G. Šapoka. Apie Vilniaus universiteto atkūrimą prieš 100 metų

Gruodžio 5 d. per Lietuvos televizijos laidoje „Lietuva prieš 100 metų“, buvo pasakojama apie Vilniaus universiteto atkūrimą. Joje buvo pateikta daug abejotinų faktų ir netikslumų.

Istorikas A. Bumblauskas labai gyrė Vilniaus universitetą XIX amžiaus pradžioje, veikusį jau Rusijos imperijos sudėtyje. Apie senąjį Vilniaus universitetą istorikas A. Šapoka rašė, kad jis […] pasidarė lenkų kultūrinė tvirtovė, duodanti toną beveik visam Lietuvos gyvenimui. Jis varė griežtą lenkinimo akciją beveik visose Lietuvos mokyklose, kurios tik buvo pavestos jo priežiūrai. Niekados Lietuvos istorijoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje. Kiekvienas patekęs į mokyklas, turėjo tapti lenku. (A. Šapoka. Vilnius Lietuvos gyvenime. Torontas, 1954. p. 64). 

Laidoje buvo pagarbiai minimi profesoriai broliai Andrius ir Jonas Sniadeckiai, bet nebuvo priminta, kad jie  iš studentų reikalavo ir tarpusavyje kalbėti lenkiškai. Lietuviškai prakalbusieji būdavo viešai išjuokiami, o kai kur tokiems ant kaklo būdavo pakabinama lentelė su užrašu – „Pagonis“. Mat lenkų šovinistai ne tik bažnyčiose norėjo visiems įpiršti mintį, kad lietuvių kalba – tai pagonių kalba, bet stengėsi įtikinti, jog ji esanti ir rusų šnipų kalba. Kai prieš J. Sniadeckio nurodymais vykdomą lietuvių lenkinimą protestavo Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1757-1838), tai jis sulaukė lenkų vyskupų, kunigų taip pat Vilniaus universiteto profesorių griežto pasmerkimo, skundų Į Romą ir Petrapilį. J. Sniadeckis skundė vyskupą Giedraitį ir Lietuvos švietimo apygardos kuratoriui lenkų šovinistui A. J. Čartoriskiui.

Kalbant apie V. Kapsuko valdžios bandymą atkurti universitetą 1919 metų pradžioje, laidoje kelis kartus buvo paminėta, kad V. Kapsuko valdžia Vilniuje veikė tik vieną mėnesį, primenu, kad  faktiškai ji veikė tris su puse mėnesio. Bolševikai užėmė Vilnių 1919 sausio 6 ir prarado balandžio 19.

Nemaloniai be paaiškinimų nuteikė pateiktas faktas, pateiktas be jokių komentarų, apie Stepono Batoro universiteto uždarymą ir studentų bei dėstytojų personalo atleidimą. Juk yra ir šito įvykio preliudija. Lenkija, okupavusi Vilnių 1920 metais, be atodairos naikino visa kas buvo lietuviška. Ir prie visų šių naikinimo ir lietuvių žeminimo akcijų prisidėdavo studentai. Lietuviai Vilniuje tuo metu turėjo keletą prieglaudų ir mokyklų. Iš jų lietuviai buvo išmetami su policininkų, harcerų, skautų ir Vilniaus universiteto studentų pagalba. Praėjus pusmečiui po Suvalkų sutarties sulaužymo lietuviai vaikai buvo iškraustyti iš didžiosios prieglaudos Subačiaus gatvės 16 numeryje.  Pacituosiu iš R. Mackonio prisiminimų Paklausus, kur apgyvendinti kelis šimtus vaikų, lenkų administracijos vadovas atsakė: – Chociažby na ulicy (Nors gatvėje). … Keliasdešimt uniformuotų žaliūkų suėjo į namus. Prasidėjo vaikų medžioklė. Policininkai gaudė besislapstančius vaikus, tempė į kiemą, statė į būrį, kurį saugojo keli policininkai…

Kaip vėliau paaiškėjo šios prieglaudos pastatai buvo atiduoti ne lenkų vaikų prieglaudai, o lenkų vienuolėms. Šį atsikratymą nekenčiamų „brolių lietuvių“ sugalvojo žinoma Vilniuje „labdarybės veikėja“ Brenšteinienė, Lietuvos praeities tyrinėtojo Mykolo Brenšteino žmona, aišku tam jos sumanumui pritarė administracija ir policija. (R. Mackonis. Amžiaus liudininko užrašai. V., 2001. p. 82-83)

