo ,,Birūta Komskienė”/ pirminis asmenvardis-Birutė Letukitė/; kultūros plotmėje laidos daugiausia pasižymi užsienietiškumu,net Lietuvos vaikai ir jaunimas daugeliu atveju dainuoja angliškai; žinių ,politinėse publicistinėse laidose daugybė svetimžodžių /užuot esamų lietuviškų atitikmenų/.
Antra,-šiuomet siaučiant kovido -19 užkratui viešoje erdvėje vartojimi beveik vien užsienietiški išsireiškimai aptariant minėto viruso tema; vietoj žodžių ,,gydytojas,gydymo įstaigos, skiepijimas, skiepas,davinys …”
vartojimi ,,medikas,medicinos įstaigos,vakcinacija,vakcina.dozė …”.
Tad,kas nutiko Lietuvos visuomenei?
Kalta šeima (ypač liberaliųjų pažiūrų), kalta žiniasklaida (tiesa, žodis „žiniasklaida“ visiškai netinka, nes tai ne žiniasklaida, o nežinia kas). Bet ypatingai kaltinu lietuvių kalbos mokytojus. Kas jais dirba? Kas juos rengia? Nemačiau nė vieno lietuvių kalbos mokytojo straipsnio, kuriame būtų ginama lietuvių kalba.
Neprisiminsiu , bet kažkas lietuviškas žinias pavadino – purvasklaida.
Taisyklė paprasta – TIK ASMENS DOKUMENTUOSE bei TEISINĖS REIKŠMĖS raštuose asmenvardžiai rašomi valst, kalba, negramatinti (be lietuviškų galūnių).
DALYKINIUOSE, MOKSLO tekstuose a-vardiai gramatinami, tik pirmą kartą paminint, po lietuviškai parašyto a-vardžio skliaustuose nurodoma ir originali jo forma. Toliau tekste asmenvardis rašomas valst. kalbos taisykles – valst. k. ir atitinkamai gramatinamas.
Visuose kituose tekstuose, ŠNEKAMOJOJE kalboje a-vardžiai gramatinami (galūnė rodo linksnį). Galima išimtis – kai, pvz., policija savo žodiniame pranešime apie įvykį mini pavardes su slaviška priesaga (kad nebūtų supainioti gal net du kaimynai, kurių vieno pavardė Priesagievič, o kito Priesagevičius).
Visuose kituose tekstuose, visoje šnekamojoje kalboje (kai kalbama ar rašoma plačiajai publikai, klausytojų auditorijai) asmenvardžiai gramatinami, nes tai padeda suprasti perteikiamą mintį, išvengti nesusipratimų, net ir blogų padarinių, lemtingų klaidų.
Gramatinimas – ne kaimiečių litofcų išsigalvojimas, tai klasikinė europinė rašybos tradicija, kurios laikosi galūninių kalbų tautos. Mūsų kaimynės taip pat laikosi (bent jau, kai neseniai tikrinau).
Negalūninės kalbos ne todėl neprideda savo kalbos galūnių, kad labai jau mano ar kito pavardę gerbia, o tik todėl, kad negali pridėti to, ko nebeturi , ką seniai prarado, ir liko jiems tik vieno ar dviejų linksnių galūnės (ir jomis pasinaudoja vietose, kur to reikalauja JŲ kalbos taisyklės!). Negalūninėse kalbose prarastas galūnes tenka pagalbiniais žodžiais kompensuoti – ir artikeliais, ir pridėtiniais žodžiais, pvz., daiktavardžiais (ponas, ponia, panelė; profesorius /-rė ir kt.), ar kad ir būdvardžiais… Mums tik atskirais atvejais tenka pasakyti ,,panele Pavardenyte” – juk pavardė pati pasako, jog tai ne ponas, ne ponia (žinoma, yra ir išimčių).
Mūsų (ir kai kurių kitų galūninę kalbą išsaugojusių tautų) ne tik pavardės, bet ir kiti žodžiai labai savarankiški, patys savimi pasirūpinantys (autarkiški). Akyliems ir klausą turintiems vienas tokios kalbos žodis suteikia tiek informacijos, kiek kita kalba kartais žodžių grupės nepakanka, ir viso sakinio prireikia.
” Būti lietuviu – visados reikalauja papildomų pastangų ” Būti normaliu lietuviu – reikalauja žiauriai daug pastangų. 1000 per metus pasikaria. Būti lietuviu, karo maro mafijos nariu – rojus žemėje. P.S.: Kalbėkime tiksliau.
Visiškai pritariu Mindaugui ir žaviuosi juo. Jis elgiasi kaip tikras Karalius!
gerb. M.Karalius turėtų būti apdovanotas Petro Vileišio medaliu.(jeigu toks yra ar kada nors bus)