Visos trys baltų tautos Dievą vadina ir vadino tuo pačiu žodžiu, plg. lietuvių dievas, latvių dievs, prūsų deiwas. Kaip matome, esama šiokių tokių fonetinių skirtumų. Tačiau jie lengvai paaiškinami. Latviai trumpina galūnes. Jie ir vietoje lietuvių kalnas sako kalns, vietoje langas sako luogs, tai ir jų dievs tiksliai atitinka lietuvių dievas. Kiek sudėtingesnis yra šių žodžių šaknies balsių klausimas: prūsų kalboje žodyje yra dvibalsis ei, tuo tarpu lietuvių ir latvių — ie. Esama ir daugiau tos pačios šaknies žodžių, kur lietuvių ir latvių ie prūsų kalboje atitinka ei, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių diena – prūsų deinan ‘dieną’, lietuvių lieti, latvių liet – prūsų pralieiton ‘pralieta’.
Kalbininkai yra išaiškinę, kad rytų baltai (lietuviai, latviai) senąjį baltų dvibalsį ei pavertė ie. Šis procesas vyko taip: pirmiausia šis ei dėl lengvesnio tarimo virto ė, o paskui vėl sudvibalsėjo ir pavirto ie. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kodėl anas senasis baltiškas ei vienur pavirto ie, o kitur liko nepakitėjęs.
Ką turi bendra angliškas žodis „gossip“, lietuviškas žodis „bažnyčia“ ir prancūziškas žodis „adieu“? Visuose paslėptas Dievo vardas! Šiame straipsnyje prof. A. Sabaliauskas paaiškina jų kilmę.
Veikiausiai čia lėmė kirčiavimas. Pasikeitė tik kirčiuotas dvibalsis. Štai mes ir šalia dievas turime žodį deivė, kuriame išlaikytas senasis ei. Vadinasi, seniausią Dievo pavadinimo formą išlaikė prūsų kalba. Tai patvirtina ir kitos indoeuropiečių kalbos, turinčios tos pačios šaknies Dievo pavadinimą, plg. sanskrito devas (iš *deivas) ‘dangiškas, dieviškas, dievas’, lotynų divus (iš *deivus) ‘dieviškas’, senovės islandų tívar ‘dievai’ (iš *deivos) ir kt.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad sanskrite šios šaknies žodis reiškia ne tik ‘dievas, dieviškas’, bet ir ‘dangiškas’. Mat dangus ir Dievas nuo seno žmonėms buvo labai artimos sąvokos. Galima spėti, jog maždaug prieš porą tūkstančių metų ir baltai žodžiu *deivas vadino ne Dievą, o dangų. Tuo laiku lietuvių ir latvių protėviai pradėjo artimai bendrauti su dabartinių estų ir suomių protėviais. Į šių kalbą nukeliavo daug baltiškos kilmės žodžių. Pavyzdžiui, dabartinėje suomių kalboje baltiški žodžiai sudaro 1,1%. Tarp jų yra ir žodis taivas ‘dangus’, kuris kilo iš baltiško *deivas. Vadinasi, tuo metu ir baltai, bent rytinė jų dalis, žodį *deivas vartojo reikšme ‘dangus’. Suomiai iš taivas ‘dangus’ yra susidarę ir žodžius taivaallinen ‘dangiškas’, taivaankansi ‘dangaus skliautas’, tai-vaanranta ‘horizontas’, taivaansini ‘dangaus mėlynė’. Tačiau šiandien šiuos žodžius vartodami, jie ir jausti nejaučia, kad jiems pradžią davė skolinys iš baltų kalbų. Pirminė baltų *deivas reikšmė, matyt, buvusi ne šiaip sau dangus, o ‘šviesus (neapsiniaukęs) dangus’. Jis tikriausiai yra kilęs iš indoeuropietiškos veiksmažodžio šaknies *dei — ‘šviesti, spindėti’. Iš šios šaknies, matyt, kilo ir jau minėti baltų kalbų dienos pavadinimai (lietuvių, latvių diena, prūsų deinan).
