Laiko švytuoklė perskrodžia tylą
Melsvai žibuoklei, ašarai tyrai, –
Žemėj skambėti ji nepaliauna
Negailestingai laikina griauna,
Ne mirksnio trumpiui šviesmetį kuria, –
Dvasinio grūdo – ugniniam tūriui.
Eglė Nemunaitė.
Džiaugiuosi savo gyvenimo kelyje sutikusi Petrą Plumpą – santūrų, susikaupusį, mažakalbį, taurios inteligencijos žmogų. Visada buvo malonu jį sutikti, pakalbėti, o kartais tik ir patylėti. Bet ir tas patylėjimas buvo kažkoks prasmingas, kasdienybės skubos neišdildomas. Taip jau žmogaus gyvenime atsitinka, kad vieni sutikti gyvenime žmonės
eina ir praeina pro tave, ir atmintis ištrina jų veidus, ir bendravimą su jais, o kiti – išlieka, tarsi tavo pačios biografijos faktas. Tais atvejais visada godžiai stengiesi išsaugoti kažkokį atminimo ženklą, kurį padedi į savo lobių skrynelę ir tarsi… užmiršti. Tačiau tą atminimo skrynelę pravėrus, lyg ir netyčia… gimsta siužetas, kuriuo norisi pasidalinti su artimais tavo sielai žmonėmis, skaitytojais. Kiekvienas rašantis jų turi – kartais – vieną, du, kartais ir daugiau, juos jaučiame, kažkuriuo mums Likimo duotu jausmu.
Petras Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnuose, Rokiškio rajone. 1946-1954 mokėsi Suvainiškio, 1958-1959 m. ir 1959 – 1962 Zubovo-Polianskio (Mordovija) stalių ir vidurinėje mokykloje, 1965-1966 m. auto technikos mokyklose, 1954 m. kartu su kitais leido nelegalų leidinį „Laisvės balsas“, platino to krašto partizanų atsišaukimus. 1958 m. vasario 16 d., kartu su Nijole Gaškaite ir kt. ant Petrašiūnų kamino iškėlė Trispalvę, vėliau su kitais įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisvę Lietuvai“. Už antisovietinę veiklą KGB buvo suimtas. Kalintas 1958—1965, 1973- 1981 metais Mordovijos, Permės ir kt. lageriuose, Čistopolio kalėjime. Grįžo į Lietuvą 1965 metais, 1965-1966 m. dirbo Suvainiškio kolūkyje, 1966-1967 m. – Vilniaus santechnikos darbų treste, 1967-1968 m. Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, 1968 m. – Kauno Žemprojekte. Čia rotoprintu 3 000 egz. tiražu išleido T. Toto (Thoto) „Jaunuolio būdas“, 1969-1973 m. leido ir platino A. Maceinos, J. Girniaus ir S. Ylos knygas, Molotovo-Ribentropo Pakto medžiagą, iš Maskvos gaunamą pogrindinę disidentų literatūrą.
Teikė medžiagą nuo Lietuvos Maskvos disidentų leidžiamam pogrindiniam leidiniui „Chronika tekuščich sobytij“, perdavė „Lietuvos katalikų bažnyčios“ Memorandumą Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui K. Valdhaimui (Waldhaim) su 17 000 lietuvių katalikų parašų. 1972-1973 su kun. S. Tamkevičiumi leido „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“. 1981-1989 m. dirbo Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje, 1989 m. buvo žurnalo „Caritas“ sekretoriumi. 1990 m. laikraščio „XXI amžius“ jaunimo skyriaus vedėjas, 1992-1993 m. LR Valstybės saugumo departamento gen. direktorius, 1993-2000 m. LR Vyriausybės patarėjas religijos klausimais. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-jo laipsnio ordinu. 2008 metais parašė ir paliko tautai savo pamąstymus, kurie neprarado svarbos iki šiol. Dalinuosi jais su skaitytojais.
