O. Voverienė. Tautotyros pradininkas Lietuvos respublikoje Tadas Daugirdas (1852-1919)

Tadas Daugirdas į Lietuvos mokslo istoriją atėjo kitaip, negu dr. J. Basanavičius, Antanas Smetona ir net Vincas Kudirka. Jeigu šiuos tris drąsiai galima vadinti valstybininkais, tikrąja to žodžio prasme, tą jie ir padarė po ilgų mūsų tautos šimtmečių lenkų ir rusų okupacijoje, tai T. Daugirdą galima drąsiai vertinti, kaip mokslininką, paklojusį pamatus visam tautotyros mokslui, jo teorijai, praktikai ir metodologijai.

T. Daugirdas gimė Ariogalos bajorų šeimoje, pradinį išsilavinimą gavo namuose, kaip tuo metu bajorų šeimose buvo įprasta, vėliau išvyko mokytis į Rygą, grįžo į Vilnių ir 1869 metais įstojo mokytis į Vilniaus piešimo mokyklą. Jo studijų draugais tapo broliai Eduardas ir Alfredas Riomeriai.

Jų paakintas T. Daugirdas išvyko studijuoti menų į Sankt-Peterburgą, vėliau į Miuncheną. Sunkiai ieškojo savo pašaukimo. Ilgai blaškėsi. 1877 metais atvyko į Varšuvą. Čia atidarė dailės studiją. Meno pasaulyje jis buvo vadinamas ir dailininku, ir archeologu. Archeologai jį laiko net archeologijos pradininku Lietuvoje.

Archeologija T. Daugirdas susižavėjo gyvendamas Varšuvoje. Tačiau pirmuosius archeologinius kasinėjimus atliko Lietuvoje, Žemaitijoje, kasinėdamas Paluknio ir Lauksvydų pilkapius ir piliakalnius.

Labai jį viliojo ir Darbutų piliakalnis, tačiau savo archeologines žinias vertino, kaip nepakankamas, ir susidūręs su gana sudėtingu to piliakalnio sluoksniu, jo kasinėti vengė, bijodamas pakenkti mokslui. Savo tyrimų rezultatus T. Daugirdas užrašinėjo dienoraščiuose.

Ne tik užrašinėjo, bet ir, kaip patyręs dailininkas, juos piešė. Pirmasis jo kasinėjimų dienoraštis apima 1881-1888 metus; antrasis 1988-1911 metus.

Dienoraščiuose T. Daugirdas pirmiausiai aprašo piliakalnio būklę iki kasinėjimo pradžios. Pradėjęs kasinėti labai atsakingai ir pagarbiai elgiasi su atkasta archeologine medžiaga ir vieta. Ir archeologinę vietą ir visus joje atrastus radinius tvarkingai ir techniškai labai atsakingai nupiešia, piešiniuose detaliai fiksuodamas ir piliakalnio planus ir jo pjūvius.

Iki 1907 metų jo asmeniniame archeologiniame rinkinyje buvo apie du tūkstančiai gražiai suregistruotų radinių. Abu dienoraščiai parašyti lenkiškai.

Pirmasis 300 puslapių apimties; antrajame aprašytos jo kelionės laivu iš Alytaus į Kauną ir iš Jonavos į Kauną ir pakeliui išsidėstę pilkapiai ir piliakalniai, kaip tyrimo vietos tolimesniems kasinėjimams. Dienoraščiuose pateikta nemažai ir Lietuvos kultūros faktų, kurie galėtų būti įdomūs kultūrologams.

T. Daugirdo bičiuliai – rašytojas M. Davainis – Silvestravičius, kalbininkas Jonas Jablonskis, ir Ūdrijos kunigas klebonas A. Grinevičius ir, žinoma, jis pats aktyviai dalyvavo Lietuvos knygnešių judėjime.

