O. Voverienė. Lietuvos bajorija

Minint Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo šimtmetį

Mes, šių dienų bajorai,
Pasekim pavyzdžiu tėvų.
Prisiekę puošt darbais Tėvynę,
Pridėję ranką prie širdies,
Mes Lietuvai žodžius kartojam –
Tiesa, orumas ir garbė.
Bajoraitė Undinė Nasvytytė, 2016.

Terminas „bajorai“ manoma yra skolinys iš rusėnų (gudų) kalbos – bojare – bojarinai ir reiškė stambieji žemvaldžiai. Teisiškai tai buvo kilmingųjų luomas iš pradžių Lenkijos karalystėje, o per ją atėjęs ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). XIV amžiuje Lietuvoje bajorija pradėjo formuotis kaip politinis luomas ir įsitvirtino kunigaikščių Kęstučio, Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikais. Šalia to, kad bajorai tuo metu buvo stambiausi žemvaldžiai, jie buvo ir pagrindinė krašto gynybinė jėga. Nuo 1392 metų Lietuvoje bajoru galėjo tapti ne tik bajoro šeimos narys, bet ir narsus karys, ypač pasižymėjęs mūšio lauke, nes už karo nuopelnus buvo atlyginama žeme. Jau Vytautas Didysis už karo pasiekimus apdovanodavo savo narsius karius ne tik aukštesniais kariniais postais, bet ir žeme užkariautose teritorijose.

Po Harodlės Akto ir Liublino unijos pasirašymo 1569 metais, bajorų luomas tapo pagrindine krašto politine jėga, valdančia kraštą. 1588 metais Trečiasis Lietuvos Statutas bajorams įtvirtino jų valdomos žemės nuosavybę ir pareigą ginti kraštą. Bajorai Lietuvos valstybėje turėjo dideles pilietines ir politines teises. Svarbiausia – jiems nereikėjo mokėti mokesčių už žemę. Karo atveju jų dalyvavimas kare buvo būtinas kartu su dvidešimčia kareivių iš savo dvaro. Taigi bajorų vaikai ir jų valdomų valstiečių vaikai berniukai karo tarnybai buvo ruošiami nuo pat mažens. Po 1830 metų ir ypač po 1861 metų sukilimo Lietuvoje bajorų teisės carinės Rusijos valdžios buvo apribotos. Iš 1500 bajorų, rėmusių sukilėlius ir dalyvavusių sukilime, žemės buvo atimtos, apie 900 bajorų buvo represuota, nužudyta, išsiųsta į Sibiro katorgą, jų žemės atimtos. (Jonas Brigis. 1863 metų sukilimas Raseinių apskrityje. – V., 2013).

Įdomu, kad Lietuvos bajorai iki pat Harodlės Akto Lietuvoje kalbėjo lietuviškai. Akademikas Zigmas Zinkevičius straipsnyje „Lietuvių kalbos istorija, kaip patriotizmo šaltinis“ primena, kad istorikui Sigitui Narbutui 1986 metais pavyko atrasti viename lotyniškame mišiole, išleistame 1501 metais, Lione (Prancūzija) apie 100 lietuviškų įrašų (žodžių, frazių), liudijančių, kad pranciškonų vienuolyne Vilniuje lietuvių kalba buvo vartojama kaip rašomoji kalba (Zigmas Zinkevičius // Apžvalga. – 1996, geg31 – birž.6). Akademikas teigia, kad „lenkų kalba Lietuvos sostinėje ėmė plisti tik maždaug apie 1544 metus, kai čia apsigyveno karalius Žygimantas Augustas su savo puošniu lenkišku dvaru. Gi miesto gyventojams lietuviams, kurie tos lenkų kalbos nesuprato Vilniaus bažnyčiose pamokslai buvo sakomi lietuviškai. (Z. Zinkevičius. ten pat).