Jeigu nori žmogų pažinti, suteik jam visišką laisvę. Ši tiesa galioja ir Tautai, kelis dešimtmečius kalėjusiai sovietų nelaisvėje.
Kaip išėjimas iš kalėjimo nepakeičia buvusių kalinių moralės ir troškimų, taip Sąjūdžio iškovota laisvė nepakeitė buvusių sovietinių piliečių sudarkytos moralės ir egoistinių siekių.
Tarp kriminalinių kalinių galiojo „demokratinis“ dėsnis: kieno dauguma, to ir valdžia. Jeigu lageryje (ar kameroje) daugumą kalinių sudaro kriminaliniai, tai jie įveda ir savo tvarką, kuri padoresniems žmonėms būna nepakenčiama nei fiziškai, nei moraliai. Panašiai atsitiko ir su Lietuva: okupacijoje demoralizuotų piliečių dauguma demokratinių rinkimų metu įtvirtina grupes, neturinčias tikrų gyvenimą įprasminančių vertybių. Kas buvo paprastu lėbautoju išrinktas įgyja laisvę siekti visų gyvenimo malonumų. Kas buvo grobuonimi, tokiu ir liko, tik daug didesnio mąsto, nes grobimui atsirado neribotos galimybės. Kas sugebėjo be ribojimų privatizuoti, tas be skrupulų privatizavo ir visa tai, kas jam nebepriklausė… Kas troško kitus valdyti, tas pasinėrė į korumpuotą partinę veiklą su visomis apgaulingomis propagandos ir agitacijos priemonėmis. Kas įgijo turto, tas privatizavo ir visą žiniasklaidą, ir tuo pačiu ilgam įgijo politinę galią.
Materializmas nužudė idealizmą, nes teisingumo ir brolybės grūdai nukrito į sovietmečiu išaugintus erškėčius.
Kai valstybės politiniuose sluoksniuose ima vyrauti devalvuotos moralės atstovai, jie neoficialiai įveda savo vidinę tvarką, o kartu skleidžia ir savo amoralų gyvenimo būdą. Mirties kultūros idėjos ir praktika iš sovietinių kriminalinių lagerių perėjo į nūdienos visos Lietuvos gyvenimo tikrovę. Tokie žmonės ir sudaro valdžios daugumą. Tuomet visai politinei šalies santvarkai būdingas žmoniškumo, padorumo bei gyvybės negerbimas. Baisiausia, kad jų skleidžiamas žargonas užvaldė gatves, žiniasklaidą, netgi teatrą ir – Seimą. Visuomenės „kultūrinimo“ darbas vyksta pagal būdą: šiandien laisvai žargoniškai palėbausim, o rytoj, nors ir tvanas. Dėl nemoralios ekonominės ir socialinės politikos Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudžių skaičių, sovietizuotiems Konstitucijos saugotojams moralės ir doros dalykai visiškai nerūpi. Todėl jie ir nesuka sau galvos, kad Lietuvą jau paliko netoli milijono jos gyventojų. Todėl ir turime baisiausią Europoje statistiką: nuo 15 iki 19 metų savižudžių 100 tūkst. gyventojų turime 38,4 mirtis (Estijoje atitinkamai (24,1, Latvijoje – 12,7), merginų tarpe 8,8 – 100 tūkst. Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo žymiai išaugo alkoholio ir narkotinių medžiagų naudojimas.
Dirbtinai skatinamas šeimų griuvimas: jeigu dar 1990 m, turėjome 36 000 santuokų, tai 2007 m. – tik 23 000. Dabartinių duomenų su žiburiu vidury baltos dienos nesurasi. Sociologinės apklausos rodo, kad daugiau negu pusė dabartinių nepilnamečių mergaičių mano, kad prostitucija gali joms garantuoti materialinę gerovę; kas antra svajoja, kad norėtų įsidarbinti tokioje tarnyboje, kur seksas galėtų atstoti išsimokslinimą, talentą ir gabumus. Katastrofiškas mūsų jaunimo dvasinis skurdas, skatina Vakarų pasaulyje populiarius seksualinius iškrypimus – iškrypėliškas „santuokas“, homoseksualumą, pedofiliją, atseit tai labai naujoviška… Valstybė palikta amoralių padugnių savivalei. Kartu su globalizacija atkliokianti pseudokultūrinė kolonizacija sparčiai naikina tautinę kultūrą, o kartu su jos žlugdymu degraduoja jaunimą.
