Klaipėdos kultūros magistro vardą pelnęs Bernardas Aleknavičius atsisakė priimti žiedą

Klaipėdos kultūros magistro vardą pelnęs Mažosios Lietuvos krašto metraštininkas, fotografas, istorikas ir publicistas Bernardas Aleknavičius kategoriškai atsisako priimti pagrindinę šio vardo regaliją – auksinį žiedą, pagamintą pagal galbūt Kryžiuočių ordino magistro žiedą, rastą Klaipėdos piliavietėje. Įteikimo iškilmių jis taip pat pageidautų kur kas kuklesnių, nei būdavo iki šiol. 

Bernardas Aleknavičius prašo, kad iškilmės vyktų ne Klaipėdos piliavietėje, kaip buvo iki šiol, o Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje ir ne rugpjūčio 1-ąją, per miesto gimtadienį, o kiek vėliau, rugpjūčio 21 d., nes tuomet kaip tik jam sukaks 90 metų.

Be to, fotomenininkas siūlo žiedui skirtas lėšas kaip paskatą įteikti jauniems menininkams, kurie kuria Mažosios Lietuvos tematika.

Savivaldybė žada į laimėtojo norus atsižvelgti, tačiau žiedas, pasak Klaipėdos savivaldybės vicemero Alvydo Cesiulio, vis dėlto, pagal nuostatus, bus gaminamas. Auksinio žiedo pagaminimo vertė – 2450 eur.

B. Aleknavičius yra lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ sumanytojas ir vienas organizatorių, išleidęs knygų apie Klaipėdą, K.Donelaitį, Vydūną, Mažąją Lietuvą ir kt. Fotografas, publicistas B. Aleknavičius 1990 m. yra apdovanotas V. Kudirkos premija, 1997 metais už visuomeninę veiklą jis pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją, nuo 2000 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2008 metais išrinktas pilietiškiausiu klaipėdiečiu, 2011 metais paskelbtas Klaipėdos garbės piliečiu, 2012 metais apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Dar sovietmečiu kartu su I.Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais Bernardas Aleknavičius organizavo Mažosios Lietuvos iškiliųjų asmenybių pagerbimo vakarus.

Minint K.Donelaičio gimimo 275-ąsias metines, B. Aleknavičiaus pasiūlymu poeto gimtuosiuose Lazdynėliuose pasodintas 275 ąžuoliukų parkas. Jis su profesoriumi Domu Kaunu ir dailininke Ieva Labutyte 1981 metais Bitėnuose įkūrė Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus memorialinę ekspoziciją, iš kurios išaugo memorialinis muziejus.

Brangaus žiedo ir didingų iškilmių atsisakymas yra nuoseklus šio kuklaus žmogaus poelgis.

Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo iškilmės siejamos su tariamu ar tikru Kryžiuočių ordino magistro žiedu, rastu Klaipėdos piliavietėje, ir su Mėmelio pilimi – praeityje buvusia nuožmiausia tvirtove Kryžiuočių ordino kovoje prieš Lietuvą. Todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A.Brandenburgiečio pamestojo kopiją, krašto metraštininkas, fotomenininkas Bernardas Aleknavičius kategoriškai atsisako.

Kaip rašo klaipėda.diena.lt, „Bernardas Aleknavičius turi savo požiūrį į Kryžiuočių ordino veiklą ir jų santykį su lietuviais, nepaisant to, kad viskas buvo labai seniai, bet tai susiję su šio garbaus klaipėdiečio protėviais, kurie prieš savo valią turėjo palikti gimtąsias vietas.

„Nors pagal mamą mano šaknys yra Mažojoje Lietuvoje, bet kilme laikau save zanavyku. Kai 1525 m. Kryžiuočių ordinas tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o valstybine religija paskelbta liuteronybė, dalis mažlietuvių, atsisakiusių jiems primesto naujo tikėjimo, pradėti persekioti. Patys atkakliausi tuomet paliko savo gimtąsias vietas ir per Šešupę kėlėsi gyventi į būsimuosius Zanavykus, aišku, su savimi atsinešdami pagoniškas dainas, papročius, tradicijas ir ūkininkavimo būdą. Tarp šių kietasprandžių kolonistų buvo ir mano protėviai Naujokai“, – pasakojo B.Aleknavičius.

