Ne taip seniai šventėme Lietuvos tūkstantmetį bei Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šiemet tenka prisiminti ir skaudesnius Lietuvos istorijos įvykius: birželyje sukako 80 metų kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir rugpjūtį – 80 metų kai įvykdė aneksiją. Tų įvykių fone užmirštamas vienas svarbus įvykis – Lietuvos rytinų žemių susijungimas. Tad ir noriu šiek tiek papasakoti apie tai.
Žinome, kad po Lenkijos valstybės žlugimo 1939 metais spalio 10 dieną Lietuvai grįžo dalis Vilniaus krašto, o 1939 metų spalio 28 d. buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos siena. Ta siena buvo labai keistai išvesta. Varėnos rajone ėjo Ūlos upe perskirdama kaimus pusiau: Žiūrus, Zervynas. Už Lietuvos ribų buvo palikti tokios lietuviškos apylinkės kaip Druskininkai, Marcinkonys, Mielagėnai, Švenčionys, Tverečius ir kitos. Spėjama, kad tai buvo specialiai padaryta, mat komunistai veltui nieko neduoda. Jie tikėjosi iš lietuvių, likusių už Lietuvos ribų, paruošti kadrus būsimai Lietuvos okupacijai.
Netrukus po okupacijos aneksuojant Lietuvą 1940 rugpjūčio mėnesį buvo pasiūlyta Lietuvai sugrąžinti Švenčionių rajoną ir lietuvių gyvenamas vietoves Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varenavo ir Rodunės rajonuose.
Retai kur sutinkame aprašymą, kokiu būdu buvo grąžintos teritorijos 1940 metais. Kaip viskas vyko? Pabandysiu priminti. 1940 m. rugpjūčio 3 TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką dėl minėtų teritorijų perdavimo iš Baltarusijos Lietuvai. Reikėjo nustatyti sieną tarp šių respublikų. 1940 m. spalio 1-2 dienomis Gardine vyko derybos Lietuvos SSR ir Baltarusijos SSR delegacijų derybos. Lietuvos delegacijai vadovavo J. Paleckis. Kaip rašo amžininkai, Lietuvos delegacija atvyko į derybas nepasiruošusi, elgėsi neryžtingai. Tuo tarpu Baltarusijos pusė, jau metus valdžiusi tas teritorijas, buvo maždaug nustačiusi jų tautinę sudėtį ir atsivežė žemėlapius su nubrėžta nauja siena. Lietuvai net nepavyko išsikovoti tų ribų, kurios buvo nustatytos tuo TSRS AT įsaku. Už Lietuvos ribų liko daugelis Rodūnės, Varenavo, Švenčionių, Vydžių, Astravo apylinkių. Tų vietovių žmonės jau buvo patyrę metus trukusią sovietinę prievartą, todėl neprotestavo dėl savo likimo. Juk Lietuvos atstovai derybose turėjo geriau atstovauti Lietuvos ir lietuvių tautos interesams. Yra žinoma, kad grafas A. Pliateris 1890 m. surinko davinius apie Vilniaus gubernijos etnolingvistinę gyventojų sudėtį. Pateiksiu keletą duomenų iš Dieveniškių apylinkių, kurios dabar yra Baltarusijos sudėtyje. Utkonių seniūnijoje iš 461 gyventojo buvo 455 lietuviai, dabar iš šitos seniūnijos 2 kaimai Šalčininkų rajone, kiti Baltarusjoje. Kauleliškių seniūnijoje iš 1400 gyventojų buvo 1093 lietuviai, 299 žydai 8 rusai – visa seniūnija Baltarusijoje. Tokių faktų yra labai daug.
1940 m. lapkričio 6 d. buvo išleistas TSRS AT įsakas, nustatantis sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos sovietinių respublikų, o 1941 m. sausio 15 d. Lietuva pradėjo administruoti šiuos rajonus. Tuo ir baigėsi Lietuvos žemių susijungimas.
Mūsų istorikai visai nesidomi kas vyko tose lietuvių genamuose rajonuose tais metais, kai jie priklausė Baltarusijai. Noriu apie tai parašyti ir paprašyti Varėnos ir Druskininkų apylinkių gyventojų papildyti šį pasakojimą savo prisiminimais. Apie lietuvių gyvenimą tais metais rašau remdamasis to krašto patriotų prisiminimais. Tuos žmones noriu atskirai paminėti: Antanas Karmonas, Albinas Cibulskas, Valentas Šiaudinis, Vytautas Bielinis. Pastarasis gyvena Alytuje, mes bendraujame, daug ką iš jo sužinojau. Visi šie žilagalviai senukai, kurių amžius sukasi apie 90 metų, dar viską prisimena ir nori kokia tai forma papasakoti Lietuvos žmonėms apie tuos dalykus, kuriuos tada jiems teko patirti. Man, kaip Dzūkijos regiono gyventojui, keista, kad savo krašte neturime apie tai jokių prisiminimų (visi išvardinti asmenys yra kilę iš Ignalinos ir Švenčionių rajonų). Tad noriu bent šį tą papasakoti, kas tada vyko Lietuvos žemėse, kurios vienus metus buvo Baltarusijos sudėtyje.