Caro patvaldystės metais tai buvo pavojinga, bet to meto lietuviai nebijojo rizikuoti nei savo, nei savo šeimos likimais. T. Daugirdas, kaip tikras lietuvis patriotas dalyvavo ir Didžiajame Seime, kuriame buvo nubrėžtos gairės Lietuvai siekti nepriklausomybės.

1907 metais T. Daugirdas persikėlė gyventi į Kauną. Tapo Kauno istorijos muziejaus direktoriumi. Muziejui padovanojo visą savo archeologinių radinių rinkinį, rūpinosi muziejaus kūrimu, negailėdamas tam ir savo asmeninių lėšų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą jam pavyko išsaugoti muziejų nuo bet kokių karo negandų ir išgrobstymo. Po karo kartu su dailininku Antanu Zmuidzinavičiumi, konsultuojantis su to meto tautininku Antanu Smetona, sukūrė Lietuvos Trispalvę Vėliavą.

Ji ir dabar mums tarnauja. Taip pat kartu su to meto Lietuvos dailininkais sukūrė ir Lietuvos pašto ženklų rinkinį, taip svajoję garsinti jauną Lietuvos valstybę pasaulyje. 1918 metais T. Daugirdas, atgaivino E. Tiškevičiaus įkurtos 1855 metais Valstybinės archeologijos komisijos veiklą, tapo jos pirmininku. Stebina to meto Lietuvos žmonių entuziazmas ir jų begalinis tikėjimas Lietuvos ateitimi.

1919 metais T. Daugirdas susirgo džiova ir tais pačiais metais mirė. (Arminas Šileikis. Ką atskleidžia Lietuvos archeologijos pionieriaus T. Daugirdo dienoraštis // Mokslo Lietuva. – 1919, kovo 16, p. 12). Jo palaikai palaidoti jo senelio irgi bajoro T. Daugirdo (1791-1849) pastatytoje (1750 m. ir atnaujintoje 1859 m.), ir jo pavadintoje Šv. Tado ir Simono vardais.

Po T. Daugirdo mirties jo palaikai ir buvo palaidoti toje koplyčioje, o vėliau, jau 1919 metais, ir jo anūko, jau žymaus kultūrininko, mokslininko ir visuomenės veikėjo T. Daugirdo palaikai. Nuo tada koplyčia buvo pradėta vadinti Daugirdų koplyčia.

Ji stovi ir yra lankoma tautiečių Ariogalos kapinėse. Paskutinį kartą ji buvo restauruota 1980 metais (Jonas Brigis. Daugirdų koplyčia // Alio, Raseiniai – 2012, liep. 5, p. 12).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę T. Daugirdo idėjos buvo atgaivintos. Nuo trečiojo XX a. dešimtmečio buvo pradėta sistemingai rengti kraštotyrinė veikla, prasidėjusi nuo etnografijos, aprašant senąją Lietuvos kaimų, jų sodybų ir Lietuvos bažnyčių architektūrą, o 1925 metais Lietuvos kraštotyros draugija išleido knygą „Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programa“ Jos sudarytojas Petras Butėnas. Jis pirmasis ir įvedė į lietuvių kalbos žodyną terminą „tautotyra“.

Šiaulių kraštotyros draugija, vadovaujama P. Bugailiškio, įkurta 1927 m., dirbo itin išradingai: rinko ir sudarinėjo kraštotyros rinkinius, rengė konferencijas ir suvažiavimus, kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejumi 1931-1944 m. parengė kelis kraštotyrinės medžiagos leidinius, tautotyros programų ir klausimynų, leido kraštotyrinį žurnalą „Gimtasis kraštas“.

T. Daugirdo idėjos buvo gaivinamos ir mūsų laikais. Istorikas dr. Kazimieras Račkauskas 1989 metais, įkūręs visuomeninę tautotyrininkų ir kraštotyrininkų „Tėviškės pažinimo draugiją“, vėliau pervadintą į Tėvynės pažinimo draugiją. Apie ją plačiau: Ona Voverienė. Tautotyros etiudai. – V., 2011.