1619 metais jėzuitų pranešime Romai buvo teigiama, kad didžiąją Vilniaus gyventojų dalį sudaro lietuviai; jie turi 18 bažnyčių ir jose pamokslai sakomi lietuviškai. 1564 metų leidinyje „Viso pasaulio kronikos“ buvo atspausdintas Martyno Bielskio lietuviškas straipsnis. O 1589 metais tame pačiame leidinyje 9 eilučių sveikinimas lietuviškai karaliui Zigmantui III Vazai, sveikinimo autoriaus sueiliuotas hegzametru. Vilniaus krašte gyveno ir kūrė ir pirmieji mūsų lietuviško rašto kūrėjai bei gerintojai Stanislovas Rapalionis, Aleksandras Rodūnionis, Jurgis Jablockis. Lietuvių kalba buvo parašytos ir išleistos Konstantino Sirvydo, Jono Joknavičiaus ir Mikalojaus Daukšos knygos. Z. Zinkevičius teigia, „jog lietuvių kalbos, kaip rašomosios amžių turime pratęsti mažiausiai pusšimčiu metų anksčiau prieš pasirodymą pirmosios lietuviškos knygos“ (Ten pat). Ir daro prielaidą, kad lietuviškai galėjo būti rašoma nuo karaliaus Mindaugo laikų. Profesorius griežtai nuvainikuoja mūsų žurnalistų pamėgtą pramaną, kad „Lietuva yra menkutė, maža valstybė, net vadina ją viena iš buvusių didžiausių Europos valstybių, kurios teritorijas, deja mūsų protėviai ir tėvai prarado, o mes atėję į pasaulį radome tai, ką turime dabar.

Valstybės Taryba, atkūrusi Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metų Vasario 16-osios Aktu, jau tų pačių metų lapkričio 2 d. patvirtino laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje jau buvo panaikinti Lietuvoje visų luomų skirtumai. Po 1922 m. Žemės reformos Lietuvoje sunyko ir bajorijos ekonominė pirmenybė. Ekonomiškai jie tapo lygūs su dvarininkais ir ūkininkais. Bajorams beliko pagrindinis vaidmuo tik šalies kultūroje. Tai matome iš bajorų Teodoro Narbuto, Adomo Mickevičiaus, Josefo Ignaco Kraševskio, Adomo Honorio Kirkoro, Vladislovo Sirokomlės sukurtų didžiulės vertės kūrinių J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“, kuri žinovų kartais lyginama su „Odisėjos“ ir „Iliados“ reikšme romėnams ir „Senuoju testamentu“ žydams. Nors „Vitolio rauda“, ir T. Narbuto „Lietuvos istorija“ parašyta lenkiškai, jų naratyvo objektas – Lietuvos istorija.

Rusijos imperijoje 1897 metais bajorai sudarė 5,2 proc. Lietuvoje 27,7 proc. bajorų kalbėjo lietuviškai, o Kauno gubernijoje tokių buvo 36,6 proc. Bajoras Mečislovas Davainis-Silvestravičius dr. Jono Basanavičiaus leistoje ir redaguotoje „Aušroje“ savo straipsnyje „Ar pritinka mūsų bajorams būti lenkais?“ gyrė žemaičius, kad tik jie išliko tikrais lietuviais, o kitose Lietuvos vietovėse norėjo būti lenkais, gėdijo savo tautiečius ir kvietė jos grįžti į lietuvybę, kurti lietuvių kultūrą ir didžiuotis lietuvių tauta, viena seniausių ir karžygiškiausių tautų Europos istorijoje. Jam antrino bajorai Donatas Malinauskas, Andrius Domaševičius, Gabrielius Landsbergis, Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Tallat-Kelpša, Mykolas Šleževičius, broliai Vytautas, Viktoras ir Mykolas Biržiškos, Tadas Ivanauskas, Felicija Bortkevičienė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Net keturi bajorai Stanislovas Narutavičius, Jonas Smilgevičius, Donatas Malinauskas ir Mykolas Biržiška tapo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Vasario 16-osios Akto signatarais.