Pasikeitus baltų kalbų žodžio *deivas reikšmei, prireikė naujo žodžio dangaus sąvokai. Čia vyko dvejopas procesas. Dalis baltų — lietuviai ir prūsai — pradeda vartoti žodį dangus, kuris sietinas su lietuvių kalbos veiksmažodžiu dengti (pirminė šio veiksmažodžio reikšmė galėjusi būti ‘lenkti”, plg. prūsų dongo ‘lankas’). Kitu keliu nuėjo latviai: jie dangaus reikšme pradėjo vartoti žodį debess, kuris atitinka lietuvių kalbos žodį debesis. Dangaus reikšme šios šaknies žodis vartojamas ir slavų kalbose, plg. rusų nebo, daugiskaita nebesą, lenkų niebo, daugiskaita nebiosa, čekų nebe ir kt. Tiesa, čia iš karto krinta į akis baltų ir slavų kalbų žodžio pradžios skirtumas. Baltų kalbose žodžio pradžios d- čia veikiausiai atsirado dėl žodžio dangus įtakos. Panašiai atsitikę ir su lietuvių devyni bei latvių devini. Prūsų newints ‘devintas’, lotynų novem ‘devyni’, sanskrito nava, gotų niun, anglų nine, vokiečių neun ir kiti indoeuropietiški šio skaitvardžio pavadinimai rodytų, kad čia žodžio pradžioje buvo priebalsis n-. Jo vietoje atsirado d- dėl žodžio dešimt (latvių desmit) įtakos (be to, du n artimoje kaimynystėje nelabai smagu tarti).
Lietuvių kalbos žodis dangùs vartojamas taip pat reikšmėmis ‘gomurys’ ir ‘krosnies vidaus viršus’, plg. Tiek per dieną šnekėjau, kad net dangus išdžiūvo.
Giminiškos indoeuropiečių kalbos, plg. hetitų nepiš ‘dangus’, graikų néfos ‘debesis’, sanskrito nábhas, ‘rūkas, garai, dangus”, lotynų nebula ‘dūmai, debesis, rūkas”, senovės islandų nifl- ‘tamsa’, rodo, kad šio žodžio reikšmė gerokai skyrėsi nuo anksčiau aptarto dangaus pavadinimo, siejamo su indoeuropiečių *dei- ‘šviesti, spindėti’ reikšmės. Lietuvių kalbininkas Vytautas Mažiulis turbūt pagrįstai spėja, kad baltų ir slavų kalbų *nebes- reiškė ‘debesis; apsiniaukęs dangus’, tolimesnėje raidoje vienoje kalbų dalyje buvo išlaikyta reikšmė ‘debesis’, o kitoje dalyje reikšmė ‘apsiniaukęs dangus’ pavirto reikšme ‘dangus’.
Lietuvių kalbos žodis dangùs vartojamas taip pat reikšmėmis ‘gomurys’ ir ‘krosnies vidaus viršus’, plg. Tiek per dieną šnekėjau, kad net dangus išdžiūvo. Įkūrenau krosnį net dangus raudonas. Šis reiškinys būdingas ir kai kurioms kitoms, ypač slavų, kalboms. Tai atsitiko todėl, jog ir burnos vidaus, ir krosnies vidaus viršus mūsų protėviams labai priminė dangaus skliautą. Labai įdomu, jog šiuo atžvilgiu ir žodis debesis lietuvių kalboje yra išlaikęs šiokius tokius dangaus reikšmės pėdsakus. Štai 1573 metais datuojamoje vadinamojoje Volfenbiutelio postilėje randame tokį sakinį: Teprilimp liežuvis debesiump nasrų mano.
Baltai ir slavai nemaža svarbių daiktų bei sąvokų vadina tos pačios kilmės žodžiais. Tačiau slavų kalbose nėra žodžių, kuriuos neabejodami galėtume sieti su lietuvių dievas ir kitų indoeuropiečių kalbų šios šaknies aukščiausios esybės pavadinimais. Dėl slavų kalbų Dievo pavadinimo, plg. rusų bog, lenkų bog, čekų buh, bulgarų bog ir kt., nėra vieningos nuomonės. Vieni kalbininkai jį laiko skoliniu iš iranėnų. Kiti mano, jog tai savas žodis, giminiškas su sanskrito bhagas, ‘gerovė, laimė, turtas; apdovanojantis ponas, atitinkamų dievų epitetas’, senovės persų baga- ‘ponas, dievas’. Vadinasi, pirminė slavų žodžio reikšmė turėjusi būti ‘turtas, laimė’.