1921 m. spalio 1 d.,  buvo iš lietuvių gimnazijos iškraustyti mokiniai į gatvę. Gimnazija veikė miesto centre, Gedimino prospekte, kur dabar yra Muzikos akademija. Atliekant šį brutalų mokinių iškraustymo aktą policininkams talkino Stepono Batoro universiteto studentai. Įdomu, ar žino pasaulio akademinės visuomenės jaunimas tokį atsitikimą, kad policijai į pagalbą studentai ateitų ne kovai su kokiais nusikaltėliais, o kad išmestų jėga mokinius iš gimnazijos? Pacituosiu, ką rašė lietuvių spauda: Išstumti iš gimnazijos rūmų mokiniai, užtraukė himną „Lietuva, tėvynė mūsų“. Čia juos puolė įsidėjusi šautuvams durtuvus policija, studentai, kariai, skautai ir kiti, kumščiais, lazdomis, šautuvų buožėmis mušdami juos, dargi parkritusius ant žemės… (Biržiška Mykolas. Vilniaus Golgota, Vilnius, 1992, p. 132) Ar galėjo studentai tokioje akcijoje dalyvauti be profesorių pritarimo?

Neapykanta lietuviams didėjo visą tarpukarį. Pažiūrėkime kas buvo 1938 metais, kai buvo paskelbtas Lenkijos ultimatumas Lietuvai. Mokiniai ir studentai buvo varomi į gatves fanatiškai šaukdami: Na Kowno! Na Litwą („Į Kauną! Į Lietuvą“) Atrodė, kad Lietuva –didžiausias Lenkijos priešas. Gatvės, tame skaičiuje ir universitetas „pasipuošė“ šūkiais: Kto litwina bije, ten sto lat žije! („Kas lietuvį muša, tas šimtą metų gyvena“). Bet tikriausiai nedaugelis žino, kad Vilniaus gatvėse buvo šaukiama ir Na Pragę! Na Czechy!“ („Į Prahą! Į Čekiją!“). Buvo galima pagalvot, kad ne Lenkija nori užpulti Čekiją, o Čekija puola Lenkiją. Tai vyko tuo metu, kai Vokietija okupavo Čekiją, Lenkijos kariuomenė, pasinaudodama Čekijos tragedija užėmė Čekijos pasienio miestą Tiešiną. Kur buvo Vilniaus universiteto profesūra, gal ji protestavo prieš šiuos chamiškus Lenkijos valstybės veiksmus.

Lygiai taip pat buvo sprendžiami Lenkijoje gyvenančių stačiatikių dvasiniai reikalai, kai 1938 metais, prieš Lenkijos valstybės agoniją, per vieną naktį kariuomenė, policija studentai ir Krokuvos katalikiškojo universiteto profesoriai sugriovė 150 stačiatikių cerkvių rytinėje tuometinės Lenkijos dalyje. Neteko girdėti, kad prieš tokius vandalizmo aktus būtų protestavę Vilniaus universiteto studentai ir profesoriai.(Šiuos davinius skelbiu iš „Przegląd prawoslawny 2006, Nr 7 (53).

Vilniui sugrįžus į Lietuvos sudėtį, tuoj pat įsikūrė antilietuviškos pogrindžio organizacijos, kurios kovojo prieš Lietuvą. Vienas iš lenkų pogrindžio organizatorių buvo Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis. 1939 m. Vilniui grįžus Lietuvai R. Jalbžykovskis kartu su Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanu kunigu I. Svirskiu, kunigais V. Zavadskiu, Č. Falkovskiu, A. Moscickiu, kurijos kancleriu A. Savickiu ir kitais inspiravo antilietuvišką veiklą, vienuolynuose buvo slepiami ir šelpiami buvę Lenkijos kariškiai. O kurijos kancleris Savickis net ragino studentus ir kitus lenkus kelti riaušes prieš Lietuvos valdžią, kunigų seminarijoje buvo spausdinami nelegalūs atsišaukimai prieš Lietuvos valdžią. Antilietuviškoje veikloje dalyvavo keliasdešimt lenkų kunigų. (Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. Vilnius, 2015, p. 84).

Tai štai kaip lenkų bažnyčia ir lenkų kunigai atsilygino Lietuvai už priimtus globoti nuo karo pabėgusius Lenkijos pabėgėlius ir lenkų kariškius Šiose pogrindžio organizacijose aktyviai dalyvavo Vilniaus kunigai, Vilniaus kunigų seminarijos klierikai, gimnazistai, taip pat ir  Stepono Batoro universiteto studentai ir darbuotojai. Štai kaip apie tai rašoma Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos biuletenyje 1939 m. gruodžio 7 d. : Arkivyskupo Jalbžykovskio vadovaujami lenkų kunigai varo antilietuvišką propagandą. Įvairiomis progomis jie stengiasi parodyti, kad čia lietuviai yra tik laikini šeimininkai, o netrukus būsianti atstatyta Lenkija, kurios valdžioje būsiąs Vilniaus kraštas. Kunigai palaiko ryšius su slaptomis lenkų organizacijomis… (Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. Vilnius, 2015, p. 84).