Daugelis bajorų dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais, valkataujančių vokiečių būriais, Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Minėtini bajorai Putvinskiai, Petkevičiai, Bortkevičiai, Šleževičiai, Landsbergiai, Ivanauskai, Gedgaudai-Didžiuliai, Bukontai, Zagurskiai, Savickiai, Kareivos, Račkauskiai, Fromai, Silvestravičiai, Daugirdai, Zubovai ir daugelis kitų, norėjusių, kad čia šioje žemėje būtų dora ir garbinga Lietuva. Žinoma buvo ir tokių, kurie norėjo gyventi Lietuvoje, bet likti lenkais. Dauguma jų tapo J. Pilsudskio ir Želigovskio sąjungininkais. Kai kas net ir dabar galanda dantis prieš Lietuvą dėl prarastos lenkų didybės čia, Lietuvos žemėje. Pirmojoje atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940) šie bajorai buvo susitelkę į Lietuvių bajorų draugiją, įkurtą 1928 m. vasario 16 d., bajoro Jono Beržanskio iniciatyva. Jis mirė 1936 m. liepos 12 d. Okupavus Lietuvą bolševikinei Rusijai, didžioji dalis Lietuvos bajorų buvo išžudyta, ištremta į Sibirą, mirė badu. Tie, kurie išliko gyvi ir Sibiro, ir Kazachstano tremtyse paliko labai gražius savo oraus, nors ir skurdaus gyvenimo pėdsakus. Gydantis Kryme nuo ištikusios nelaimės tuberkuliozės teko bendrauti su gydytoja iš Kazachstano Lidija Belova, kuri pažinojo tremtinių iš Lietuvos bajorų šeimą ir su ja bendravo. Su dideliu pasigėrėjimu ji pasakodavo apie tą bajorų šeimą, kaip sektiną pavyzdį visiems to meto rusų inteligentams Kazachstane, žavėjosi jų inteligencija ir skleidžiama šviesa jų aplinkoje.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1994 m. balandžio 23 d. Lietuvos bajorų vaikai ir vaikaičiai atkūrė Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą (LBKS). Jeigu dažnas iš mūsų nesusimąstome apie mūsų gyvenimo prasmę, tai bajorų palikuonims, pasirodo, gyvenimo prasmės klausimas yra ypač jautrus. Kaip rašoma jų leidžiamame žurnale „Lietuvos bajoras“, „Šalia siekio būti gerbiamu žmogumi bajorai jaučia atsakomybę prieš tuos, kurie kažkada turėjo ypatingų nuopelnų Tėvynei ir už tai buvo išskirti iš kitų. Tai – nelengva, tačiau kilni priedermė. Bajoras – tai pirmiausia karys. Ne vieno jų protėviai susiję su žymiaisiais Lietuvos karo žygiais, XIX amžiaus sukilimais, šviesuolių draugijų rengimu ir veikla, knygnešyste, Lietuvos Respublikos gimimu… Ne dvarų dydžiu ir gausa didžiausios garbės nusipelno palikuonių protėviai, bet darbais, kuriuos paskyrė savo Tėvynei ir jos žmonėms – išsaugant kalbą, kultūrą, papročius, statant bažnyčias, remiant talentingas asmenybes etc“ (Leonas Peleckis-Kaktavičius // Lietuvos bajoras… – 2016, Nr. 22, p. 1).

Dabartinė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga jungia 4290 narių. Veikia Vilniaus krašto bajorų sąjunga (Vadai Perlis Vaisieta, Algirdas Šimkevičius, J. Stankus, Juozas Kameneckas, Vitas Povilaitis, Edvinas Giedrimas, Audronė Musteikienė-Audronaša), Kauno LBKS skyrius (vadas Kęstutis Ignatavičius, Andrius Krivickas, S.Knystautas), Žemaičių bajorų draugija (Algimantas Chmieliauskas, J. Kliučinskas, T. Chmieliauskaitė, S. Kasparavičius, S. Prialgauskas, S. Kasparavičius, Ignas Goštautas, Z. Goštautas, I. Ramanauskienė, V. Bartkus), įkurta 1995 m. birželio 11 ir įregistruota 1996 m. rugpjūčio 22 d. Jungia 200 bajorų. Išleista knyga: Matas Toliušis, Gediminas Kasparavičius, Daumantas Ramanauskas, Solveiga Lukminaitė. „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios signatarai. – V., 2018“ ir bibliografinė rodyklė „Lietuvos didikų istorinis, kultūrinis palikimas ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veikla“ (V., 2014). Ją sudarė ir išleido LBKS ir Lietuvos technikos biblioteka. Spaudai parengė Ina Reivydienė ir Marija Brantienė, projektą koordinavo Lietuvos techninės bibliotekos direktorius Kazimieras Mackevičius.

Bibliografinę rodyklę sudaro įžanga, parašyta Vilniaus krašto bajorų sąjungos vado, Garbės bajoro Kazimiero Mackevičiaus ir jos dvi dalys: pirmoji apima skelbimus apie LBKS 1994-2008 metais, antroji – 2009-2014 metais, skirtas LBKS istorijai ir asmenybėms. Paskelbta 552 – knygos ir straipsniai viešojoje spaudoje. Įžangoje rašoma, kad Lietuvos bajorija atsirado beveik prieš 600 metų, mūsų didžiųjų kunigaikščių Vytauto Didžiojo ir Jogailos laikais. Ji jungė Lietuvos kilminguosius, turtingus žmones, kurie buvo išsimokslinę Europos universitetuose, kūrė ir plėtojo Lietuvos kultūrą, mokslą, švietimo sistemą, dalyvavo valstybės gyvenime, jos valdyme, politikoje, šias veiklos sritis įtakojo. 1918 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kurį laiką bajorai stebėjo politinius ir Lietuvos ūkio reikalus ir tik 1928 metais vėl atkūrė Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą (LBKS).