Tam tikrų slaviškojo Dievo pavadinimo pėdsakų esama ir lietuvių kalboje. Pirmiausia tai mūsų tarmėse ir kai kuriuose senesniuose raštuose vartojami skoliniai bagotas ‘turtingas’ ir Ubagas ‘neturtingas, elgeta’. Šių žodžių reikšmės, kaip matome, yra visiškai priešingos. Taip atsitiko todėl, kad priešdėlis u- čia reiškia neigimą. Bažnytinėje slavų kalboje vartojamas ir slavų ubog sinonimas nebog ‘neturtingas’.
Slaviškasis Dievo pavadinimas slypi ir lietuvių kalbos žodyje bažnyčia. Šis žodis į lietuvių kalbą atėjo veikiausiai dar prieš oficialų krikštą. Slavų božnica yra sudarytas iš žodžio bog ‘dievas’ ir vietą reiškiančios priesagos -nica, plg. su šia pačia priesaga sudarytus skolinius iš slavų koplyčià, mél-nyčia ‘malūnas’, seklyčià ir kt.
Visai kitokios kilmės žodžiu Dievą vadina germanų tautos. Anglų god, vokiečių der Goti, švedų gud, danų gud dažniausiai siejamas su indoeuropiečių veiksmažodžio šaknimi *ghu- ‘šauktis, kreiptis, prašytis pagalbos’, plg. sanskrito puru-hūtas ‘kurio labai šaukiamasi’ (dievo Indros epitetas). Turbūt vargu kam ateis į galvą, kad germaniškas Dievo pavadinimas slypi ir anglų kalbos žodyje gossip ‘plepalai, plepys; plepėti, šnekučiuoti’. Mat pirminė šio žodžio reikšmė buvusi ‘kūmas, krikšto tėvas’ (plg. dabartinės anglų kalbos godparent), ir sudarytas jis iš žodžio god ‘dievas’ ir sibb ‘giminystė’. Na o reikšmės pasikeitimas čia turbūt aiškus: visais laikais kūmai ir kūmutės mėgo pasišnekėti.
Labai atidžiai ieškodami, germaniško Dievo pavadinimo pėdsakų galėtume rasti ir lietuvių kalboje. Daugiau kontaktų su vokiečių kalba turėjusiose lietuvių tarmėse ir kai kuriuose raštuose vartojami jaustukai jergutėliau, jergutaliau, jergau. Jie kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott ‘Ponas Dievas’.
Apskritai Dievo pavadinimas gana dažnai randamas įvairių kalbų bendriniuose žodžiuose. Kiekvienam aišku, kad jis slypi lietuvių kalbos žodyje sudie (sudieu, sudiev). Latviai čia vartoja ardievu (plg. teikt ardievas ‘pasakyti sudie, atsisveikinti’). Rusų spasibo ‘dėkui’ kilęs iš spasi Bog ‘gelbėk, Dieve’, latvių paldies ‘dėkui’ — iš palidz Dievs ‘padėki, Dieve’. Prancūzų adieu ‘sudie’ yra sutrumpintas iš àDieu. Net ir anglų goodbye ‘sudiev atsisveikinimas’ yra atsiradęs iš senesnio God be with you ‘Dieve, būk su tavimi’. Žodį God ‘Dievas’ čia išstūmė žodis good ‘geras’, matyt, dėl posakių good day ‘laba diena’ (vartota jau XIII a.), good night ‘labanaktis’ įtakos.
Lietuvių tarmėse ir kai kuriuose raštuose vartojami jaustukai jergutėliau, jergutaliau, jergau. Jie kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott ‘Ponas Dievas’.
www.laiskailietuviams.lt
Susiję straipsniai:
- N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai
- G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę
- V. Lukšas. Kaip bažnyčia vykdė genocidą gindama prastus embrionus
- Š. Šimkus. Stiklinė Dievo akis
- Suverslintos Kalėdos. Ar senosios tradicijos praėjo negrįžtamai? (vido)
- M. Kundrotas. Dvasinis uždarumas ir tiesos monopolis: tikri ir menami pavojai
- D. Razauskas. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina
- D. Razauskas. Kur yra Dievas?
- V. Doniela. Atviroji ir uždaroji dvasia (ištraukos)
- Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas
- G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas?
