Albina Bunevičiūtė-Aušrelė (1949 – 1950-10-04)
Aš galvojau mokytis, pasiekti tikslą, o vėliau skiepyti jaunutėse sielose Tėvynės meilės užsidegimą ir gyvenimui reikalingas mokslo žinias, tačiau mano svajonės liko bevaisės. Iš gimnazistės, seminaristės aš tapau klajūne. Aš klaidžioju po tėviškės laukus, ieškodama laisvės.
Jaučiu, kad mano sieloje vyksta daug pasikeitimų. Iš lepūnėlės aš pereinu į užsigrūdinusią įvairiais gyvenimo sunkumais mergaitę. Juk neseniai aš galvodavau pati viena, kaip tie žmonės gali taip anksti keltis, taip nešvariai, kietai miegoti, o šiandien aš jau suprantu ir moku taip gyventi.
Visuomet galvodavau, jeigu aš patekčiau į sunkias gyvenimo sąlygas – neilgai gyvenčiau. Mane greitai tas gyvenimas palaužtų (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 37311/3, t.1, l. 287), – tokios mintys užfiksuotos Albinos Bunevičiūtės užrašų knygelėje 1949 metų liepos 7 dienos įraše, kai ji pasirinko partizanės, kovotojos už Lietuvos laisvę kelią.
Tą dieną baigėsi jos legalus gyvenimas – buvusi Dainavos apygardos Margio grupės ryšininkė Albina Bunevičiūtė-Gražutė tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizane Aušrele.
Sprendimą rinktis aktyvią ginkluotą kovą Albina Bunevičiūtė-Aušrelė priėmė po sėkmingos kovinės operacijos, kurioje dalyvavo drauge su partizanu Jonu Valatka-Kardu. 1949 m. birželio 26 d. Prienų miesto centre vidurdienį buvo nukautas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, daug prisidėjęs prie gyventojų trėmimų masto Prienų valsčiuje. Bijodama, kad įvykio vietoje galėjo būti ją atpažinusių žmonių, mergina po kelių dienų išėjo pas partizanus.
Yra užfiksuota ir dar viena panaši kovinė operacija, kai Jono Valatkos lydinčiuoju asmeniu buvo Aušrelė. Dėl sunkių partizanavimo sąlygų Albina Bunevičiūtė susirgo plaučių liga ir kurį laiką gydėsi. Pagijusi ir toliau atliko jai pavestas užduotis, dažniausiai palaikė ryšius tarp Dainavos ir Tauro apygardų partizanų.
1950 m. sausio 16 d. ji atėjo į susitikimą su ryšininku Paverknių kaime, Jiezno valsčiuje, ir sovietinių represinių struktūrų pajėgų buvo apsupta, nuginkluota, suimta. Tardoma ir teisiama Prienuose, nepalūžo, nors dienoraštyje anksčiau rašė, kad ilgai galvojusi, jog gyvenimo negandas sunkiai beištvertų.
Kuo gi patraukė ir tebetraukia istorikų ir Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojų dėmesį šios dvidešimtmetės merginos Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės likimas?
Istorikas Povilas Girdenis
„Vieni paskutinių per tardymus jos pasakytų žodžių: „Aš esu įsitikinęs tarybų valdžios priešas ir nekenčiu jos ir komunistų.“ Karo tribunolas A. Bunevičiūtei skyrė mirties bausmę, kuri įvykdyta 1950 m. spalio 4-ąją“ (Girdenis Povilas. 2023. „Moterys ir partizaninis karas“).
Istorikas Darius Juodis (2021)
Paskutiniais kovos metais aktyvios ryšininkės ar partizanės dažniausiai buvo nuteisiamos kalėti 25 metus. Žinomi trys atvejai, kai ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvės buvo nuteistos aukščiausiąja bausme – sušaudymu. 1947 m. nuteista sušaudyti partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė buvo ne nušauta, o užmušta. 1950 m. nuteista sušaudyti <…> Albina Bunevičiūtė-Aušrelė, o 1951 m. Petronėlė Lasavickienė-Gegutė. Abu nuosprendžiai įvykdyti“ (Juodis Darius. 2021. „Moterys partizanės“).
Istorikė Vilma Ektytė (2019)
„A. Bunevičiūtė (g. 1929 m.) Kauno mokytojų seminarijos 2 kurso studentė, 1948 m. tapo partizanų ryšininke. Tėvas Vincas Bunevičius 1948 m. buvo suimtas už partizanų rėmimą.“ Ši citata iš virtualios Lietuvos ypatingojo archyvo parodos „Moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944–1953 m. (LYA)“, kurią parengė V. Ektytė. Ten galima susipažinti ir su SSRS Karinio tribunolo nuosprendžiu skirti mirties bausmę Albinai Bunevičiūtei, nesuteikiant teisės nuosprendį apskųsti.
Istorikai Ramona Staveckaitė-Notari ir Andrius Tumavičius (2023)
„Paminėtina, kad istorija išsaugojo ne tik vyrų partizanų rašytinį palikimą. Nemuno srityje partizanavusios moterys taip pat paliko (nors ir mažesnės apimties) savo išgyvenimų dienoraščius.
Pastarieji itin vertingi <…>, nes kovotojų motyvai, psichologinė būsena atsiskleidžia per moterišką partizanavimo prizmę. Tai Tauro apygardos partizanės Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės, ryšininkės Aldonos Klimavičiūtės-Audrelės bei seserų Aleksandros ir Reginos Arnastauskaičių dienoraščiai“ (Staveckaitė-Notari Ramona, Tumavičius Andrius. 2023. „Moterys ginkluotoje rezistencijoje…“).
(Bus daugiau)