Sovietų Sąjungos vadams reikėjo parodyti, kad viskas vyko darbo žmonių valia. Visų pirma Vakarų Baltarusijoje (taip buvo vadinamas kraštas, kurį sovietų kariuomenė užėmė 1939 m. rugsėjo mėn.) buvo suorganizuoti rinkimai į Vakarų Baltarusijos liaudies susirinkimą ir 1939 m. spalio mėnesį Balstogėje vyko Vakarų Baltarusijos liaudies susirinkimo suvažiavimas ir, aišku, nubalsavo už susijungimą su Rytų Baltarusija. Į Liaudies susirinkimą buvo išrinkta ir apie 10 lietuvių. Ir čia buvo pirmas netikėtumas: balsuojant dėl susijungimo lietuviai balsavo prieš. Tuoj pat prie jų priėjo iš prezidiumo ir paklausė, gal jie ko nors nesuprato. Lietuviai pasakė, kad jie nori susijungti su Lietuva. Teko perbalsuoti. Įdomu, ar tai atsispindi suvažiavimo stenogramose. Iš tų dešimties lietuvių dabar žinau tik vieną – tai Izidorius Šimelionis iš Rodūnės rajono. Gal kas žino kas buvo kiti?
1940 m. kovo 25 d. buvo rinkimai į Baltarusijos AT, nuo Vakarų Baltarusijos buvo išrinktas vienas lietuvis. Nežinome jo pavardės.
Pagal 1939 m spalio 28 d. sutartį tarp Lietuvos ir SSSR buvo nustatytą sieną daug lietuvių gyvenamųjų vietovių liko už Lietuvos ribų. Vieną okupantą (Lenkiją) pakeitė kitas (SSSR). Kareivėliai suvargę, keistomis kepurėmis su ragu, kojos apvyniotos kažkokiais autais (sako – obmotkėmis), visada užguiti ir alkani. Politrukai vis giria savo valstybę ir kolchozus, sako, mes esame atsilikę, o jie atves mus į komunistinį rojų. Žmonės iš pradžių pasišaipydavo, nes ir anksčiau, gyvendami paribyje, šį tą žinojo, o dar daugiau sužinojo iš tų suvargusių kareivėlių. Tiesa, šiems draudė bendrauti su vietos gyventojais, bet kartais pavykdavo juos prakalbinti: ko nepadarys alkanas žmogus, tikėdamasis gauti pavalgyti!
Toliau – daugiau. Valdžia pertvarkė administracinį paskirstymą, švietimo sistemą, konfiskavo dvarų turtą. Dviejuose iš jų įsteigė „parodomuosius“ kolūkius. NKVD akylai stebėjo gyventojus ir aiškinosi, kas yra kas. Netrukus prasidėjo areštai ir trėmimai. Per 1940 m. žiemą įvyko 2 trėmimai, neįtikusius asmenis vis areštavo ir vežė į lagerius. Okupantas intensyviai „valė“ užimtą teritoriją.
Gyventojai labai sunerimo. Kas galėjo, bandė bėgti į Lietuvą, bet siena buvo saugoma vis labiau, todėl vis daugiau bėglių žūdavo, atsidurdavo lageriuose arba dingdavo be žinios.
Šviesesni protai karštligiškai ieškojo išeities. Gruodžio mėnesį buvo įsteigta konspiracinė sistema, kurios tikslas – prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Apie ją plačioji visuomenė beveik nieko nežino, tuo labiau nieko nerasime archyvuose. Prisiminimuose – taip pat tik spėliojimai arba užuominos, kad kažkas visa tai organizavo.
Taigi 1939 m. pabaigoje tas kažkas Švenčionių apskrities labai lietuviškuose valsčiuose, priskirtuose Baltarusijai, rengė gyventojų parašų rinkimą. Kiekvienam kaimui – atskiras lapas. Jame – prašymo tekstas ir to kaimo gyventojų parašai. Žmonės prašė Stalino nei daug, nei mažai – jų kraštą prijungti prie Lietuvos. Kažkas tuos lapus atneša, kažkas surenka parašus ir kažkam atiduoda. Tada žmonės dar nebuvo įpratę skųsti vienas kitą, todėl konspiracinė grandinė veikė sėkmingai, ir dauguma tų parašų atsidūrė Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, o iš ten, spėjama, – ir pas visagalį Staliną.
Švenčionių krašto lietuviai jau išsiaiškinę, kas buvo tie parašų rinkėjai. Žinomi kai kurių žuvusių bei gulage atsidūrusių šios akcijos vykdytojų vardai. Visa tai yra aprašyta žmonių prisiminimuose, yra išleistos kraštotyrinės monografijos apie Tverečių, Adutiškį, Paringį ir kitas Aukštaitijos vietoves.
O kaip buvo Dzūkijos regione – Varėnos ir Druskininkų kraštuose? Apie tai visiškai nežinoma, nekalbama ir nėra jokių prisiminimų. Nors yra išleistos monografijos apie Varėną ir Varėnos rajoną, Zervynas, Dubičius. Pavyzdžiui monografijoje apie Dubičius nerašoma, kaip šių apylinkių gyventojai norėjo prisijungti prie Lietuvos, bet rašoma apie tai, kad jau 1940 m. buvo įsteigtas Vorošilovo kolūkis.
Kiek daugiau žinoma apie Dieveniškes. Keletą sakinių pacituosiu iš monografijos „Dieveniškės“ apie sovietinį rojų:
1939 m. Tarybų Sąjunga, fašistinės Vokietijos sąjungininkė, dalį užimto Vilniaus krašto grąžino Lietuvai. Lietuviškas Dieveniškių valsčius ir toliau liko svetimųjų valdžioje. Stalino rankos brūkštelėjimu Dieveniškės atsidūrė Baltarusijos TSR. Lenkų mokytojus, kurių dalis buvo mobilizuoti į armiją, o vėliau atsidūrė belaisvių stovyklose, pradėta keisti baltarusių mokytojais. Lietuvių vaikai kai kuriose mokyklose taip pat pradėjo mokytis baltarusių kalba. Be to, dieveniškėnai jau 1939 m. patyrė stalininius trėmimus ir NKVD terorą. Jie vyko ir po 1940 m. rugpjūčio mėnesio, kai Baltarusijos TSR dalį lietuviškų žemių „gražino“ Lietuvai, kurioje jau taip pat buvo stalininis režimas. Tik švietimo srityje, jau įpusėjus mokslo metams, dar buvo atsiklausta dieveniškėnų nuomonės, bet tik dėl dėstomos kalbos per pamokas“. (iš monografijos „Dieveniškės“ V. 1995, p. 99).
