M. Čiuplys. Vagių valdoma valstybė?

Per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų Statistikos departamento duomenimis Lietuvos valstybėje gyventojų skaičius sumažėjo milijonu, tai yra, nuo trijų milijonų septynių šimtų tūkstančių iki dviejų milijonų septynių šimtų tūkstančių piliečių. Tačiau, remiantis kitais skaičiavimais, Lietuvos Respublikos gyvenančių piliečių skaičius tikėtina dar mažesnis bent penkiais šimtais tūkstančių, ir galbūt artėja prie dviejų milijonų ribos…

Akivaizdu, kad toks piliečių skaitlingumo mažėjimas nepriklausomybės sąlygomis

nulemtas daugeliui suprastėjusių gyvenimo sąlygų savo tėvynėje, todėl didelė dalis piliečių pasitraukia gyvenimui į kitas valstybes arba pasitraukia apskritai iš gyvenimo…

Taigi, verta panagrinėti, kas skatina Lietuvos piliečius pasitraukti iš Lietuvos Respublikos ar nusižudyti. Štai, Eurostato duomenimis Lietuvos piliečių emigracijos ir savižudybių skaičius didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje. Savižudybių skaičius šimtui tūkstančių piliečių siekia 30 žmonių per metus, taigi, per metus Lietuvoje nusižudo arti tūkstančio gyventojų! Sprendžiant apie pasitraukimo iš Lietuvos (o ir apskritai iš gyvenimo) priežastis, galima pasiremti Vytauto Didžiojo Universiteto atlikto tyrimo išvadomis, kuriose teigiama, kad pasitraukti skatina „ne tik didesnių atlyginimų stoka, bet ir didesnės pagarbos žmogui stoka“. Tyrime paaiškėjo, kad daugiau nei dvidešimt nuošimčių emigrantų – „bėgantys nuo lietuviško valdymo“.

Taigi, kas tai yra – „didesnės pagarbos žmogui stoka“? Ir kokie tie lietuviško valdymo ypatumai?

Pradžioje norėčiau panagrinėti valstybės tarnybos ar darbo Lietuvos valstybės valdomose įmonėse požiūriu, – man teko dirbti keliose tokiose įstaigose. Galiu pateikti nuomonę, kad daugelyje valstybinių įstaigų dirba profesionalūs vagys ir jiems patarnaujantys, bijantys, prisitaikantys ir vengiantys paprieštarauti vidutiniokai. Visi laisvi, talentingi ir ryžtingi arba patys savo noru palieka valstybines įstaigas, arba įstaigų valdantieji padaro taip, kad tokie piliečiai pasirinktų kitą darbą už įstaigos ribų, kadangi jų veikla keltų grėsmę esantiems korupciniams ryšiams toje įstaigoje.

Apie esamus korupcinius ryšius ir iš to senkančias vagystes iš Lietuvos Respublikos valstybės ir jos piliečių liudija daugybė į viešumą iškeliamų faktų, kurie nėra tiriami dėl tų pačių esamų korupcinių ryšių. Pvz., štai vienas iš jų – nuo pat narystės Europos Sąjungoje (ES) pradžios 2004 m. Lietuvai buvo skirta milijardai eurų paramos, tačiau didžiąją dalį jos nusavino didžiosios ir kitos korupcinėse schemose dalyvaujančios įmonės, kurios galbūt nesudaro ir dešimt nuošimčių visų Lietuvoje registruotų įmonių. Visoms kitoms, tai yra daugiau nei devyniasdešimčiai nuošimčių, įmonių, visai neatiteko paramos arba atiteko tik trupinėliai nuo ES skirtų lėšų Lietuvai. Tą liudija ir daugybė Lietuvos ūkininkų teigiančių, kad didžiąją dalį žemės ūkiui skirtos paramos „įsisavino“ stambieji ūkininkai ir didžiosios žemės ūkio bendrovės. Nors didžioji dalis ES paramos turėjo būti skirta tam, kad pagerėtų gyvenimas Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, tačiau išėjo priešingai, – suklestėjo tik maža dalis stambiųjų žemvaldžių bei kitų paramą „įsisavinusių“, tačiau kaimas mąžta, likusi didžioji dalis gyventojų kaime vis dar vaduojasi iš skurdo.

