A. Bajor. Pirties papročiai ir tikėjimai

Protėviai pirtyje ne tik prausėsi ir pėrėsi, gydėsi ir stiprino sveikatą, bet ir atliko apeigas: bendravo su protėvių vėlėmis ir su dievais. Kad ir iš menkai išlikusių 14-17 amž. pirties papročių, gretindamas juos su vėlesnėmis žiniomis, prof. Rimantas Balsys teigia, kad pirtis buvo valstiečio „mažoji bažnyčia“. Stanislovas Daunys rašo: „14 a. iš dalies ir vėliau, pirtis laikyta šventa vieta. Esama žinių, kad pirties krosnies reikšmė beveik prilygusi bažnyčios altoriui“.

Kodėl protėviai apeigas atlikdavo pirtyje? Iki krikščionybės įvedimo įvairios šventės, apeigos buvo atliekamos šventuose miškeliuose, gojuose, alkuose prie ąžuolų, aukuruose degant Amžinai – šventai protėvių Ugniai. Atėjusi naujosios religijos skleidėjai naikino viską, kas buvo susieta su senuoju lietuvių tikėjimu. Buvo išgriauti aukurai, užgesintos ten degusios ugnys, iškirsti šventi miškeliai, ąžuolai. Buvo draudžiama, o jau nebebuvo ir kur, žmonėms atlikti senojo tikėjimo apeigas. Pirtis liko vienintelė saugi vieta tai tęsti. Bažnyčia sužinojusi apie atliekamas apeigas pirtyje, jas uždraudė, apšaukdama tai „velnio lizdu“, teigia prof. R. Balsys. 

Pirtis, pagal joje atliekamų veiksmų svarbą, buvo laikoma moteriška erdve, jos saugumo būveinė. Žiniuonės, pirties bobutės, prausdavo jaunamartes, gydydavo ligonius, dalyvaudavo gimdymuose, prausdavo numirėlius. Mokėjimas kūrenti ir paruošti pirtį buvo tas pats kaip išmokti kepti duoną. Daug su pirtimi išlikusių žinių aptinkama latvių dainose. Pasak latvio P. Šmito, deivė Laima, kuri yra gimimo ir likimo lėmėja, susijusi su visais moters gyvenimo ciklais ir pirties ritualais. Ji globojo gimdyvę, jos naujagimį. Pirtis net vadinta Laimos pirtimi, o jos vanta, liepinė. Pirties pradžioje pirmas kaušelis ant akmenų buvo skirtas pirties dvasioms. Po pirties, deivei Laimai buvo padėkojama, paliekama ant plautų vanta, šilto vandens kubilėlis ir garui pilti kaušelis.

Perkūnas taip pat siejamas su pirtimi. S. Daunys rašė: „Perkūnas, kaip atmosferinė jėga, buvo vyriausias pirtininkas „Dangaus Pirtyje“. Gali būti, kad pirties nauda per kūną sutampa su dievo vardu Perkūnas. Kadangi ąžuolas Perkūno medis, tad ir jo vanta yra ąžuolinė. Ketvirtadienis vadinamas Perkūno diena ir pirties diena. Taip pat manoma, kad senieji papročiai susimaišė su vėlesniaisiais ir didįjį ketvirtadienį (krikščioniška šventė) žmonės ne tik kuopė visas namų kertes, bet ir eidavo į pirtį. Pilant pirmą garą persižegnodavo…

Iki 1940 m., pasak S. Daunio, „pirtis būdavo dažniausiai kūrenama kas antrą šeštadienį, kartais kas savaitę ar kas trečią. Taupydavo malkas. Po 1940 į pirtį eidavo tik prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, Rasas, Žolinę, Vėlines. Pirtį kurdavo po darbų, vakarop, o po to būdavo šventvakaris. Įeinant ir išeinat iš pirties buvo pasisveikinama ir atsisveikinama. Pirtis buvo šventa vieta ir buvo prausiamasi tyliai“.