Apie Dieveniškių gyventojų norą išvažiuoti į Lietuvą, minėtoje monografijoje yra tokia publikacija, kad 1940 m., apie gegužės mėnesį, buvo tariamasi su Tarybų Sąjunga dėl tautiečių persikėlimo į Lietuvą. „Apie Baltarusijoje likusių tautiečių gyvenimą Lietuvos periodikoje žinučių beveik nepasirodydavo. Jau minėta: Dieveniškių krašte žmonės irgi sujudo. Norinčių išvykti į Lietuvą užsirašė ištisi kaimai. Norėjo persikelti ir tie, kurie nebekalbėjo lietuviškai. Buvo pranešta, kad išvykstantiems leis pasiimti tiek daiktų, kiek tilps į vieną vežimą. Žmonės pasidarė ilgus vežimus ir laukė leidimo išvykti. Lietuvoje tikėtasi, kad tautiečiai atvyks iki liepos 1 d. Deja. Lietuvai jau seniai buvo skirta vieta TSRS „sesių šeimoje“. Ten pat psl. 167.
Mano šio rašinio tikslas – supažindinti su mažai žinomais istorijos įvykiais. Apie tai nerašoma daugiatomėje Lietuvos istorijoje, Lietuvos istorijos institutas šių įvykių netyrinėja, apie tai nerašo. Nerandu jokių straipsnių apie tai. Vargu ar pavyks ką nors aptikti ir Valstybės archyvuose: 1941 m. jie buvo išvežti į Maskvą ir pataisyti „kaip reikia“. Todėl labai kviečiu, ypač Varėnos ir Druskininkų krašto gyventojus, atsiliepti į šį rašinį ir atsiųsti savo atsiminimus. Juk tai mūsų krašto istorija. Negi suslavėjusio Dieveniškių krašto gyventojai apie tai žino daugiau nei varėniškiai ar druskininkiečiai?
Savo prisiminimus apie gyvenimą Baltarusijos SSR sudėtyje 1939-1940 metais galite siųsti elektroniniu adresu gintassapoka@gmail.com arba skambinti 8-698-72308. Taip pat galima siųsti į Varėnos bibliotekos kraštotyros skyrių adresu kraštotyra@varena.lt
Lygiai tą patį ką autorius rašo apie Dieveniškes, galiu pasakyti apie Švenčionių rajoną. Seni žmonės pasakodavo, kad kažkas surašinėjo lietuvius norinčius išvykti į Lietuvą. Norinčių išvykti į Lietuvą užsirašė ištisi kaimai. Buvo pranešta, kad išvykstantiems leis pasiimti tiek daiktų, kiek tilps į vieną vežimą. Žmonės pasidarė ilgus vežimus ir laukė leidimo išvykti. Jau žinojo, kad vyks kažkur į Utenos apskritį. Bet po to sovietai Lietuvą okupavo, laimei bent tą kraštą prijungė prie okupuotos Lietuvos ir niekur vykti jau nebuvo reikalo.
Netrukus po okupacijos aneksuojant Lietuvą 1940 rugpjūčio mėnesį buvo pasiūlyta Lietuvai sugrąžinti Švenčionių rajoną ir lietuvių gyvenamas vietoves Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varenavo ir Rodūnės rajonuose.
Atkreipkite dėmesį, kad tada nebuvo pasiūlyta sugrąžinti Druskininkus, bet okupuotos Lietuvos administracija kažkaip atgavo Druskininkus, gal už tai jie atsisakė Rodūnios, Varanavo, Astravo, Vydžių?
kitaip jei ne bailys Smetona ir jo supuvusi valdžia. Tiesiog, kai Lenkija žlugo, reikėjo eiti ir pasiimti savo žemes.Nei Rusija nei Vokietija tam neprieštaravo. Be to, tas kraštas net molotovo-ribentropo sutartyje buvo pripažintas Lietuvai.
Kazys Škirpa apibūdino Antaną Smetoną.
Teisingai !
Aciu autoriui !
Iš tikro nusikalstomas kinkų drebinimas. Tuometinės valdžios slapstymas už “neutraliteto” didžiausia kvailystė. Aplinkiniai “fiureriai” drasko Lenkija, o Smetona giriasi, kad nepasinaudojo lenkų silpnumu ir “garbingai” neatsiėmė savų žemių.
Kažkur buvau radęs, kad maskovijos balševikai prie Minsko dvi savaites laukė Lietuvos ryžtingų veiksmų. Nesulaukė. Tai tada padarė taip , kaip padarė.
Bėda, kad Lietuva neturėjo savo Manerheimo.
O ar ne taip?
+++++
Geras straipsnis,kraują kaitinantis straipsnis ačiū AUTORIUI kad neleidžia pamiršti šių istorijos tarpsnių,tik bėda ta kad mūsų mokslo šventovėms labiau rūpi holokausto industrija nei savos tautos istorija…
kiek iš dabartinių panorės tapti lenkų bajorais? jau pradeda knibždėti, Q W X. Juk nesustos ties šiomis.
