G. Songaila. Už tautinę valstybę (video)

Kalba pasakyta Kovo 11-os patriotinės eitynėse Vilniuje, 2020 kovo 11 d.

Susirinkome į šį žygį ir į šią rūsčios istorijos aikštę liepsningojo Lietuvos Vyčio įkvėpti. Vėl iškėlėme bendrojo reikalo, pasišventimo ir tiesos vėliavas, kurios pergalingai švytėjo prieš trisdešimt metų.

Ir tada mus subūrė, ir dabar mus kviečia susirinkti amžinasis lietuvių tautos aukuras – protėvių kovose apdainuota, į jokius pasaulio turtus neiškeičiama šalis ir valstybė.

Ir tada, ir dabar mes buvome ir esame pasiryžę kurti bei ginti tikrą, gyvą valstybę. Niekam nepasiseks mūsų apgauti, vietoj jos mėginant įbrukti kažinkokią jos iškamšą.

Lietuvių tauta įsteigė ir atkūrė savo valstybę. Pirmiausia lietuviai yra atsakingi už savo šalį, už savo Tėvynę. Todėl ir sakome, nuolat kartojame: Lietuva – nepriklauso nei Maskvai, nei Briuseliui, nei jokiems kitiems viršininkams. Ji – ne rytams, ir ne vakarams, ne globalistams, ne visokiems atkakėliams.

Čia yra mūsų, lietuviško pasaulio širdis. Kaip pranešė Vincas Kudirka: „Lietuva – lietuviams!“ Ši tiesa nėra skirta tam, kad ką nors neteisingai įžeistų arba kaip nors neteisėtai nuskriaustų.

Prieš trisdešimt metų ir vėliau, kai trys ketvirtadaliai tautos priėmė nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstituciją, paskelbtoji tautinė valstybė buvo visuotinė piliečių tiesa, savaime suprantamas dalykas. Tačiau pastaruosius keliolika metų mums visiems į akis pučia miglas, siekiant nustumti į savos valstybės išsižadėjimą bei tautos susinaikinimą.

O prieš šešerius metus Konstitucinis teismas, siekdamas užkirsti kelią referendumui dėl lito išsaugojimo, priėmė Tautos suverenumą paminantį nutarimą – atseit, viskas kas išplaukia iš Europos Sąjungos sutarčių yra aukščiau net už mūsų valstybės pamatus.

Konstitucinis teismas tarsi pamiršo, kad pamatiniai valstybės dėsniai gali būti pakeisti tik referendumu ir tik jeigu šiems pakeitimams pritaria daugiau kaip trys ketvirtadaliai visų piliečių. Stojimas į Europos Sąjungą toli gražu neperžengė šio apribojimo, todėl jis negali kaip nors atkeisti mūsų Konstitucijos viršenybės Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Tik vienas Konstitucinio teismo teisėjas savo atskiroje nuomonėje pareiškė, kad tarptautinių sutarčių įsipareigojimai gali būti aukštesni už Lietuvos įstatymus, tiktai išskyrus pačią Konstituciją.

Nuo šiol mums visiems, kurie pasiryžę ginti savo valstybę – tikrąją valstybę, kurioje suverenios galios priklauso Tautai, o ne keliems teisėjams, iškyla esminis uždavinys atšaukti šį neteisėtą Konstitucinio teismo nutarimą, įstatymu apriboti šio teismo įgaliojimus. Šis uždavinys yra svarbesnis už kokius nors grupinius skirtumus.

Kaip ir prieš 30 metų į ateitį mus veda, ir privalo vesti, pirmiausia tiesa. Tik gindami tiesą kuriame pasitikėjimą ir vienybę. Tik jos vedami mes sugrąžinsime lietuvius į Lietuvą, susigrąžinsime ir pačią valstybę.

Greta iškreiptos demokratijos ir didėjančios socialinės atskirties, turbūt didžiausias mūsų rūpestis – tautoje beveik visuotinai jaučiama teisingumo stoka. O juk bešališkas teisingumo vykdymas – tai tikrosios valstybės požymis. Teisingumas neįmanomas jei tiesą pakeičia įvairios biurokratinės ar grupinių interesų tiesos. Dar blogiau, jei valdžios institucijos mėgina užkasti ir pačią tiesą.

Neretai politikai ir pareigūnai galvoja, kad paslėpdami tiesą nuo tautos jie apgina valstybės, jos institucijų reputaciją. Antai jie galvoja, kad nutylėdami ar gesindami tiesą apie VSD naudojimą vidaus politinėms kovoms, jie esą sustiprins pasitikėjimą šia valstybės tarnyba. O juk tai netiesa ir gėda. Tai juk akivaizdu kiekvienam, kuris perskaitė paviešintą liudijimą.

Antai jie galvoja, kad palaidos ir Garliavos istoriją, kai visi pamirš, jog teisėsaugos institucijos tiesiog nevykdė įtarimų dėl vaiko seksualinio išnaudojimo tyrimo. Emilis Zolia yra pasakęs apie tiesą, kad jei kas mėgina ją užkasti, tai ji vėliau vis tiek prisikelia ir viską pakeliui nušluoja. Tokiu atveju jau vėlu bus kalbėti apie kokių nors institucijų reputaciją.

Antai jie galvoja, kad remdamiesi sovietizuotos Lietuvos teise, išsuko represinių struktūrų veikėjus nuo atsakomybės dėl genocido nusikaltimų. Atseit, jei jie nebūtų šaudę ir kankinę Lietuvos partizanų ir politinių kalinių, tai juos, vargšelius, juk būtų nubaudę.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ir šiandien visi tebestovime ant labai rimto apsisprendimo slenksčio, kuriuo istoriniu keliu galiausiai nueisime: arba tikros valstybės kūrimo ir stiprinimo erdve, arba apgavysčių ir nevilties šunkeliu. Kokie bebūtų mūsų skirtumai, ši pagrindinė skirtis verčia mus susitarti.

Už tautinę valstybę, kuri remiasi Tautos valia, jos švietimu ir kultūra, šeimos puoselėjimu; tokią, kuri tvirtai stovi ant gyvybingos demokratijos ir veiksmingo teisingumo pamatų!