O kaip dievas turėtų būti vadinamas pas krikščionis? Dabar jie naudojasi skoliniu per mūsų kalbą dar iš prokalbės atėjusiu žodžiu ,,dievas”, norėdami apibrėžti savo dievybę. Gal kas žinote kaip fonetiškai skamba mūsų žodį dievas atitinkantis žodis krikščionybės orginalo kalboje – žydiškai? Aplamai katalikai turėjo daug problemų diegdami krikščionišką leksiką į lietuvių kalbą. Kartais jiems tekdavo imtis net drąstiškų priemonių, pvz antrą trejybės asmenį, kuris Biblijoje ir apkrikšionintose tautose yra vyras, lietuvių kalboje paversti transvestitu – ja, moterimi, Dvasia.
Hebrajų kalba: אֱלֹהִים (elohím), žodis giminingas arabiškam allah.
Tad ar negalėtų būti tas žodis su liet. ‘elgeta’ giminiuotinas. Tai bent lietuviai, – giminiuodamiesi šiuo žodžiu į kokią senovę įsiknistume… O žvelgiant, kaip į ‘el+geta’, sudurtinį žodį, kur get : got ir prie žodžio dievas prieiname. O dar prisimenant, kad tautosakoje Dievas ir elgeta žmonėms pasirodydavo, kaip ir tašką būtų galima dėti. Bėda tik ta, kad tokį gražų liet. žodį elgeta tektų germanišku skoliniu pripažinti…
Lie. elgeta giminiškas arm. ałkałk ‘menkas, blogas’, s. v. a. ilki ‘badas, troškimas, skurdas’, toch. A akal, B akalk ‘troškimas, noras’. Galbūt dar giminiškas lie. alkti.
Tiek fonetiškai, tiek semantiškai vardinami žodžiai dera su liet. ‘el+geta’. Jie išreiškia idėją, kad būtent nuo alkanystės, blogybių, nelaimių – “karo, bado ir maro” gelbsti dieviška galia – viską galintis duoti Dievas. Tokia žmonijos senovėje turėta Dievo idėja – duoti, atnešti, atboginti… Prie ‘elgeta’ dar gali būti giminiuotini liet.žodžiai valgyti, valgis, Ilgės (šventės pavadinims).
Taigi prie straipsnio autoriaus nurodytų žodžių, slepiančių Dievo vardą, priskirčiau ir liet.”el(k)+get-a”, laikant, kad get:got yra jo germaniškumas.
Taip manydami prieiname prie minties, kad šaknis elk-/ alk-, reiškianti “Dievas”, gali būti bendra – lietuviams (baltams), hebrajams, arabams.
Patiko, sklandūs išaiškinimai… Kiek atsimenu Tvankstas minėjo, jog – Baga seniausias dievo vardas atėjęs dar iš nama kalbos, o Vilniaus futbolo klubą “Žalgiris” šiais metais treniravo treneris gudas pavarde – Baga…
ANOT GAUSIŲ ŠALTINIŲ, mūsų protėviai, nuo 450 000 -jų metų, o gal ir dar ankščiau, nepertraukiamai stebėjo ir fiksavo GAMTOJE VYKUSIUS GEOFIZINIUS PROCESUS!
Tačiau niekada jie nebuvo palikę, tegul ir, mums garsaus atrodančio, kurio nors VALDOVO, vardo! Mat, visais laikais mūsų protėvių DIEVŲ buvo SAULĖ!
Visi geofiziniai procesai yra paslėpti po pseudonimais.
Būtent šie protėvių “vardai” man leido įminti per 450 seniausiųjų kultūrų šaltinius, KURIE VĖLIAI, LEIDO ATRASTI TRĘČĮĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS!!!
” Kaip įvairios pasaulio tautos vadina Dievą ” Norėjot pasakyti pravardžiavo Dievą ? Kaip Dievas gali turėti kitus vardus ? Dievas yra Dievas – kaip kitaip jį galima pavadinti ?