Lietuva antrą kartą nesusigražina Vilniaus
1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai. Didžioji Britanija buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės.
Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“ . Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“ – rašo Aleksandras Merkelis. Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu pirmasis susirūpino ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigražinimo reikalu kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje
Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. {…} Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. […] Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“
Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8d. negalėjo būti, nes Vilniaus kraštą 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie Vilniaus krašto ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto. Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais sumetimais buvo svarbu, kad į Vilniaus kraštą neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“ Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo –autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“
Pasirodo rugsėjo 5d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. […] Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.
Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F.Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F.Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“ . Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9d. per karo atašė E.Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams. Deja, l. e. p. ministro Bizausko pavestas, Turauskas „pareikalavo, kad mano rugsėjo 8d. pasiūlymo nuorašą išimčiau iš pasiuntinybės slaptųjų raštų bylos ir sunaikinčiau. Aišku, to nepadariau, kad nenusikalsčiau istorijai.“ – rašo Škirpa apie Vilniaus vadavimo planą. Pasirodo, kad šis pasiūlymas niekad nebuvo pasiekęs Prezidentūros, nes buvo išimtas iš Ministerijos slaptųjų raštų bylos, taigi, buvo nuslėptas nuo paties Lietuvos Prezidento – taip pats Smetona tvirtino priimdamas Škirpą. „Tai štai kokia buvo „aukštoji“ ano meto mūsų URM vadovų (Bizausko ir Turausko –autor.) politika. […] A.Smetona buvo auka kelių URM centro pareigūnų, kurie, blogai (o gal sąmoningai? – autor.) orientuodamiesi Lietuvos padėtyje, tik suklaidino patį Lietuvos valstybės Prezidentą.“ – užbaigia Škirpa. Kai Prezidentas susigriebė, kad viskas nepalankiai klostosi, įsakė Urbšiui nutraukti atostogas, Turauską paprašė daugiau nebekelti kojos į Prezidentūrą, o Bizauską iškvietė pasiaiškinti dėl telegramos, kurią jis, tendencingai ir neteisingai pranešdamas apie vokiečių diplomatų patarimus Kaunui, išsiuntė Londonui ir Paryžiui (Vokietijos priešams – autor.) ir kuri nesiderino su Lietuvos neutralumo įstatymu.
Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą, padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą.
labai aciu uz puiku pasisakyma. isiliejo daug aiskumo i sia tema. klausimas kankino/a daugeli, o konkretaus atsakymo nera… aiskeja tobulo sabotazo (kaip tai lietuviskai galetu buti pasakyta?) panaudojimo jega: kazkas nezinojo, kazkas suabejojo, kazkas nepasidomejo tik todel, kad kazkas neatliko savo pareigu, arba… atliko pareigas kazkam, bet ne tam kam prisieke. vat ir gaunasi kad vienas ne pats itakingiausias ‘geroje vietoje’ sedintis tarnautojas gali ivykdyti veika, kurios padariniai bus jauciami ne viena desimtmeti visai tautai ir valstybei. lemti jos sauguma ir tapti gresme net islikimui… taaaip, kazkas sake: ‘..svarbiausia- kadrai..’ panasu zinojo ka kalba.
tikrai didelis aciu uz si pasisakyma
Neužmirština RU ir DB sostų giminystė – kraujo ryšys irgi suveikdavo. Tik keista, kad nė po caro šeimos išžudymo ryšių neatšaldė.
Koks sutapimas, koks pasikartojimas – lenkomanai vyriausybėje… Tai ministro pirmininko pavaduotojas, tai premjeras…
Lenkomanas Bizauskas atstovas Vatikane. O Vatikane kieno balsas nusvėrė? LT „chamų”, ar katalikybės plėtrai save paaukojusios, jai didžiai nusipelniusios PL?.. Reikia
manyti, jog ten ne jis Lietuvos, o lenkai savuosius interesus Lietuvoje gynė ir stūmė, jam „teisingas” pažiūras pumpavo.
—————————-
Kažin, aš pražiūrėjau, ar iš tiesų KT nebuvo pasisakęs tokiu klausimu, kaip aukštas pareigas užimančio asmens šeimos narių darbas kitos šalies (strateginėse) įmonėse (kad ir kur jos veiktų)? Ar tai nelaikytina aukščiausio lygio korupcija? Ar dar nesunoko situacija tokius atvejus užkardančių įstatymų priėmimui?
Dėkingas už faktus.
Prasidėjus 1934 m. Neumann – Sass teismui Klaipėdoje, Vokietija nutraukė prekybą su Lietuvą, pertvėrė kelius.
Prisiminkime, kaip žąsys, užsakytos Čekoslovakijos, su Lietuvos vyriausybės užtikrinimu ūkininkams, nepajėgė pačios nuskristi į Čekoslovakiją ir buvo išparduotos privaloma tvarka ūkininkams.
Lietuvos vyriausybė po didoniškų pastangų šiaip ne taip užmezgė prekybą ir mūsų žemės ūkio gaminių išvežimą į D. Britaniją.
1939 m. rugsėjo pirmų dienų D. Britanijos nota Lietuvos vyriausybei dėl negalimo įžengimo į kariaujančios Lenkijos plotus, tampant D. Britanijos priešu, nori nenori padarė Lietuvos vadovus nevalingais laukėjais.
Politika visada yra daugiašakis dalykas ir vienos pusės objektyvūs reiškiniai yra nepakankami laikmečio tiesai atstatyti, tuo labiau nuosprendžiams priimti.
