J. Macukonienė. Kur dingo Seinų kunigų seminarijos lituanistiniai leidiniai?

Šis klausimas seniai man nedavė ramybės, ypač tada, kai pradėjau gilintis į seminarijos istoriją ir įvairiuose šaltiniuose skaičiau apie stropiai kaupiamą lituanistinę biblioteką. Lietuviai klierikai stengėsi, kad bendroje seminarijos bibliotekoje būtų kuo daugiau knygų, iš kurių galima būtų mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, pažinti lietuvių literatūrą.

Kaip rašo buvęs šios seminarijos auklėtinis vyskupas Pranas Būčys, tam tikru metu klierikai prašė vyriausybės, kad už dovanotus seminarijai pinigus būtų ne keliamos vaišės, o perkamos knygos bibliotekai. Buvo ir dėstytojų, kurie praturtindavo tą biblioteką įvairiais leidiniais apie Lietuvą. Slaptos lietuvių klierikų draugijos įkūrėjas Antanas Staniukynas, mokęsis seminarijoje 1884–1889 m., pradėjo kaupti draudžiamų lietuviškų leidinių knygynėlį, kuris buvo paslėptas šiaurės vakarų seminarijos bokšte, žiurkynu vadinamame sandėlyje

tarp asmeninių klierikų daiktų. Knygynėliui praturtinti naujais leidiniais lietuviai klierikai kasmet dėdavosi po 3 rublius. Slapta bibliotekėle, Staniukynui baigus seminariją, rūpinosi T. Žilinskas, A. Dubinskas, V. Matulaitis, P. Būčys, kiti slaptos klierikų draugijos nariai. Apie tai pasakojo taip pat M. Krupavičius savo atsiminimuose. Slaptas knygynėlis tilpo vienoje spintelėje, tačiau knygos buvo slepiamos taip pat įvairiuose užkaboriuose ir tarp „legalių“ knygų seminarijos bibliotekoje, ypač tada, kai joje buvo įdarbintas klierikas Reitelaitis. Šio labai gabaus, darbštaus ir sumanaus lietuvio bibliotekininko laikais bibliotekoje buvo rengiami slaptos klierikų draugijos susirinkimai ir vyko labai aktyvi lietuviška veikla. Uždraustos knygos čia suslėptos ir po bibliotekos grindų lentomis. Reitelaičio pastangomis biblioteka labai praturtėjo vertingais lietuviškais leidiniais.

Būtų labai smagu, jeigu tų laikų senuosius, dabar aukso vertės, leidinius, tarp kurių M. Krupavičius mini M. Daukšos „Postilę“, S. Daukanto „Lietuvos istorijos“ rankraštį, M. Valančiaus raštus, galėtume eksponuoti 2018 m. lietuviams skirtoje buvusios Seinų kunigų seminarijos menėje, jeigu čia atsirastų slaptai lietuvių klierikų rašyti referatai, literatūriniai būsimų didžių poetų bandymai (V. Mykolaičio-Putino, M. Gustaičio). Pasirodo, mūsų tautos kultūros lobių, tikriausiai tų paslėptų, dar nemažai buvo likę iki klebono S. Rogovskio (S. Rogowski) laikų, 1964–1974 m., vykdyto vienuolyno pastatų „remonto“. (Parašiau pastarąjį žodį su kabutėmis, nes tą „remontą“ man pačiai turbūt 1974 m. teko matyti. Tada, dar būdama licėjaus mokinė, negalėjau žiūrėti, kaip krituliai niokoja gražų interjerą su freskomis, nes stogas nuluptas ir viskas palikta Dievo valiai.) Keista, kad prieš remontus ir jų metu seminarijos patalpos buvo tinkamos naudoti, ten buvo įkurta Žemės ūkio profesinė mokykla, Viešoji biblioteka. O kai teko apsilankyti viduje maždaug prieš 10 metų, vaizdas buvo pasibaisėtinas: jokių grindų, apgriuvusios sienos, vos besilaikantys laiptai…

Kur dingo kad ir senoviškai, bet solidžiai, kaip aprašo buvę seminarijos klierikai, įrengtos patalpos? Ar valstybinio rango paminklų konservatoriaus ir klebono S. Rogovskio prižiūrimas 10 metų trukęs remontas nebuvo kartais sąmoningu griovimu visko, kas priminė lietuvių tautinį atgimimą, su taip pat jį menančiais seminarijos mūrais? Atrodo, kad tai neįmanoma. Nejaugi galima kėsintis į tokią Seinų puošmeną kaip Dominikonų rūmai? Apie remonto eigą ir rezultatus galėtų paliudyti tie, kurie tuo metu gyveno Seinuose ir viską matė iš arti. Apie tai, kaip su mūsų tautos rašytiniu paveldu pasielgė visiems pažįstamas Seinų parapijos lietuvių persekiotojas klebonas Rogovskis, laiške man papasakojo buvusi Seinų parapijietė, Žagarių gyventoja, dabar suvalkietė Marytė Dapkevičiūtė.