Tokios degradacijos požymiai jau apėmė ne tik didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir kaimus, netgi mokyklinio amžiaus moksleivius. Teigiama, kad šitas mirties kultūros dvelksmas jau veržiasi į buvusias doros tvirtoves – kunigų seminarijas. Stojančių į jas skaičius kasmet vis mažėja. 2007 m. į Vilkaviškio seminariją įstojo vos 97 jaunuoliai. Straipsnyje su nerimu klausiama: kam buvo reikalingas Sąjūdis ir mūsų nepriklausomybė? Ar tik tam, kad grobuonims atsivertų didesnės grobimo galimybės? Ar kad į vertybių statusą būtų iškelta į viešojo gyvenimo paviršių ir praktikuojama kriminalinio pasaulio padugnių bjaurastis su visomis iškrypimo formomis? Ar tam, kad būtų sunaikintas šimtmečius puoselėtas tautos dvasinis turtas? Kai Sąjūdžiui susikūrus prasidėjo mūsų visuomenės pertvarkymas, visi tikėjomės, kad prasidės tautos dvasinis atgimimas. O kas atsitiko? Straipsnio autoriaus nuomone, „Morališkai palaida žiniasklaida suformavo naują gyvenžiūrą, pagal kurią tautos praeitis, jos kovos už laisvę, Tėvynės garbė ir gerovė, tradicinės moralinės vertybės bei dvasinis paveldas, tai tik atgyvena, trukdanti jaunimui siekti hedonistinio pasitenkinimo.“ (Ten pat).
„Kodėl taip atsitiko, kad užuot susirūpinus moraline tautos reanimacija, buvo nueita tik iki išviršinių – politinių ir ekonominių gyvenimo formų perdėliojimo?“ – klausia straipsnio autorius. Atsakymas – elementarus: išauginta ir demoralizuota sovietinėje visuomenėje tauta į valdžios institucijas renka tuos, kurie labiausiai panašūs į juos pačius. O išrinktieji rūpinasi tik savo pačių gerbūviu, o tautos rūpesčiai – jiems tiktai – dzin. Rinkimams pasibaigus absoliučiai niekas nepasikeičia, gal tik šiek tiek veidai valdymo institucijose, o ne pats gyvenimas valstybėje.
„Todėl, – rašo straipsnio autorius, – turint tokį išlaisvėjusios, bet kartu išsigimstančios tautos vaizdą, kas belieka daryti mūsų dvasinės ir tautinės kultūros puoselėtojams? Tik laukti, kad žmogaus vertybinės orientacijos pasikeis ir tautos siela nuskaidrės… Žinoma, daug kas, o taip pat ir aš, galime tos dienos ir nebesulaukti. Bet viltis miršta paskutinė. Tik, kaip rašoma straipsnyje, paguodai galima pasakyti, kad sovietmety tautos puoselėtojų buvo žymiai mažiau, negu jų jau yra šiandien. O tai jau yra ir paskata, ką reikėtų daryti tai saujelei tautinio atgimimo entuziastų, „naivių atsilikėlių“. Nepasiduoti demoralizacijai, kad ir kokiomis saldžiomis priemonėmis ji būtų bandoma vykdyti, ir dirbti, kantriai ir pasiaukojančiai, kad prasidėjusi tautos dvasios skaidrėjimui – nebūtų tuščia vieta, o būtų į ką atsiremti. Ir visiškai nesvarbu, ar mes dar būsime, ar jau nebe.
Petras Plumpa seimo rinkimuose palaikys naujas jėgas