Lenkijai kapituliavus 1939 m. rugsėjo 17 d. jos kariuomenė dėjo ginklus prie demarkacinės linijos ir per ją bėgo į Lietuvą. Tą dieną Sovietai nuo Vilniaus buvo už 150 km, o Lietuvos kariuomenė čia pat už 20 km . Vilnius jau tris dienas buvo paliktas niekeno neginamas, taigi dar tą pačią rugsėjo 17 d. dieną Lietuvos kariuomenė privalėjo gauti ginkluotųjų pajėgų vado Smetonos komandą žygiuoti Vilniun ir tolyn už jo į Lietuvai priklausiusias, bet buvusias kapituliavusios Lenkios užgrobtas, bet dabar paliktas, teritorijas ir jas užimti.
Deja, Smetona to nedarė, nes kaip jis tą darys, jeigu 1938 m. kapituliavimu prieš Lenkijos ultimatumą, Lenkijos užgrobtą Vilnių su kita savo teritorija buvo pripažinęs Lenkija. Taigi pagal jį Vilnius – Lenkijos, nors tos Lenkijos jau buvo nebelikę, Tauta 20 metų be jo nenurimo, bet Smetona jo nepasiima, tai kieno jis laikytinas Preidentu, neišeina, kad Lietuvos… Štai čia, o ne detalėse, matytina Smetonos kaip asmens vykdžiusio Prezidento pareigas, bet jų neatlikusio, kaltė ir atsakomybė.
Tad kuo tada šiandien galima laikyti lenkybiško Skvernelio užsimojimą pastatyti Smetonai Vilniuje paminklą, jei ne Tautos įžeidimu… Gėda dėl to ir viešai tylinčioms politinėms jėgoms! O sostinės mero Šimašiaus čia, kaip paprastai panašiais atvejais, lyg nebėra…
Kuriuo prezidentu po Nepriklausomybės atkūrimo didžiuojamės?
Stulginskiu, galima visais didžiuotis, išskyrus Smetoną…
Po 1990 metų…
Norbertu Vėliumi, Birute Alseikaite /M.Gimbutas/, gal dar ir Petru Cidziku su Sigitu Lasavicku.
Nors jie ženkliai aukščiau už bet kurį, pradedant V.Landsbergiu
Kad Voldemaras nebūtų abejojąs. Ir nebūtų Lietuva buvusi TSRS dalimi. Aišku socialistinės Lietuvos nebūtume išvengę, bet užtai daug Lietuvių Sibiro nebūtų pamatę. O dėl kažkokios Anglijos ultimatumo, visai nereikėjo pergyventi. Tie anglai buvo uždaryti savo salose ir triedė į rinkę.
Kada bus išleista nors viena knyga lietuvių kalba apie anglų imperialistinę politiką Indijoje, įskaitant Antrojo pasaulinio karo metu? Ne romanas, aišku.
Ne tik Sibirų nebūtų buvę, bet – ir 20 tūkst. žuvusiųjų partizanų. Be to, tokiu atveju, matyt, ir Karaliaučiaus kaip etnografinės lietuvių žemės būtų tapusios Lietuvos arba – kokios VDR dalimi. Juk Prūsiją po karo atsiradusi Lenkijos liaudies respublika tai susižėrė…
30 metų kaip Nepriklausomi, – kur to aiškinimai žmonėms, jaunimui…
Kazys Musteikis, „Prisiminimų fragmentai“: „..ir karu užimti Vilnių užimti atsisakėm. Ar gerai padarėm? Atrodo, gerai. Šiandien turime didelį moralinį pliusą“. 1940 m. pabėgo iš Lietuvos. Ko sulaukė tie, kuri Lietuvoje liko?
Tai bent žmogaus cinizmas…
Ar tai nepaaiškina Vilniaus padėties, to meto LT valdžios sprendimų ir dėl santykių PL? –
Археология.Прошлое. “Незнаменитая война”
– Была ли советско-финляндская война неизбежна после пакта Молотова – Риббентропа? Почему Сталин не стал оккупировать всю Финляндию? Будут ли теперь реабилитировать память о “зимней войне”?
– svoboda.org/pp/31018894/ppt0.html
(Trumpai perpasakoju, jei ir jums, kaip man, nepavyks nei išklausyti, nei atsisiųsti – gal kartais įrašas sugadintas, nes kitus girdžiu)
Laida paaiškina, kodėl Stalinas skirtingai elgėsi su Pribaltika ir Suomija. Viena priežastis – tai trukdytų tolesniems jo planams Vakaruose (o ir dėl Švedijos turėjo planų). Kita – skirtingai elgėsi suomių ir mūsų komunistai, ir jis skirtingai su jais elgėsi. Kodėl – suomiai buvo geriau informuoti apie Stalino ,,čistkas”* – žudymus ir tremtis, mirtis nuo bado ir šalčio tremtyje. Jie pareiškė, jog pakeis santvarką per parlamento rinkimus. Vėliau Stalinas pasinaudojo tuo, tvirtindamas, jog VISOS respublikos TIK SAVO NORU prisijungė. Va, žiūrėkite – kai Suomija nepanoro, tai jos niekas ir nevertė (tik gabalėlį nukando). Kaip matote, daugiau nenorinčių neatsirado… 🙁
Mūsiškiai komunistai neturėjo tokios prieigos prie informacijos apie RU realijas, pasitikėjo propaganda. Jų ,,delegaciją” Kremlius priešingai – pats atsivežė pas save** ir įvarė į kampą šantažu: Prie jūsų sienos stovi 5 mūsų armijos. Arba dabar pasiprašote pas mus, arba mūsų kariai per dvi dienas pasieks Baltiją. Tai galėjo reikšti daugybės taikių gyventojų mirtis, taip pat ir ,,delegacijos” narių šeimų, artimųjų mirtis…
Dar ir geografinė Suomijos ir ,,pribaltikos” padėtis – Stalinui mirtinai reikėjo turėti tiesų, trumpą, laisvą savo kelią į Vokietiją ir Vakarus tiek žeme ir oru, tiek jūra. Skandinavija irgi gerai, bet tai visgi kilpa, o Lietuva – tiesiai pakeliui. Logistika lieka logistika…
…………………………….