Kai sakome Jo Ekselencija – ką tai reiškia? Jūsų šviesybe. Taigi, ne tik dievą laikome šviesybe, ne tik jo tarnus, bet ir kai ką per rinkimus išrinktųjų. Belieka tiktai klauptis. Tokie esame.
jutui: Tamsta teisus: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą. Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta.“ Štai kaip išmaniai sudėliota patiklią liaudį valdyti.
viena pastabėlė (tik pasikartosiu, nes apie tai jau rašiau anksčiau), kad nei senosiose, nei moderniosiose slavų kalbose nėra tokio žodžio “božnica”, naudojamo bažnyčios prasme</b! Vienintelė išimtis – lenkų kalba, kurioje jis buvo (klausimas tik, nuo kada, ir ar ne per lietuvius ir jotvingius), tačiau reiškė ne bažnyčią, bet sinagogą. Kadangi antrukart lietuvius krikštijo lenkai, ta galimai lenkiška kilmė atrodytų gana tikėtina, tačiau tuo verčia labai abejoti tai, jog tą žodį (ir su balsiu “A” šaknyje, kaip ir lietuviai) naudoja ir latviai, kuriuos pakrikštijo vokiečiai pusantru šimtu metų anksčiau, be to, faktas, jog pirmasis krikštas Lietuvoje nebuvo pamirštas (išsaugota net “mindauginė”, t.y. tuometinė vokiška, maldos formulė su žodžiu “Dievo”, tad ką jau kalbėti apie maldos namų pavadinimą), o patys lenkai katalikiškas bažnyčias vadina “kosciulais” (skolinys iš čekų, o tų – iš lotynų). Rytų ir Pietų slavai savo krikščioniškas bažnyčias vadina “crkvomis”, o ikikrikščioniškas – “kapiščenicomis” (suprask, “didelių galvos atvaizdų buveinėmis” … tai bene “buožainėmis”?). Tai kurie gi konkrečiai “slavai” galėjo pavadinti krikščioniškas šventyklas “božnicomis” (jei tokį žodį turi tik Rytų baltai), ir kokiais būdais lietuviai tą pavadinimą perėmė iš jų, o ne iš artimiausių apsikrikštijusių kaimynų? Mūsų kalbininkams neatrodė, jog reikia atsakyti į tokius istorijos faktų užduotus klausimus, jie pasitenkino tik paprastu sugretinimu “bo-g/ž”+priesaga “-nica”, t.y. nuėjo lengviausiu keliu, tik kad atsakymas gali būti anaiptol ne toks vienareikšmis, jeigu įsivaizduosime, jog lygiai taip pat tikėtinas ir “kapiščenicos” vertalo “buožainės” suslavinimas iki “božnicos”, o tuomet sulietuvinimas iki “bažnyčios” ir paskolinimas lenkams, – toks virsmas galėjo įvykti tik ikikrikščioniškoje Lietuvoje (nebent gal dar Jersikoje?), kurioje ir krikščionys galėjo turėti savo maldos namus, o greta lietuvių kalbos plačiai buvo naudojamos ir slavų kalbos.
atsiprašau, žegnonės, o ne maldos formulė…
P.S. teisybės dėlei, slavų “kapj” tai labiau atvaizdas, o ne galva, bet lotynų ir germanų kalbose ta šaknis siejama būtent su galva, o ir ikikrikščioniškose šventyklose daugiau matomi galvų, o ne pilno stoto figūrų atvaizdai.
Beje, Strykovskis pasakojime apie Gedimino Vilniaus įkūrimo sapną mini, kad jis tai susapnavo nakvodamas Vilniuje na Kopiščiach. Tas taip pat bylotų, kad pavadinimas Kopiščy žymi sakralines vietas. Tačiau tai nereikštų, kad jis yra lotyniškos, o ne lietuviškos ar lenkiškos kilmės žodis.
pagal senosios slavų kalbos žodyną “kapj” – atvaizdas (dabartinėje rusų k. – “obraz”), galbūt (taip spėju) giminingas lot. “capitis” ar vok. “Kopf” (o gal ir lot. lot. “copia”?), o “kapiščenica” – tai ikikrikščioniška šventykla (nuo “kapišče”, kurį reiktų suprasti kaip “kapj” su gausumą ar didumą rodančia priesaga “-išče”, prie kurio dar pridėta patalpą ar sankaupą rodanti priesaga “-nica”).
Taigi, tie žodžiai tikrai buvo žinomi ir naudojami slavų kalbose būtent šia prasme, o kalbant apie Gedimino sapno legendą, tai Strijkovskio žodžiai nelabai prieštarauja ir faktams apie Vilniuje Šventaragio slėnyje buvusią šventyklą (ar šventyklas), ant kurios sienų dabar pastatyti Arkikatedros plytų mūrai, – kaip tik Vilnelės išvingiuoto rago viduryje.