Lietuvių požiūrį į lenkų pogrindį geriausiai rodo žurnalisto Rapolo Mackonio įrašas dienoraštyje: 1942 III 14 d.: Jau eina antra savaitė, kai pirmą kartą Vilniaus miesto istorijoje buvo paleistas kariaujančio lenkų nacionalizmo lizdas – kunigų seminarija. Šio lizdo nedrįso pakliudyti ilgus metus caro valdžia, bolševikai, tylėjo lietuviai. Ir tik dabar padarytas galas visai diversijai, kurią vedė kunigų seminarija užkietėjusių ir, galimas dalykas, protiniai nesveikų kunigų vadovaujama ir paties arkivyskupo Jalbžykovskio laiminama bei globojama.

Šis lizdas, ar kaip paskutiniu metu buvo vadinama – Sikorskio agentūra visuomet su niekuo nesiskaitė ir jiems vis rodėsi, kad gali daryti ką tik nori. Ir darė. Vieni per pamokslus aiškina Londono radijo pranešimus, kiti spausdino atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma apie Lenkijos atsiradimą, dar kiti rūpinosi šios žemės „menkybėmis“ – įvairiausiu maistu ir gėralais. Gerai, puikiai gyveno dvasiniai tėvai. Dabar daugumas, perkelti į naujas Lukiškio patalpas, atlieka gavėnios rekolekcijas, kurioms pasibaigus, reikia manyti, bus parūpinta naudingesnio darbo, negu ligi šiol.

Atrodo, kad atėjo galas ne tik diversinei centralei – kunigų seminarijai, reikia dėl aiškumo pridėti – lenkų kunigų, bet pateko į saugumo rankas ir šiaip iš parapijų veiklesni Sikorskio agentai.

Šiandien pasklido gandų, kad ir pačiam generaliniams konsului Jalbžykovskiui pasiūlyta pasirinkti kuris nors vienuolynas Lietuvoje. Pasakojama, kad ekscelencija pasirinkęs Marijampolės vienuolyną. Palinkėtumėm jam laimingos kelionės ir niekuomet negrįžti. (R. Mackonio dienoraštis, 1942 m. 2 sąsiuvinis, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 20317/3, t. 3, l. 36).

Kas parašyta apie kunigų seminarijos uždarymą, visiškai tinka ir universitetui, tik bėda ta, kad Lietuvos valdžia nespėjo kunigų seminarijos uždaryti, tą atliko vokiečiai 1942.

Gal būt kai kam gali atrodyti, kad Lenkijos valstybės administracijos priešiškumas Lietuvai baigėsi su Lenkijos valstybės sugriuvimu 1939 metais. Nežiūrint į tai, kad lietuviai priėmė tūkstančius lenkų pabėgėlių, daugelį Lenkijos karininkų išgelbėjo nuo Katynės žudynių, bet jau ir tuo kritiniu Lenkijai laikotarpiu Lenkijos pareigūnai kūrė planus, kaip reikia lenkams veikti Lietuvoje.

Pacituosiu ištrauką iš Lenkijos respublikos pasiuntinio Kaune Francišeko Charvato slapto pranešimo Lenkijos užsienio reikalų ministrui emigracijoje 1939 m . lapkričio 5 d.  Kaip matome pranešimas rašytas jau po Lenkijos valstybės žlugimo. Kadangi tuo metu Lietuvoje padaugėjo lenkų tautybės gyventojų, tai pasiuntinys masto, kaip tuo reikia pasinaudoti: …Šiandien iš esmės yra sąlygų sulenkinti Lietuvos teritoriją ne tik dėl to, kad joje padaugėjo lenkų ir išaugo jų intelektinis bei patriotinis potencialas, bet taip pat atsižvelgiant į tai, kad čia yra daug internuotų lenkų…  Aš labai paviršutiniškai aprašiau naujas sąlygas, kurioms esant reikia naujos programos ir naujų nurodymų lenkų visuomenei ir organizacijoms Lietuvoje, programos, kuri naujai atvirais būdais bandytų įgyvendinti tikslus, kurių nepavyko pasiekti prieš 20 metų, šiaip ar taip, išlaikytų ir parengtų vietą vėlesnei kovai, kuri nustatytų Lenkijos požiūrį į Lietuvą remdamasi naujais principais  (Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1938-1940 metais. V., 2013, p.457)

Matote gerbiamieji Lenkijos politikieriai ir savo agonijos metu neatsižadėjo savo nedorų kėslų Lietuvos atžvilgiu, kūrė planus, kaip apraizgyti Lietuvą ir Lietuvos žmones lenkišku voratinkliu, plėsti Lenkijos teritoriją kitų valstybių ir tautų sąskaita.

Siūlau tai įvertinti ir žinoti, būti visada pasiruošusiems tinkamai duoti atkirtį.