Rugsėjo 8 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės bibliotekoje vyks pokalbių ciklo „Kalbos kelias“ pirmasis pokalbis skirtas Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms „Nuo Martyno Mažvydo iki valstybinės lietuvių kalbos“:
17 val. – diskusija „Rašto kalbos atsiradimas: priežastys ir aplinkybės“, dr. Inga Strungytė-Liugienė, Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja
17 val. – diskusija „Lietuviško žodžio paslaptys“ , dr. Jūratė Lubienė, Klaipėdos universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja
17:40 val. – diskusija „Mes kiekvienas esame kalbos kūrėjai“, Audrys Antanaitis, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.
Prieš pokalbį 15 val. renginio dalyviai dalyvaus ekskursijoje po Klaipėdos senamiestį „Prisimenant senuosius kalbos kūrėjus“. Ją ves dr. Arūnas Baublys, Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas. O 16.30 val. Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įvyks pokalbio dalyvių ir renginio rengėjų Susitikimas su žurnalistais.
„Kalbos kelio“ pokalbių sumanytojas ir rengėjas – naujienų svetainė www.manokrastas.lt. Renginio bendrininkai: Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos universitetas, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Rėmėjas – Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Tiesiogiai (nuo 16.55 val.):
Šiais metais gruodžio 30 d.sukaks 160-osios garsiojo kalbininko Jono Jablonskio, sunorminusio lietuvių bendrinę kalbą, gimimo metinės. J. Jablonskis, buvo pirmasis sunorminęs literatūrinę lietuvių kalbą. Kalbininko dėka dabar bendrinėje kalboje mes vartojame savaitės dienų pavadinimus, kalbos sąvokas – kablelis, šauktukas ir pan., matematines sąvokas – daugyba, dalyba ir kt.
Jonas Jablonskis (slapyvardžiai Rygiškių Jonas, Petras Kriaušaitis), gimęs 1860 gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj., mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune. J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.
Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą.
Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
J. Jablonskis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų: dienų pavadinimai (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis), ateitis, praeitis, rašytojas, mokykla, mokslininkas, linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas), kalbos terminai (kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas), matematiniai terminai (daugyba, dalyba, skaičius, apskritimas, spindulys), degtukas, atvirukas, valstietis, tautietis.
Pagarba Kazimierui Garšvai, kuris gina lietuviškumą Vilniaus apskrityje. Apie tai
va čia
r e s p u b l i k a.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/ar_vilniaus_kraste_galioja_istatymai/
PRITARIU !!!
„J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.“
Che, tai čia gerai ar blogai? Gal vis dėlto apsispręskime dėl tarmių naikinimo.
Bendrinės kalbos kūrimas nėra tarmių naikinimas! Bendrinė kalba yra įrankis, jungiantis skirtingų tarmių žmones į vieningą tautą.
Kiekvienai tautai būtina oficiali, visus juos jungianti ir bet kuriame šalies kampe vienodai suprantama bendrinė kalba. Milžinišku darbu iš visų tarmių žodžių suformuojama vieninga kalba, kurios sakinius, mintis, žodžius visų tarmių žmonės supras vienodai. Pvz., žodis ,,brėkšti” tarmėse skirtingas reikšmes turi, todėl panaudotas oficialiame dokumente jis gali klaidinti, sukelti neigiamų padarinių. Visus tokius atvejus reikėjo išrankioti ir rasti visiems tinkama žodį. Kitas tikslas – suderinti fonetiką – kalba turi įsilieti į aplinkos garsyną (lygiai kaip ir rūbų spalvos – į aplinkos spalvas), turi skambėti kaip gerai suderintas muzikos instrumentas. Kai suvoki, kokį milžinišką, neaprėpiamą darbą nudirbo šis žmogus, kyla įtarimas. kad aukštesnės jėgos jo plunksną vedžiojo! Šiandien tokius darbus ne plunksna, o galingais kompiuteriais dirba – ar yra jį pralenkusių?
Pvz., Vokietijoje buvo 360 tarmių, ir tai buvo gerokas trukdis organizuojant valstybės gyvenimą. Tai net ir žmones skurdino, pvz,. net ir teatrams užsidirbti trukdė, mažino jų spektaklių kalbą suprantančių žiūrovų skaičių. Scenos žmonės buvo iniciatoriai sukurti vieningą (bendrinę) kalbą, kurią taip ir pavadino – scenos kalba. Savo žemėse, savo kasdienybėje jie kalba vietos kalba, tačiau kai reikia (ar kai nori), kad visa Vokietija vienodai suprastų, ką parašė ar pasakė, kalba ir rašo bendrine kalba.
Nepasiduokime tiems, kieno užduotis ir pagrindinis darbas – skaldyti ir griauti LT iš vidaus, net ir prie kalbos kabinėjantis, ją niekinant. Tai neseniai visuose delfiuose rėkė, kad mes apskritai niekada kalbos neturėjome, bet rusas Jablonskis mums ją sukūrė, o dabar jau kitą gaidą užtraukė – Jablonskio sukurta kalba naikina tarmes.