
Spalio 4 d. 11:30 val. Seime vyko Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narės Aušros Papirtienės spaudos konferencija „Ar Lietuva liks kalbos technologijų paraštėse?“, kurioje buvo aptarta neseniai Europos Parlamente (EP) svarstytą ataskaitą „Kalbų lygybė skaitmeniniame amžiuje“. Spaudos konferencijos rengėjų nuomone, tai svarbus įvykis, nes toliau bus kreipiamasi į Europos Komisiją dėl Europos daugiakalbystės projekto (Digital Language Diversity project).
Spaudos konferencijoje dalyvavo: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Kalbos
technologijų pakomisės pirmininkas dr. Andrius Utka, Vilniaus universiteto projekto „Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtra LIEPA 2“ vadovas dr. Audrius Valotka, Lietuvių kalbos instituto projekto „Lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos plėtra“ turinio kūrimo ekspertė dr. Jurgita Jaroslavienė ir projekto vykdytoja dr. Rita Miliūnaitė.
Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją (vėliau vaizdo įrašą) žiūrėkite čia:
Spaudos konferencijos dalyviams klausimus galima užduoti internetu ČIA (nuoroda veiks tik vykstant spaudos konferencijai).
Didžiulis pliusas Valotakai ir Miliūnaitei, didžiulis minusas tai su žalia suknele ir rusiška pavarde. Netempia ji iki kitų šios kompanijos žmonių, nesugebėjo pati nė žodžio pratarti, viską skaitė, net paprasčiausią informaciją, kurią ir penktokas pasakytų nežiūrėdamas į lapą. Tegul tokios dirba kokius menkus darbelius kabinetuose, o į spaudos konferencijas reikia vestis mokančius kalbėti. Jeigu norite teigiamo žiūrovų rezultato. O oponentai tuo ir paiima klausytojus bei žiūrovus, kad jie moka viešai kalbėti. Pagalvokit apie tai ir padarykit išvadas.
Geroji naujiena ta, kad bet kokia įmonė, įstaiga, organizacija, mokykla ir t.t. gali savo veikloje NEMOKAMAI naudotis įvairiomis, praktiniam naudojimui jau parengtomis programomis, tik kažkodėl apie tai neskleidžiama žinia. Pvz., girdimo turinio jau nereikia pirštais perrašinėti, nes tekstu jį jau viena iš tų programų paverčia! Ar tai nenaudinga įv. portalų ir spaudos reporteriams? Kad ir šios konferencijos turinį už juos tekstu pavers jų kompiuteriai.
Gal reiktų susisiekti su p. Miliūnaite ar kitais dalyviais ir rajonų laikraščiuose išsamiau išdėstyti kam, kur ir kaip jau turimu turtu galima naudotis? Kaip sakė p. Miliūnaitė, kažkuris iš projektų mokyklose vaikams gali pakeisti pratybų sąsiuvinius.
Skaitmeninių lietuvių kalbos išteklių sistema veikia nuo 2015 m., bet visiškai sutinku, kad sklaidos verkiamai per maža. Žinia apie skaitmeninių išteklių projektus įvairiais kanalais skleidžiama jau treji metai, ir bent dalis aktyviųjų mokytojų lituanistų, vertėjų, redaktorių, kiek man tenka susidurti, apie tą sistemą žino, ja naudojasi. Bet plačiajai visuomenei tai negirdėta neregėta. Kodėl? Žiniasklaidai tai neįdomu. Mūsų tekstai įdedami į naujienų portalų užkaborius, kur vaikšto tik specialiai besidomintys IT naujienomis. Šį rudenį naujienų portaluose, beje, jų pačių iniciatyva (greičiausiai jiems įsipareigojus skelbti informaciją apie ES finansuojamus projektus) paskelbti trys tekstai. Tik kas juos skaitė? O ar daug kas žino apie Lietuvių kalbos naujažodžių tartuvą iš tų pačių projektų (tiksliau, projekto LIEPA)? Mokiniai, kuriems mokytojai jį parodo, sako, per pertraukas prilipę. Suprantu, kad sklaidos trūkumas yra mūsų pačių rūpestis, todėl prasidėjus šios išteklių sistemos plėtros darbams, stengsimės tam skirti daugiau pajėgų.
O jei pasikviestumėte savanorius į pagalbą?