O po karo…
Археология.Прошлое. «Родина ждет вас, ПРЕДАТЕЛИ!» Как РЕПАТРИИРОВАЛИ советских граждан после войны?
– svoboda.org/a/30644013.html
Buvo priverstinai surinkti Vakaruose buvę SSSR ,,piliečiai”*** (t.y., tie. ką prieš karą Kremlius savo nuosavybe paskelbė, taigi, ir pribaltijcai ). Tie piliečiai buvo ir pabėgę kazokai, baltųjų armijos kariai, bet ir KZ bei darbo stovyklų belaisviai bei paprasčiausi pabėgėliai.
Žinodami, kas jų laukia (visus, Vakaruose gyvus išlikusius, Kremlius paskelbė Tėvynės išdavikais, jiems vykdyta mirties bausmė, geriausiu atveju – mirtis tremtyje), žmonės stengėsi ,,repatriacijos” išvengti, bet nedaugeliui pasisekė.
(Ir čia matome, kaip dar nuo Lenino laikų Kremlius savaip naudojo ir aiškino sąvokų prasmes – prievartinį susigrąžinimą sušaudymo tikslais bolševikai vadino REPATRIACIJA , okupanto valstybę – ,,rodina”, o okupanto valdžios nepripažįstančius išeivius – ,,išdavikais”. Dabar jie darbuojasi ,,šiuolaikėmis” sąvokomis apsiginklavę – tolerancija, įvairovė, liberalizmas, ŽT, TM, ,,vaikų teisių gynyba” ir pan. O valdžioje turime kažką panašaus į prieškarinio Paleckio delegatus? Nepavyko bolševikams Europos patvarkyti, tai per ,,liberalizmą” ją ,,paža(n)ginsime”?)
————————-
* Informacija tekėjo per Kareliją?
** Tai patvirtina mano tėvo, mūsų m-klos pranc.k. mokytojos ir S. Nėries draugės žodžius apie tai, jog buvo taikoma prievarta, grasinimai, gal net ir tai, kad Salomėjai iššokti per langą sutrukdė prie ,,delegatų” kambarių durų budėję kariai, besigrumiant buvo suplėšyta jos suknia (pasak tos draugės, todėl pasirašymo metu S.N. vilkėjo ne savo suknią, su kuria buvo nuvežta).
*** Sąjungininkai padėjo – kruopščiai laikėsi teritorijos ir žmonių pasidalinimo sutarties! 🙁
„Mūsiškiai komunistai“ – ne mūsiškiai. Valdžia: kiek joje ištižusių, galimai net papirktų, parsidavusių užsienio valstybėms buvo, ir kiek patriotų buvo?
1938-ji. Klaipėda. Tėvelis Jonas Zubinas, tarnavo kriminalinėje policijoje. Mamytė – Klaipėdos centriniame pašte. Per mano krikštynas 1939-jų balandžio 6-ją dieną, Tėvelio adjutantas pranešė, kad mano Tėvelis skubiai kviečiamas į sueigą, kadangi į Klaipėdą atvyko Hitleris su gausia palyda. Pasirodė, kad hitlerininkai Klaipėdoje organizavo Hitlerio išleistą knygą Main KAMF.
Už šį pasipriešinimą Tėveliui buvo duota para laiko išvykti iš Klaipėdos. Sekančią dieną Tėvelis su šeima (4 metų mano broliuku ir Mamyte) įšvykome į Šiaulius!
Tėvelis įsidarbino kriminalinėje policijoje o Mamytė – Šiaulių centriniame pašte.
Tėvelio padėjėjas buvo žydas. 1940 – jų birželio 14 d. Mamytė budėjo pašte ir naktį, iš Lietuvos tuometinės sostinės Kauno priėmė telegramą: Dėmesio, dėmesio! Rusų kariuomenė pereis valstybinę sieną! Prašome nesipriešinti!!! Po kelių parų, Mamytei ir Tėveliui buvo liepta išvykti iš Klaipėdos. Tėvelis buvo nukankintas Sibiro lageryje. Mūsų šeima 15 metų – tremtyje!
Kaip baisu…
Gal valdovų rūmų salės kenkia sveikatai? (Adolfas ir Josifas)
Praeitą naktį (neprisimenu „Svobodos” laidos pavadinimo) kalbėta apie keistą slapstymąsi bunkeriuose (vienas kažkur Maskvoje ar Pamaskvėje, kitas kažkur Kaukaze – niekas iš dvariškių niekada nežino, katrame valdovas tuo metu yra… Taigi, saviškiais nepasitiki? Be to, pasirodo, į užsienį vežiojasi ne tik savo virėją, bet ir savo indus (bijo pats būti novičioku pavaišintas?)