Buvo ir gražių protingų išimčių, kai dalis bajorų iš karto patikėjo Lietuvos demokratinės valstybės atkūrimo idėja, patys tą idėją plėtojo ir aktyviai veikė. Tarp tokių buvo bajorai Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas, bajoraitės Gabrielė Petkevičaitė ir Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir į Steigiamąjį Seimą 1920 m. balandžio 14 d. Prieš kelias dienas paminėjome LR Steigiamojo Seimo šimtmetį. Kurį laiką stambieji dvarininkai žemvaldžiai buvo įsižeidę dėl Lietuvos valdžios jų žemių apkarpymo, paliekant jiems 80 ha žemės, su retomis išimtimis iki 150 ha, bet paskui susitaikė su žemės ūkio reforma ir pozityviai įsijungė į atkuriamąjį jaunos demokratinės valstybės darbą. LBKS atkurtoje 1918 metais nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai ir entuziastingai ėmėsi tos veiklos, kurią geriausiai išmanė, t. y. kultūros ir švietimo, jaunųjų kartų patriotinio karinio, pilietinio ir tautinio ugdymo. 1940 metais Lietuvai praradus valstybingumą, okupavus ją bolševikinei Rusijai, visos patriotinės visuomeninės organizacijos buvo uždarytos ir uždraustos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę XX amžiuje antrą kartą 1990 m. kovo 11 d., 1994 m. balandžio 23 dieną atsikūrė ir Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS). Buvusiųjų bajorų palikuonys, dažnas jų grįžęs iš Sibiro tremčių, tęsia savo tėvų ir protėvių pradėtą veiklą: praeities tyrinėjimus, genealogiją, heraldiką, bajorijos ir dvarų kultūrinį paveldą, rengia kultūrinius renginius, knygų ir žurnalų leidybą, vykdo legitimaciją, gerina bajorystės pripažinimo įteikimo iškilmių scenarijus, atributikos kūrimą, rengia ir plečia tarptautinius ryšius su kilmingųjų organizacijomis, ugdo jaunąsias bajorų kartas. LBKS turi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Panevėžio, Žemaičių ir Ukmergės padalinius. LBKS bendradarbiauja su LDK kilmingųjų bendrija, Šv. Vaitiekaus (Adalberto) riterių ordino komtūrija, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. LBKS atkūrimo iniciatyvinei grupei pasiaukojančiai vadovavo bajoras gydytojas Jonas Stankus, sekretorius Jonas Čerškus. Dabartinėje LBKS vadovybėje LBKS vadas bajoras Juozas Kameneckas, kancleris Algirdas Verbickas, maršalka Mindaugas Sadauskas, vadų pavaduotojai Perlis Vaisieta, Aistė Grybauskienė, Marius Kaubrys, Antanas Sirtautas. LBKS struktūroje veikia padaliniai: Senatas, Legitimacijos komisija, garbės teismas, kraštų vadai ir kraštų tarybų ir komisijų vadai.

Šiandieninėje Lietuvoje dar gyvuoja garsių Lietuvos bajorų palikuonių šeimos: Andriuškevičių, grafų Tiškevičių, Nasvyčių, Daujotų, Šleževičių, Plechavičių, Narutavičių, Mackevičių, Bulotų, Tallat-Kelpšų, Skridlų, Ignatavičių, Jencų, Komarų, Riomerių, Kensgailų, Ruseckų, Stanevičių, Eitminavičių, Moncevičių, Veliuonoje baronienė Olga Vakselytė Larsen, ir kitų Lietuvos bajorų.

Mano gimtuosiuose Raseiniuose 1528 metais bajorai sudarė vėliavą iš 205 raitelių. 1667 metais Raseinių paviete buvo 222 bajorai. Bajoras Leopoldas Dimša (1893-1959) buvo talentingas diplomatas, Vincas Kazanauskas (1863-1930) – vienas žymiausių Lietuvos knygnešių, Povilas Julius Labanauskas (Nemakščiai, 1908-1999) – garsus jūreivis, karininkas; Viktoras Alekna (1915-2008), žurnalistas, rašytojas, Vytautas Sirtautas (1821-2008, Aukštašlynis), kalbininkas, poetas. Dauguma Raseinių bajorų dalyvavo 1863 metų sukilime prieš rusų caro patvaldystę (Ona Voverienė. 1863 m. sukilimas ir jame dalyvavę Žemaitijos bajorai. Minint 1863-jų metų sukilimo 155-ąsias metines // Lietuvos aidas. – 2018, rugpj. 15-21, p. 2).