Neatmestina, kad tam žodžiui giminingas ir lietuviškas “kapeliai” ar “kapai”. Juose (neakcentuojant, kad šventykloje) ir turėjo (galėjo) sapnuoti Gediminas – toks nakvojimo ant kapų motyvas (tėvui mirus ar pan.) aptinkamas ir lietuvių pasakose. Kita vertus, analizuojant Gedimino sapno legendą, tyrėjų yra akcentuojami ne kapai, bet galimai toteminiai gyvūnai – tai tauras, kuris yra sumedžiojamas (galbūt, rituališkai, po ko seka ateities spėjimas) ir ant kurio kailio miegama, ir vilkas, kuris prisisapnuoja ir kaukia. Galbūt, vienas kitam tai ir neprieštarauja.
Tai deramai nei istoriškai, nei kalbiškai, nei archeologiškai, nei mitologiškai netyrinėti dalykai. 30 Nepriklausomybės metų! Polotiškai už tokį istorijos aplaidumą atsakingų nėra. Gėda!
Kopisc..galetu reiksti taip pat ir Sankaupa, Kalva, Kopa, kas nepriestarauja
Lot ir vok reiksmems…pagoniska sventykla ant kalvos/galvos…
Gediminas sapnuoja ant kalno,Gedimino kalno
Netgi hebraju simbolika tokia pat Moze kopia i kalna
Bendrauti su dievais/dievu…
Galima sakyti, kad aplinkinių tautų maldos namų senuose pavadinimuose žodžio dievas pėdsakų kaip ir nėra. Todėl vien to, kad slavų yra bog – ‘dievas’, bože – ‘dieve’, vargu ar pakanka liet. žodyje bažnyčia įžvelgti slav. bog – ‘dievas’ šaknį ir pagal tai laikyti jį pasiskolintu iš slavų.
Apie tai, kad jį būtų pakankamo pagrindo laikyti lietuvių- jotvingių žodžiu jau esu rašęs. Tačiau priminsiu. Taip manyti pagrindą duoda tas faktas, kad Strykovskio metraštyje su senovinėmis lietuvių apeigomis susijęs asmuo pavadintas žodžiu ‘sznyč’, kuris atlietuvintas į dabar vartojamą ‘žynys’. Nors akivaizdu, kad tiksliau būtų jį atlietuvinti kaip ‘žinyčius’. Vadinasi, jeigu turima žodis žinyčius, tai logiška manyti, kad galėjo būti su juo susijusi priešdėlinė forma pažinyčia/bažinyčia> bažnyčia (p/b yra tarmiškumas). Taigi laikyti ‘bažnyčia’ pavadinime esant slav. bog/bož nėra patikima.
Be to, pagal senąją pasaulėžiūrą šventovės buvo kuriamos genčių sandūrų, ribojimosi vietose, t.y. jų pasieniuose, todėl Strykovskio paminėtame pavadinime ‘sznyč’ būtų tikriau įžvelgti darinį galbūt tarminį iš žodžio ‘siena’ ir jį atlietuvinti į ‘sienyčius’ ar sinyčius, o apeigų vieta tokiu atveju, suprantama, galėjo būti vadinama pasinyčia/ basinyčia. Kadangi po krikšto buvo meldžiamasi slaviškai minint ne žodį dievas, o bog/bože, tai taip iš ‚basinyčios‘ ‚s‘ žmonių galvose radosi ‚ž‘ bažinyčia>bažnyčia. Taigi iš tikrųjų ‘bažnyčia’ yra lietuviškas-jotvingiškas žodis, atsiradęs senosios lietuvių (baltų) pasaulėžiūros, senojo tikėjimo supratimu, tačiau apslavėjęs lietuviams-jotvingiams slaviškai gyvenant po krikšto. Jame, kaip straipsnyje manoma, anaiptol “paslėpto Dievo vardo” nėra, tai priešdėlinės darybos lietuvių-jotvingių senovės žodis.
šio žodžio perėmimas iš jotvingių gal ir būtų galimas, nes jotvingiai anksti įsiliejo į Lietuvos valstybę ir ją kartu kūrė, bet kaip ir kada jį perėmė latviai? Nebent tik jei Visvaldžio dvaras kažkiek aplietuvėjo, paėmus į žmonas lietuvių valdovo Daugėručio dukterį… Kas žino, gal taip ir nutiko.
