Laidojimo papročiai

Kartu su mirusiais kilmingais aukštuomenės atstovais degindavo ginklus, arklius, tarnus, tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis, plėšriuosius paukščius ir kitus daiktus, kurie buvo reikalingi jų gyvenime.

Taip apie senovės prūsų, tarp jų ir apie jotvingių, papročius rašė kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis. Tai vienas iš nedaugelio paminėjimų, kaip prūsų gentys tvarkėsi su mirusiais. Nesužinome iš jų nieko nei apie kapavietes, nei apie kapų formas ir jų konstrukcijas. Dar neseniai ne tik istorikai, bet ir archeologai nedaug tegalėjo pasakyti šia tema. Vyravo požiūris, kad IX–XIII a. jotvingių laidosenos papročiai nebuvo minimi archeologiniuose šaltiniuose.

Paskutiniųjų keleto metų tyrinėjimai pateikė daug naujų, labai svarbių žinių. Vikingų laikotarpyje (IX–XI a.) jotvingių krašte mirusius degino ant laužo, o pelenus ir liekanas sudėdavo į negilias iškastas duobes kartu su įkapėmis. Kapavietes įrengdavo arti gyvenviečių.

Atlikus Krukuveko ir Šiurpilio (Mosiežysko tyrinėjimo vieta, lenk. Mosiężysko) kapaviečių tyrimą, paaiškėjo, kaip jotvingiai laidojo savo mirusiuosius klestėjimo (sėkmės) laikotarpiu, t. y. XII–XIII a. Taip, kaip vikingų laikotarpyje, mirusiuosius degino specialiai paruoštame lauže, sukrautame iš rūpestingai parinktų medienos rūšių. Sudegintas palaikų liekanas sudėdavo kartu su įkapėmis į įvairaus dydžio ir gilumo kapo duobes. Kapų vieta būdavo paženklinama dideliais apdorotais akmenimis, vadinamais stelomis. Dedamos į kapą įkapės-dovanos turėjo pabrėžti mirusiojo turtingumą ir visuomeninį statusą. Tokiu būdu pirmiausia išskirdavo nobilius (jotvingių bajorus), su kuriais laidodavo ne tik ginklus, aprangą ir papuošalus, bet ir arklius, vergus, netgi medžioklinius šunis ir sakalus. Su žemo luomo mirusiųjų palaikais degindavo tik tuos daiktus, kurie buvo reikalingi tolesnėje tarnystėje. Daugumą į kapą dedamų metalinių daiktų jotvingiai sąmoningai naikindavo, kad jie galėtų atgimti kartu su savininku pomirtiniame pasaulyje, kad jais ten galėtų naudotis.

Jotvingių bendruomenėje ypatingai garbinta karius, kurie net ir pomirtiniame pasaulyje (anapilyje) rengė ginkluotus būrius. Galimai šio tikėjimo išraiška buvo karių laidojimas kartu su ginklais. Tai buvo plačios, bet negilios duobės, pripiltos laužo degėsių. Tokiose duobėse laidota daug asmenų. Krukuveko kapavietės tyrimas patvirtino, kad, be vyrų karių, bendruose kapuose laidojo taip pat moteris, galimai jų žmonas. Šio tipo pilkapiuose archeologai randa prabangių daiktų, liudijančių ne tik aukštą mirusiojo statusą, bet ir plačius kultūrinius ryšius su Vakarų ir Rytų Europa. Vyrams į kapą dėdavo kardus, kovines ietis, raitelio daiktus (pentinus, balno kilpas, žąslus), rūbų elementus ir papuošalus. Moterims – pirmiausia įspūdingus papuošalus: įvijinius vėrinius, apyrankes, seges (dažniausiai iš bronzos), taip pat smulkius darbo įrankius, tarp jų ylas ir geležinius peiliukus, molinius ir akmeninius verpstukus. Visuose kapuose rasta nedidelių molinių indų, kuriuose galbūt mirusiems dovanodavo maisto, šukių.

Pažymėtina, kad jotvingių kapavietėse, be kitų įkapių, aptinkama ir krikščioniškų metalinių kryželių. Šie radiniai minimi leidinyje „Descriptiones Terrarum“ (XIII a. šaltinis, rastas Airijoje), kuriame rašoma, kad lietuviai ir jotvingiai lengvai priimdavo krikščionybę, kadangi nuo lopšio buvo maitinami krikščionių žindyvių. Vis dėlto atrodo, kad kapavietėse ir šventose vietose rastos devocionalijos veikiau yra religinio sinkretizmo (susiliejimo, neišskyrimo) pavyzdys, t. y., kad jotvingiai buvo įtraukę Kristų į savo dievų panteoną.

Šventos vietos, tarp jų kapavietės, buvo kuriamos gyvenviečių kaimynystėje. Šventųjų giraičių, kalvų, vandens telkinių ir laukų artumas sušventino ir juos saugančias gynybines gyvenvietes bei sargybines, taip pat jų savininkus, kurie galėjo derinti valdovo ir žynio pareigas.