Gal verta, kur įmanoma, pritaikyti savotišką konvejerio darbo būdą: darbą suskirstyti į etapus – paprasčiausią, daug žinių nereikalaujantį, sudėtingesnį ir sudėtingiausią, ir, galiausiai patikros ir paleidimo į gyvenimą? Tada pirmosioms, paprasčiausių darbų pakopoms galima būtų pritraukti internetu bei programavimu „kuoktelėjusius” vyresnių kl. moksleivius ar pirmakursius, o aukštesnėms pakopoms – joms atitinkamai pasirengusius? Finansavimo papildomam personalui greitai nebus – valdžios labiau mėgsta girtis tuo, ką kiti pasiekė, negu pačios stipriau galvos turinį krutinti.
Parengiamąjį kursą moksleiviai galėtų išklausyti atostogų dienos stovyklose. Tai padėtų juos įtraukti naudingai veiklai internete bei su programėlėmis. Būtų savotiška „gamybinė praktika”, kaip tai anais laikais vadinta.
Žemyna, bėda yra ne pats darbas (išteklių kūrimas, programavimas ir t. t.). Kvalifikuoti žmonės jau dirba išteklių plėtros projekte ir kituose šios programos projektuose. Bėda yra tai, kad viešumoje trūksta informacijos apie jau atliktus darbus, kuriais galima visiems laisvai naudotis.
Jei jau „tutaj šlapia” gal būtų išeitis „pujdziem aplinkui”? Kažkam iš Jūsų komandos tektų tapti „atstovu ryšiams su visuomene”, ir, padedamam savanorių, informuoti tiesiai? Techniniai darbai kartais ne tik suryja daug laiko, bet ir gerokai nuvargina. Šiam darbui savanoriai tiks?
Kai Jūsų komanda parengs reikalingus aiškinamuosius tekstus, jie galės:
1. Rajonas po rajono surinkti el. adresus: visų lygių mokyklų (gal ir darželiais pradedant?), atitinkamų moksleivių namų būrelių; švietimo bei kultūros skyrių; bibliotekų; mokyklų vadovų ir informatikos mokytojų; rajoninės spaudos; 3-jo amžiaus un-tų; kolegijų, profesinių mokyklų (mokymo įstaigų adresus turi ŠMM); KM žinybos kultūros įstaigų; įv. kūrybinių organizacijų ir t.t.
2. Paskirstyti adresus ir laiško tekstus kitiems savanoriams, kad juos išsiuntinėtų.
3. Pateikti gavėjams adresus, kuriais galėtų siųsti atsiliepimus, pasiūlymus (ir pasisiūlymus bendradarbiauti).
4. ŠMM ir KM skirti atskirą tekstą – su prašymu, kad pateiktų savo žinybos adresus, skirtų vietos savo svetainėse, skirtų lėšų platinimui žinios apie tai, kas naudinga ir seniai reikalinga jų žinybų įstaigų veiklai, bet taip ir nepasiekia jų.
Šioje svetainėje neseniai p. Banaitis komentaruose rašė apie kitataučių mokymo lietuvių kalbos sunkumus. Jis netgi pats turi tuo tikslu įkūręs svetainę. Taigi, jis galėtų būti tas pirmas Vilniaus apskrityje, kas imtųsi ir pats naudoti ir platinti šią žinią, ir išmokyti kitus mokytojus?
Beje, jei būtų rastas finansavimas specialiai Jūsų produktų rubrikai išlaikyti, gal „Alkas” galėtų pas save skirti jai vietą? Jūs patys keltumėte į ją straipsnius, video ir pan., gal rengtumėte videoseminarus LT mokytojams, būrelių vadovams ir pan.?
Čia ne taip jau mažai skaitytojų iš visų LT kampelių renkasi – jie toliau žinią platins? Platinsite, kaip KNYGNEŠIŲ laikais. Neleidžia per duris – per langus teks eiti, kone pogrindyje dirbti! O ministerijų ir jų žinybų vadai su savo komandomis galėtų irgi išdrįsti kaip piliečiai prisidėti. Jei ne tuščiai apie proveržius kalba. Juk negalima leisti viskam, kas padaryta, sudūlėti stalčiuose ir beviltiškai pasenti?
Dabar situaciją matyčiau, lyg kokį sabotažą: iš pradžių skiria finansavimą programų kūrimui, o paskui nepadeda jų platinti. Kaip kitaip vertinti tokį valdžių „indėlį”, jei ne kaip sąmoningą valstybės pinigų palaidojimą baloje? Situacija daugiau, negu gėdinga.
Labai linkiu juos įveikti – su aktyvia neabejingų pagalba.
Ačiū už patarimus. Perduosiu vadybininkėms, kad su komanda atidžiai juos apsvarstytų.