Jei visa tai pasitvirtintų, tai neįsivaizduojama, kaip tas žmogus jaučiasi, jei jau į žemę rausiasi. Jo baimė ir jos keliamos kančios nepamatuojamos, ir nesuvokiama, kaip jis tokią pergyvena, ir kam gali ryžtis…
O čia Jutubas:
– youtube.com/watch?v=x8XN6z_ELPE&feature=youtu.be
Seime įstrigo abu projektai dėl naujų statusų suteikimo laisvės gynėjams
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/12/27/news/seime-istrigo-abu-projektai-del-nauju-statusu-suteikimo-laisves-gynejams-17668172/
Malonu sulaukti tiek daug komentarų, čia rašo straipsnio autorius. Mes lietuviai turime suvokti, kad be mūsų nieks tų lietuviškų darbų nepadarys. Nei tokios šalys, kaip ilgametės agresijos vykdytojos prieš Lietuvą – Vokietija, Sovietų Sąjunga (Rusija) ir Lenkija, bet ir garbingosios Vakarų “demokratijos” šalys . Savo laiku juk vis Vakarų šalys vykdavo į Maskvą švęsti II pasaulinio karo pabaigos ir kviesdavo ten Lietuvą. Žodžiu kviesdavo Lietuvą švęsti tos pergalės, kuri Lietuvai atnešė naują vergiją, kuri tūkstančius žmonių žiauriausiu būdu numarino badu Sibiro lageriuose ir 20 000 žuvo pokario kovose.Kodėl tos vadinamos Vakarų demokratijos šalys užmiršta Čerčilio žodžius pasakytus Jaltoje: “Visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę”. Ir šie žodžiai pasakyti po to, kai Stalino komisarai nukankino tūkstančius lenkų karininkų Katynėje ir kelis milijonus ukrainiečių nukankino bado mirtimi per holodomorą. O kiek taip vadinamų tarybinių “repatriantų” buvo sugrąžinta po karo į Sovietų Sąjungą prieš jų valią iš Vakarų Europos.Tad paklauskime anglų ar vertai stovi Čerčilio paminklas Anglijoje.
+++++
Tada mums nebuvo baisu! Baisu dabar, kai ne tiktai Lietuva, bet ir Pasaulis, su visais tobuliausiais GINKLAIS, RITASI Į PRAŽŪTĮ, NEŽINODAMAS KAS LAUKIA – ATEIYJE?!
Mat, YRA ATRASTI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI!
SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA ATEITIS JAU ŽINOMA! Ir tai padaryta TOS PAČIOS SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!
JAU YRA PARAŠYTOS IR KNYGOS! TAČIAU LIETUVOS MOKSLININKAI jų bijo KAIP VELNIAS KRYŽIAUS! MAT, ATRADIMAI PADARYTI NE!?
KADA MŪSŲ MOKSLININKAI PAŽINS inž. ROMUALDO ZUBINO ATRASTUS TREČIAJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS ir PRANEŠ TAI PASAULIUI!? TAI AŠ LAUKIU JAU JAU 15 METŲ?!?!
NUO 2500-jų metų, ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE PRASIDĖS SAULĖS
VIENVALDYSTĖ!!! TAI ŽEMĖJE BUS UGNIES VIEŠPATAVIMO METAS!
TAI BUS IR NUOŠLIAUŽŲ, NUO ŠIAURINIŲ KALNŲ ŠLAITŲ, METAS!
. TAI TĘSIS iki 2500-jų metų sekančio tūkstantmečio!
TUO METU, DABARTINIAME PIETINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE, VIEŠPATAUS VIENAS MĖNULIS! JAME BUS NAKTIS ir ŽIEMA!!!
MAŽAI ŽINOMI LIETUVIŲ ISTORIJOS (PRAEITIES) ĮVYKIAI!
Mano SENELĮ ZUBINA JONĄ 1941 – jų birželyje, Mažeikių gyventojai regėjo kareivį, su buožę, stumiant į vagoną. Nuo to laiko jo pėdsakų nerandama iki šiol.
Pagal vienus KGB archyvinius dokumentus, TĖVELIS, ZUBINAS JONAS JONO sūnus, buvo sušaudytas Novosibirsko kalėjime 1942-jų vasario pabaigoje.
Pagal Tremtinio PRUNCKAUS esamuose archyviniuose dokumentuose, ( Kaip galėjo TĖVELIO BYLA, už kelių tūkstančių kilometrų, atsirasti net ARCHANGELSKE? – NOVOSIBIRSKE SUŠAUDYTAS KALINIS?
Tėvelis kalėjo Archangelsko KASYKLUOSE ir ten , tikėtina, žuvo nuo bado!
MANO MAMOS ĄRCHYVINĖJE BYLOJE, APIE TREMTĮ JOKIO ĮRAŠO NĖRA! TIKTAI PAŽYMĖTA – Į LIETUVĄ, SU TRIM VAIKAIS, VAŽIUOTI GALI!
ŠTAI TRUMPA, 15 METŲ TREMTYJE IŠBUVUSIOS ŠEIMOS BIOGRAFIJA.
Sakitykite knygą – 41-jų TREMTINIO METRAŠTIS!
Gerbiamieji, esu parašęs knygą “41-jų TREMTINIO METRAŠTIS!” Jeigu šiam portalui ji būtų naudinga, su malonumu PADOVANOSIU! Tačiau neprašykite manęs kartoti viską iš naujo? Tam jau nebeužteks nei laiko , nei jėgų!!!
Pagarbiai TREČIOJO ir KETVIRTOJO ŽEMĖS AŠIES FIZINIŲ JUDĖJIMŲ ATRADĖJAS, ASTRONOMAS, GEOFIZIKAS, HIDROLOGAS, PROISTORIKAS, ŠUMERŲ “KARALIŲ SĄRAŠO” ATYRADĖJAS, inžinierius, Romualdas Zubinas! Beja, ŠUMERŲ KARALIŲ SĄRAŠUI JAU PER 450 000 metų! Už tai dėkingi esame SENIAUSIAI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBAI, kuriai jau PER 96 000 metų!!!