Būtent paskutinysis ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir privertė sprukti visus nepaklusniuosius senbuvius iš Mažosios Lietuvos, tarp jų ir B.Aleknavičiaus protėvius.

Manoma, kad šis magistras Klaipėdos pilyje, kai buvo ją apsiautęs, siekdamas nubausti nepaklusnųjį pilies kunigaikštį, galėjo pamesti savo brangų žiedą. Galima spėti, kad žiedo savininkas ilgai jo ieškojo, tačiau jį pavyko rasti tik archeologams bemaž po 500 metų.

Ir tada, anot B. Aleknavičiaus, prasidėjo nauja tikro ar tariamo Kryžiuočių ordino magistro žiedo epopėja. Pagal jį dabar gaminamos kopijos nusipelniusiems nūdienos Klaipėdos kultūros žmonėms.“

Vienoje iš 27 savo knygų „Nebeužtvenksi upės bėgimo“,  be kita ko, šių metų 38-asis Klaipėdos kultūros magistras cituoja Vydūną, kurio mintys patvirtina nepakeičiamą B. Aleknavičiaus nuostatą šiuo klausimu: „Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis.“

Nuo 2003 metų Klaipėdos kultūros magistro vardas suteiktas 37 iškiliems menininkams.

***

Bernardas Aleknãvičius gimė 1930 08 21 Lekėčiuose, lietuvių fotografas, fotožurnalistas, kraštotyrininkas, teatrologo, žurnalisto, humanitarinių mokslų daktaro Gintaro Aleknonio tėvas. 1956 baigė Kauno pedagoginę mokyklą. 1956–60 dirbo Kačerginės vidurinėje mokykloje, 1960–62 – Kauno r. laikraščio redakcijoje. 1963–92 buvo Vakarų Lietuvos ELTOS fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Nuo 1961 dalyvavo parodose; individualios Lietuvoje (Klaipėdoje 1966, 1973, 1975–77, 1980, 1990, 1997–2000, Šiauliuose 1973, Vilniuje 1977, Panevėžyje 1996, Mažeikiuose 2001) ir užsienyje. B. Aleknavičius yra Žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys. Tautodailininkų, Vydūno draugijų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys. 1989 m. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo sumanytojas.   Leidžia iliustruotą Šakių krašto šviesuolių enciklopediją „Novužės krašto vaikai“.

Fotoalbumai: Tėviškė (1965), Klaipėdos diena (1969, su P. S. Krivicku), Tėviškė: Fotokompozicija pagal Antano Venclovos eilėraštį (2012), Nebeužtvenksi upės bėgimo (2015); knygos: Donelaitis ir mes (1989), Vakarė žvaigždė (1998), Vydūnas (1999), Novužės krašto vaikai (10 knygų, 1999–2016), Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis (2007), „Lietuvninkai mes esam gimę“, Mažosios Lietuvos poringės (abi 2008), Kristijono Donelaičio portretas (2010); fotoapybraižos: Kai laisvės rytas aušo (2002), Lekėčių sakmės (2006), Žemaičių žemės rūpintojėliai (2008), Kelionė. Einu per Lietuvą (2009), Žvejų kaimelio kronika (2010), Kelionė. Juos sutikau gyvenime (2011), Kelionė. Sugrįžtantys iš praeities (2012), Aisčių pasaka: Nuo Rambyno žvelgiant (2015).

Fotografijos realistinės, atliktos dokumentine reportažine maniera, vyrauja etnografiniai, Vakarų Lietuvos gyvenimo motyvai.

B. Aleknavičius buvo apdovanotas V. Kudirkos premija (1990), I. Simonaitytės literatūrine premija (1997), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2012).

Spausdinti