Šiuo metu, dėl klastingos ligos paplitimo, pilna draudimų, apribojimų, suvaržymų. Pirtis lieka viena saugiausių vietų. Prie 70 laipsnių žūsta sveikatai pavojingi užkratai, išgaruoja visos baimės, išprausiami visi vidiniai, giliai užsislėpę nepatogumai ir nešvarumai. Atsigauna kūnas ir siela. Jei kažkada pirtis buvo laikoma „velnio lizdu“, tai šiandien ji laikoma skaistykla. Dabar, kaip ir seniau, pirtyje atliekamos įvairios apeigos. Dauguma jų gimsta priklausomai nuo pirtininko žinių lygio ir kūrybinių sugebėjimų. Neseniai man teko atlikti apeigą mirusiam pirtininkui. Pirtis jam, su didžiausiu atsidavimu, buvo jo kasdieninis darbas. Velioniui, pagal seną paprotį, karste po pagalve buvo padėta beržinė vanta, nors, yra žinoma, kad buvo dedama ir kadaginė. Jo šeima norėjo, kad tuo pat metu, kai velionio kūnas bus deginamas, jiems taip pat dalyvaujant, vyktų ir apeiginė pirtis. Reikėjo pasitelkti žinias, kūrybą ir pajautimą. Išėjo labai gražios ir jausmingos palydėtuvės.

Man pačiai pati svarbiausia pastaruoju metu tapo 9 valandų trukmės pirtis vadinama „Trejos devynerios“. Prieš 4 didžiuosius gamtos virsmus, nepaisant jokių draudimų, su pirčiuliais einame į giluminio išsivalymo pirtį, kurioje negeriame, nevalgome, nekalbame, nerūkome. Naudojame kuo įvairiausias vantas ir įvairius žolinius augalus. Apeiginė vanta surišta iš 27 augalų. Beržas, visgi, išlieka pagrindine pirties vanta. Tai patvirtina Kernavėje, Pajautos slėnyje archeologų atrasta pirtis. Prie pirties rastos (daugiau nei 10 vienetų) beržo vantos. Jos buvo 50 cm ilgio, surištos liepos karna. Papildomos pagalbinės pirties priemonės šiandien yra medus, druska, bičių pikis.

Pabaigoje pirties padėkojame deivei Laimai už pirtį. Susėdame prie stalo vilkėdami baltais baltiniai, išgeriame šaltinio vandens, pasidaliname patyrimais, padainuojame. Po pirties jaučiamės, kaip naujai gimę, it išperėti. Simonas Daukantas mintijo, kad pasaulis yra išperėtas. Manau, kad visi asmeninio gyvenimo, gamtos virsmai turėtų būti pradedami ir užbaigiami pirtimi.

Esame dėkingi protėviams už pirtį, už paliktas žinias apie ją. Šiandien gyvename patogiai, šiuolaikiškai. Daugelis atsisakė net vonių ir prausiasi po dušu. Vonioje irgi galima naudoti įvairius žolynų nuovirus, vantas. Aš pati tai dažnai darau. Atrodytų, kad poreikio pertis pirtyje ir netrūktų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tas poreikis atsiranda. Žmonės, kurie pirmą kartą išbando tikrąją lietuvišką pirtį, lieka sužavėti. Pirtyje išgaruoja visos kasdieniškos mintys, visapusiškai atsipalaiduojama, išlaisvėjama nuo įvairiausių asmenybės ir kūniškų suvaržymų. Pirties šiluma, garo paslaptingumas, vantų ir kvapų gausa ir galia mus skaistina, stiprina, pakylėja aukščiau žemės. Sakoma, kad pilnai atsistatoma – įsižeminama po pirties, tik praėjus 36 valandoms.

Lietuviškos pirties puoselėtojų dėka, lietuviška pirtis pripažinta nematerialaus kultūros paveldu.

Mano pirties šūkis. Pirtis – tai tiesioginis kelias į gamtatikystę. Eidama juo pasikviesiu ir tave. Gero garo!