Labai puiku, kad apie tai pagaliau taip detaliai prabilta. Iki šiolei vis dar skęstama SSSR istoriografijos veiksniuose šiais klausimais. Pvz. kalbama apie tai, kad SSSR Lietuvai grąžino Vilniaus kraštą, deje gražintas buvo tik Vilniaus miestas su priemiesčiais, o po okupacijos dar keli rajoniniai vienetai. Šiais klausimais pateikiu ir paskaitose ir komentaruose kitokius įvykių vertinimus. Štai ir vakar Lietuvos istorijos komentaruose gyniau tokią poziciją:
a) Regint visą tą istoriją reikia suvokti, kad ją traktuojame vienpusiškai. Dominuoja laikymasis nuomonės, kad gerai padaryta nepasiimant Vilniaus krašto ir vėliau pasitenkinta miestu su apylinkėmis pavadinant tai kraštu. Bandant argumentuoti aiškinama, kad susidėjus su Vokietija, šiai pralaimėjus, būtume nubausti. Į tai reikia pasakyti, jog bemaž visos valstybės tarp Vokietijos ir Rusijos susidėjo ir palaikė Hitlerį ir po karo nė kiek nenukentėjo. Mes gi būtume virtę Hitlerio satelitu, gal net protektoratu, bet po karo greičiausiai būtume tapę Lietuvos Liaudies Respublika ir taip išvengę Sibiro platumų bei tiesmukiškos rusifikacijos. Vilnius ko gero būtų palikęs mums, kai dėl viso Vilniaus krašto galėjo būti variacijos (pvz. Viniaus kraštą, nepaisant sutarties su Lietuva, Maskva laikė baltarusių kompartijos sfera! Todėl pvz. didžioji dalis jo būtų prijungta prie Bsltarusijos kompensuojant pokyčius dabartine Kaliningrado sritimi kuri buvo oficialiai žadama Lietuvai karo metu)
b) Pirma. Lietuvos kariuomenė anuomet buvo gerai ginkluota ir paruošta, problema tapo biurokratinio kabinetiškumo sąlygota baimė ir išdavystės. Antra. Tiesiogiai su Lenkijos daliniais nesenai anuomet buvo neblogai kariauta. Trečia. Puolant SSSR daliniams, Lenkijos kariai labai natūraliai būtų linkę kapituliuoti prieš mus ir trauktis į Lietuvą. Tai ir vyko, pvz. į Lietuvą net skristi apsisprendė moderniausio dar nepradėto gaminti lengvojo bombonešio “Sum” įgula, eilė politinių veikėjų. Ketvirta. Berlynas siūlė lietuviškais ženklais perdažytų šarvuočių smūgį ir aviacijos ataką, tiesa tik karo pradžioje. Penkta. SSSR skaitėsi su galimais Lietuvos veiksmais, todėl skubėjo Vilniaus kraštą kuo greičiau paimti į savas rankas. Šešta. Žengiant mūsų daliniams į rytus ir susidūrus su SSSR daliniais net ir tenkant trauktis, Maskvai būtų pareikšta diplomatiniu keliu apie sutartis su Lietuva ir Vokietija. Reikia manyti, kad Beržūnos – Nemuno linija būtų pakeista neperdaugiausiai, tą byloja ir vėlesni teritoriniai pokyčiai Vilniaus krašte. Septinta. Lietuva žinojo ir turėjo gerą paturtį Vilniaus krašto valdymo klausimais. Mūsuose iki Želigovskianos veikė baltarusių vadovaujama gudų reikalų ministerija, du baltarusiški Lietuvos kariuomenės pulkai. Krašte krajovcų pagrindais būrtų operatyviai formuojama trikalbystė, reanimuojama baltarusiškoji jau tuomet Varšuvos ir Maskvos beveik numarinta kulūra. Baziniu pamatu būtų formuojama pilietinė vienybė su etnogenetiniu bendravardikliu, remiamasi istorine vienybe ir patirtimi, pvz. K.Kalinauskas laikė save baltarusiu tik kaip trečiaja lietuvybės atmaina. Aplamai, jei gerai žinotumėte baltarusių istoriografijos mintis, lengvai su jais prieitumėte išvadą, kad baltarusių kultūra to meto realijose tegalėjo išlikti nenumarinta kaip kad dabar, būtent tik Lietuvai priklausančiame tradiciškai tautiškai demokratiškame trikalbiame Nemuno baseino aukštupyje!
c) Mokslinė išvada. Vengiant grubumo, pvz. to meto politinio kabineto ir generaliteto išvadinimo išdavikais ir liurbiais, reikia sakyti: po 1939-VIII-23 d. nepasiteiravus Lietuvos nuomonės, šaliai buvo numatytas regione veikiančio subjekto statusas. Lietuva, pabijojusi tapti veikiančiu subjektu, kuom ji galėjo tapti iki 1939-IX d.-18, labai greitai buvo deramai įvertinta, ir jos subjekto teisė pakeista tik patrauklaus objekto statusu.
Ne istoriko pastebėjimas: išdavikų, naudingų idiotų, užsigimusių silpnapročių buvo ir yra visose pasaulio valstybėse. Tiek vyrų, tiek ir moterų. Lietuva negali būti išimtimi nei užvakar, nei vakar, nei šiandien ar rytoj. Tokie ir tokios slepiami po meniškais paminklais, suteiktais juokingais vardais, biografijomis spalvotais viršeliais, metaliniais medaliais ir bukais garbinimais. Asmenybės pasaulio politikoje – didžiausia retenybė.