Vagys stengiasi, kad jų vagystės nebūtų pastebėtos ir išaiškintos. Vagystės dažniausiai yra pastebimos, tačiau susekti vagį ne visada pavyksta, o susekus ne visada pavysta įrodyti vagio nusikaltimus. Vagių įgūdžiai formuojasi palaipsniui, tam reikalinga mokykla ir perduodama patirtis iš kartos į kartą. Dar prieš antrąjį pasaulinį karą XX a. Lietuvoje vagystės buvo retas reiškinys, vagys buvo sugėdijami, kadangi vyravo padorumo, orumo, garbingumo taisyklės. Tačiau po antrojo pasaulinio karo sovietai Lietuvoje pradėjo vykdyti masines vagystes, – nusavino įmones, gamyklas ir ūkininkų ūkius siekdami įsteigti kolektyvinius ūkius arba „kolūkius“. Per sovietinį laikotarpį dalis lietuvių prisitaikė prie sovietinės sistemos patys pradėdami vogti iš gamyklų ir kolūkių. Netgi vadovaujančias pareigas užimantys komunistai sugebėjo sėkmingai pralobti ir, subyrėjus sovietinei santvarkai, privatizuoti gamyklas, kolūkius ar bent jau tai, kas iš visa to liko.

Taigi, sovietiniais laikais vagystės mokyklose įgavę įgūdžių daugelis pratęsė tokią veiklą ir nepriklausomoje Lietuvoje. Dalis vagių suprato, kad geriausia tęsti tokią veiklą užimant vadovaujančias pareigas ir kontroliuojant procesus valstybėje. Ne visiems vagims pasisekė ir nemažai daliai jų teko atsisveikinti su laisve arba gyvenimu… Išdavystės pasitaiko ir tarp vagystės bendrininkų, be to, nebelikus iš ko vogti, dažnai vagys pradeda vogti iš kitų vagių. Todėl nenuostabu, kad Eurostato duomenimis Lietuvos Respublikoje didžiausias kalinių skaičius Europoje, tai yra daugiau nei du šimtai kalinių šimtui tūkstančių gyventojų.

Aišku, kad visa to pasekmės skaudžiai atsiliepia Lietuvos valstybei, jos gamtai ir jos piliečiams. Valstybės valdomos įstaigos praranda talentingus darbuotojus, gamta kenčia nuo masinių miškų kirtimų ir nuo „Grigeo“  bei kitų įmonių vykdomo aplinkos teršimo, kaimas praranda savo gyventojus, valstybė praranda savo galią.

Kai kas bando manipuliuoti gyventojų suvokimu, kad ekonomika Lietuvoje auga. Tai įprasta vagio strategija kalbėti tai, kad apvogtasis neįtartų, jos jis jau yra apvogtas. Pabandykime įsivaizduoti kokia ekonomika dabar būtų Lietuvoje, jeigu vietoje milijono išvarytųjų būtų bent milijono gyventojų prieaugis, – vietoje dabar esančių pustrečio milijono piliečių valstybėje būtų apie penki milijonai piliečių? Todėl tikėtina, kad iš Lietuvos valstybės per pastaruosius trisdešimt metų jau pavogta beveik trys milijonai piliečių, – pavogta didžiulė jos ūkinės, finansinės, intelektualinės galios dalis.

Tokia padėtis kelia akivaizdžią grėsmę Lietuvos valstybės išlikimui. Taip vykstant netikėtai gali būti pavogta ir Lietuvos laisvė, – jau dabar Lietuvos valstybė praradus daug nepriklausomybės atributų ir jos suverenitetas vis mąžta. Praranda laisvę ir jos piliečiai, – daugelis jų gyvena baimėje, drąsesni ir laisvesni dažnai pasinaudoja savo laisve emigruoti, – tai iš esmės yra užslėpta vagystė, kadangi tokiems asmenis gimtinėje nepaliekama vietos jų kūrybiniam polėkiui ir veiklai. Aš pažįstu dešimtis tokių piliečių, kurie savo talentą, kūrybines galias ir žinias skiria kitoms, sąžiningiau valdomoms, valstybėms ir bendruomenėms.

Nors 1996 m. priimtas Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, tačiau panašu, kad jis, kaip ir daug kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, arba neveikia, arba neatlieka paskirties „užtikrinti Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus“. Todėl mums, padoriems piliečiams, belieka semtis stiprybės ieškant drąsių pavyzdžių Lietuvos praeityje, pavyzdžiui iš XX a. pradžioje vykusio lietuvių atgimimo. Todėl kviečiu visus bendraminčius neatsitraukti, išlikti ir išgyventi. Kiekvienas iš mūsų privalome dalyvauti mažuose mūšiuose ir taip visi drauge atkovoti savo laisvę ir susigrąžinti iš vagių Lietuvos valstybę. Priešingu atveju vagys pavogs ne tik Lietuvos laisvę, bet sunaikins ir pačią valstybę.