Tik tas spėjamas tarmiškumas, kad “pa” atskirose tarmėse virsta į “ba” man labai jau netvirtai atrodo – nesu girdėjęs tokių atvejų (o ir keista, kad tarmėje priebalsis suskardėtų, o ne suduslėtų) …
dar apie priešdėlinės darybos versiją. Manau, kad vis dėlto labiau tikėtinas būtų ne priešdėlis “ba-“, bet dalelytės “ba” (su prasme “tikrai!”) priplakimas prie “žinyčios-žinytės”.
Žodyje ‘bažnyčia’ ‚ž’ yra radęsis iš pradinio ‘s’ dėl slav. bože – ‘dieve’ įtakos. Pradinis jotv. -liet. žodis buvo basienyčia/ basinyčia, sudarytas iš priešdėlio ‘ba-‘ ir ‘siena’, pirminė “ba-” reikšmė buvo ‘du’, giminingas – lot. ‘bi’. Priesaga -yčia laikytina jotvingiška – dzūk. bendra su slavais – telyčia, gryčia, seklyčia, mergyčia, mergiščia.
Žodžio bažnyčia patekimas iš jotvingių į latvius istoriškai yra visai galimas. Kalbininkų (K. Būgos ir kitų) yra pripažinta, kad 11-ame vyko baltų kėlimasis nuo jotvingių latvių kryptimi. Matyt, tai radosi dėl spaudimo krikščionybę plėtojant jotvingių teritorijose. Yra galima, kad dėl to pavienių jotvingių giminių kėlimasis pasiekė ne tik lietuvių, bet ir latvių gyvenamus plotus. Taip jotvingiai pas latvius galėjo atnešti ir žodį bažnyčia. Tokį manymą galima būtų sustiprinti ir kitų žodžių bendrumu tarp latvių ir tik dzūkų. Pvz., latv. voloda – ‘kalba”, dzūk. valadzyti – reiškia gerai kalbėti svetima kalba, pvz, sakoma – jis gerai valdzina rusiškai.- ‘jis gerai kalba rusiškai’ arba dzūk. kūkė – ‘kiaulė paršavedė’, kūkuliai – ‚paršiukai‘, latv. cūka – ‘kiaulė’.
Dėl ‘b’ duslėjimo į ‘p’ ir priešdėlio ‘ba’ virtimo ‘pa’ einant Pietvakarių – Šiaurės Rytų kryptimi dėsningumo, tai tam duslėjimui rytiniams baltams įtakos galėjo turėti ugrofinų sustraktas. Tai galėtų rodyti tokie pavyzdžiai: liet. burė – suom. pure (rus. parus), vietų pavadinimai – Birutės kalnas Palangoje – Pirita vietovė prie Talino, Bernas – Piarnu (Estija), Berlynas – Perloja (Lietuva) – čia ‘j’ gali būti dzūk. tarminis vietoje bendrinio ‘n’, Borusija – Prūsija, Birštonas lygintinas su bendr. žodžiu ‘pirštas’. Apskritai kaip priešdėliniai lietuviški pavadinimai galėtų būti sėkmingai grindžiami taip pat Baltijos jūros pavadinimas (Ba+litija), žodis ‘bajoras’ (ba+joras), kur jor = jūr-a, juk turime žodžius pajūris, Pavandenė. Čia pavyzdžius pateikiau tik iš atminties, tačiau ‘b/p’ tarmiškumo problemai iškelti manau to pakanka.
O božnica?
božnica = ikonų spintelė arba lentyna.
Božnica slavams net tik kertinis namų altorilės.
‘Božnica’ reiškė slavams ir šventą vietą, ir koplytėlę, ir kryžių ant kalvelės, kurioje palaidota, net šventą šaltinį ar akmenį.
Taigi, šis terminas yra ir ikikrikščioniškas, atėjęs iš stabmeldystės laikų.