Martinas Engelis (Marcin Engel).

Jotvingių kapavietė Krukuveke

Nuo š. m. spalio 16 d. Suvalkų apygardos muziejuje galima buvo lankyti kitą išskirtinę ir labai įdomią parodą apie jotvingius „Jotvingių eldoradas“. Dėl koronaviruso išplitimo Suvalkuose nebuvo oficialaus jos atidarymo, o paroda tikrai buvo verta lankytojų dėmesio. Joje rodomi daiktai iš neseniai atrastos jotvingių kapavietės Krukuveke (lenk. Krukówek).

Turtingiausios ankstyvųjų viduramžių jotvingių kapavietės atradimo aplinkybės galėtų tapti filmo scenarijumi. Daugiau kaip prieš metus Olštino vaivadijos policijos komendantūros Kriminalinio skyriaus pareigūnai – jaunesnysis aspirantas Martinas Mačas (Marcin Mach) ir vyresnysis aspirantas Bartošas Soleckis (Bartosz Solecki), bendradarbiaudami su kitais policininkais ir prokuratūra, tyrė internete pasirodžiusias žinias apie nelegalią prekybą ginklais, rastais lobių ieškotojų su metalo detektoriais (ieškikliais). Tyrimas buvo įslaptintas. Gavus žinias, patvirtinusias įtarimus, atlikta daug paieškų įvairiose Lenkijos vietose. Tada pasirodė, kad kapų plėšikai iškasdavo, atnaujindavo ir pardavinėdavo ne tik ginklus, bet ir kitus išskirtinius archeologinius radinius iš Suvalkijos. Didžiulės baudos (iki 10 metų laivės atėmimo) grėsmė paveikė. Keli tokie ieškotojai nusprendė bendradarbiauti su policija ir atskleidė svarbiausias žinias, reikalingas ištirti ir išsaugoti archeologinius radinius.

Jotvingių kapavietė Krukuveke | K. Leončiko nuotr.

2015 m. rugsėjo pradžioje į policijos tyrimą, Paminklų apsaugos tarnybos prašymu, kaip žinovas įtrauktas Suvalkų apygardos muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjas Jeržis Siemaška (Jerzy Siemaszko). Apžiūrėjus kartu su policija ir archeologu kasinėjimus, vienas iš nusikaltėlių parodė vietą, kurioje rado neįprastus artefaktus. Policijai pavyko užkirsti kelią dalies eksponatų išvežimui į užsienį. Iš viso pavyko atgauti daugiau kaip šimtą neįkainojamų archeologinių radinių.

Baigus ikiteisminį tyrimą, asmenims, dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, pateikti kaltinimai, o teismas juos nubaudė. Labai gaila, kad asmenys, atsitiktinai atradę didžiulį lobį ir galėję įsirašyti aukso raidėmis į archeologijos istoriją, prisidėjo prie stipraus jo apnaikinimo. Neįkainojamos žinios apie šį išskirtinį radinį didžia dalimi negrįžtamai prarasta.

2016 m. Suvalkų apygardos muziejaus Archeologijos skyrius, vadovaujamas J. Siemaškos, atliko zondinius grunto tyrimus, kurių tikslas buvo patvirtinti chronologiją ir vietos paskirtį, taip pat išsiaiškinti jos būklę. Pasitvirtino prielaida, kad rasta jotvingių sluoksninė degintinė kapavietė, datuojama ankstyvųjų viduramžių pabaiga. Kasinėjimo darbai buvo tęsiami 2017–2020 m. Atsižvelgiant į kapavietės dydį, kasinėjimai dar vyks daugelį metų. Muziejams susitarus, nuo 2018 m. archeologiniai kasinėjimai vykdomi dalyvaujant Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus archeologams. Vadovauti darbams ir moksliškai apdoroti iškastus radinius buvo pakviestas dr. Martinas Engelis. Bendrus darbus vykdo taip pat kiti Baltų archeologijos skyriaus bei Muziejaus eksponatų konservavimo skyriaus darbuotojai. Jie įsipareigojo konservuoti didelę dalį radinių.

Jau dabar galime patvirtinti, kad radome vieną turtingiausių ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių jotvingių kapavietę, kokią iki šiol pavyko atrasti. Labai svarbu, kad ši vieta, baigus joje laidoti, niekada nebuvo ariama. Ariant lauką buvo sunaikinta daugelis jotvingių kapaviečių. Nelikus vietinių gyventojų, net iki mūsų laikų šioje teritorijoje augo miškas. Jis buvo veikiamas natūralių procesų. Tuo skausmingesnė netektis – dėl neatsakingų lobių ieškotojų veiklos grobikiškai surausta didelė nekropolio dalis. Todėl dabar, siekiant išsaugoti kapavietę (ji stebima įmontuoto elektroninio monitoringo), iki galutinai ją ištiriant tiksli jos vieta ir topografija viešinama nebus.