Jai leidus, pasakojimą pacituosiu: Galvoju, kad privalau parašyt, ką žinau apie labai liūdną faktą, apie buvusios seminarijos rūmuose rastų remonto metu knygų ir spaudos sudeginimą. O buvo tai tada, kai Seinuose klebonavo kun. St. Rogowskis. Neatsimenu metų, bet tada buvo remontuojama bažnyčia – bazilika ir seminarijos pastatai. Teko man važiuot paskutiniu PKS kursu (autobuso reisu – red.) iš Seinų į Suvalkus. Buvo jau vėlyvas vakaras, tamsu, kai privažiavus posūkį prie bažnyčios ir klebonijos, autobusą sustabdė trys vyrai, vykstantys į Krasnopolį. Taip nutiko, kad atsisėdo už manęs ir pradėjo šnektą apie dienos darbą, įspūdžius ir savo mąstymą. O tema buvo apie deginimą per visą dieną lietuviškų knygų ir laikraščių. Išgirdus užklausiau apie tą jų darbą, iš kur jie tas lietuviškas knygas surinko ir dėl ko degino. Papasakojo, kad remonto metu surado jas įvairiose seminarijos slėptuvėse, bokštuose; sunešė į klebonijos kiemą ir turėjo sunkaus darbo visai dienai, kol tas knygas sudegino. Jų, prastų žmonių, manymu, tai buvo nežmoniškas prasikaltimas, o jiems net pasipiktinimas. Jie patarė klebonui, kad tas visas knygas, žurnalus perduotų lietuviams, LVKD darbuotojams, tai būtų naudos ir kultūringiau. Deja, klebonas net klausyt nenorėjo, į kalbas nesileido ir kategoriškai reikalavo skubiai degint.

Galim įsivaizduoti, kiek tose sudegintose knygose sunaikinta darbščių lietuvių triūso, brangios Lietuvai medžiagos, žinių, istorijos ir dvasinių vertybių. Jau jeigu paprasti darbininkai lenkai su dideliu gailesčiu ir pasipiktinimu apie tai pasakojo, tai koks skaudus smūgis mums, lietuviams…

Man šis faktas visam gyvenimui liko kaip dar viena neužgydoma žaizda, patirta nuo lenkų. Ir jeigu teks dar ką rašyt apie Seinus ir seminariją, tai įtraukit ir šitą faktą, kaip paskutinę skriaudą ir žaizdą.

Bijau, kad dabartinio seminarijoj įkurto lietuviško muziejuko nesulauktų toks pat liūdnas likimas kaip rastų seminarijoje ir sudegintų knygų.

Turime būti dėkingi likimui, kad visai atsitiktinai apie tokią klebono S. Rogovskio piktadarybę buvo leista lietuviams sužinoti. Taip pat labai dėkingi esame Marytei Dapkevičiūtei, kad ji nebuvo abejinga skaudiems mūsų tautos istorijos įvykiams, kad išdrįso paklausinėti nepažįstamų žmonių apie lietuviškų knygų deginimo aplinkybes ir tai paviešinti, nors ir praėjus daugeliui metų po tų skaudžių įvykių. Dabar jau žinome, kad neliko jokių slaptos klierikų bibliotekos pėdsakų. O šio žiauraus darbo kaltininką, gerai visiems pažįstamą kaip lietuvių persekiotoją, jiems kovojant dėl šv. Mišių gimtąja kalba Seinų bazilikoje, teis jau pats aukščiausias, ne šios žemės teismas. Buvo gandų, kad tas žmogus, sunkiai sirgdamas, psichiatrinėje ligoninėje kalbėjo tik lietuviškai. Gal tai buvo atgaila už skriaudas, padarytas savo tėvynainiams? (Buvo kalbama, kad klebonas S. Rogovskis kilęs iš Vilniaus, nors tai patvirtinančių rašytinių duomenų man nepavyko rasti).