Nuslavėje baltai pasidarė naujadarą, sujungę senovinį slavišką dievo vardą ir baltišką šventos vietos vardą: bog+žinyčia > bogžnyčia > božnica…
O gal slavų ‘bog’ kilo iš baltiško ‘baugas’? BAUG+ŽINYČIA
BAUGAS, kuriuo žyniai baugina, kurį reikia gerbti, aukoti, neužrūstinti, melsti…
Būtent tas ir peršasi į galvą, kai jie abu – bažnyčia ir božnica – skamba, tartum dviejų vienos kalbos tarmių žodžio variantai. Juolab, kad nori, ar nenori, abiejų kojos dygsta iš žinyčios.
Gerbiamieji, mūsų protėviai, nuo seniausių laikų, turėjo tiktai vieną DIEVA – SAULĘ!
Saulę jie ne tiktai garbindavo, bet ir nuolat stebėjo jos RAIDĄ DANGUJE!
Beja, mokslininkai, ŠUMERŲ KAPUOSE, yra radę aibe molio plytelių, kurias įminti galima buvo tiktai SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA! Pasisekė įminti ir
“ŠUMERŲ KARALŲ SĄRAŠĄ” kuriam jau per 450 000 metų!
Naudinga susipažinti ir su FRIDRICHO ŠLETĖS knygoje “KELTAI TARP ALEZIJOS IR
KURGANO, paskutine CHRONOLOGIJOS LENTELĘ, kurioje pateikiamą informaciją apie 7-jame šimtmetyje pr.m.e. protėviais nueitą kelią nuo RYTŲ EUROPOS IKI ANGLIJOS salyno imtinai!
Daėję iki svieto galo, protėviai pagimdė GALUS.
Patekę į salas ir radę anglį. -pagimdė – ANGLUS! Kadangi protėviai pastoviai KĖLĖSI su SAULĘ į to meto vakarus, jie šaltiniuose ir tapo KELTAIS! Ir t.t.. ir t.t.
Nuo 2500 – jų metų, ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE, ŠVIES TIKTAI VIENA SAULĖ!
PIETINIAME – VIENAS MĖNULIS! Tai tęsis iki 3500-jų metų !
Dėl BAŽNYČIA.
Tai lietuvių savitas naujadaras, padarytas iš lenkų ‘bože’ ir savo ‘žinyčia’.
Mūsų protėvių šventvietė, kur žyniai vykdė apeigas ir kur šventa ugnis ruseno, vadinosi ‘žinyčia’.
Ten žynys priimdavo aukas, spėjo ateitį, likimą ir davė patarimus tikintiesiems…
Atėjus lenkiškai krikščionybės bangai, lenkų vienuoliai atnešė ‘bug – bože’ dievo vardą.
Jie įkūrė pirmuosius maldos namus, o kad priimtina būtų naujiems krikščionims, juos pavadino ‘bože-žinyčia’, o lietuviakalbiai, dėl tarimo ypatumų, supaprastino į BAŽNYČIA.
Juolab, kad turime labai senų savų žodžių: gryčia, ledaunyčia, durpynyčia, eglyčia ir t.t.
Gerbiamieji, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, laike 30 metų, YRA ĮMINTA PER 450 000 metų SENIAUSIŲJŲ KULTŪRŲ ŠALTINIŲ! JUOSE RASTA INFORMACIJA iš PUSĖS MILIJONO METŲ PRAEITIES! TAME TARPE ATRASTAS ir “ŠUMERŲ KARALIŲ SĄRAŠAS”!!!
PANAŠIOS PRAEITIES SENUMO INFORMACIJA, LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, RASTA IR MAJŲ, INDŲ, INKŲ, PERŲ, EGIPTO, ŠALTINIUOSE!
Šia tema parašytos ir išleistos knygos: “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis” “Praeitis ir ateitis”, “Praregėjimas”, “Tvanai dievai civilizacijos”!!!! KUR ŠIOS KNYGOS?”
Jas leido Kauno spaustuvė “Morkūnas Ir KO?
KODĖL JOS NEPATEKO nei į LIETUVOS KNYGYNŲ LENTYNAS, nei į BIBLIOTEKAS?! JAS APLENKĖ IR ALKAS!? KODĖL?
GAL NORIMA, KAD IR ATEITYJE, MES – LIETUVIAI, BŪTUMEM NE SENIAUSIOJI ŽEMĖJE, TAUTA, BET – VALDOMI MANKURTAI?!?!?!?
.
“FRIDRYCHO ŠLĖTĖS KNYGA “TARP ALEZIJOS IR PERGAMO”!!!