D. Grybauskaitė: Pasaulis aplink mus nėra taikus (video)

Birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė metinį pranešimą. Jame, kaip to reikalauja lietuvos Konstitucija, ji apžvelgė padėtį Lietuvoje, valstybės vidaus ir užsienio politiką. Prezidentė savo kalboje daug dėmesio skyrė šalies gynybos ir energetinės nepriklausomybės bei Rusijos agresijos klausimams.

Skelbiame visą Prezidėntės pranešimo tekstą:

Gerbiami Seimo nariai, brangūs Lietuvos žmonės,

šiandien atėjau ryšėdama Lietuvos vaikų nupintą apyrankę, kurią gavau dovanų prieš Kovo 11-ąją, minint Valstybės atkūrimo 25-metį.

Trys spalvos, į kurias įpinta laisva ir gerbiama valstybė, išradingi ir atkaklūs Lietuvos žmonės, mūsų sąžinė, išmintis ir unikali kalba.

Ši pynė – pilietiška vaikų iniciatyva – pasklido po visą Lietuvą, sutelkdama skirtingas kartas ir ištisas bendruomenes.

Tai – ženklas, kad Lietuva stiprėja ir vienijasi. Daugėja atsakomybę už savo šalį suprantančių žmonių.

Todėl šiandien ir noriu kalbėti apie pareigos ir atsakomybės svarbą, kuriant sėkmingą mūsų ir valstybės gyvenimą.

Pareigą, kuri kasdien reikalauja rasti drąsos priimti būtiną sprendimą, nepermesti atsakomybės kitam. Išdrįsti sakyti tiesą ir nepasiduoti spaudimui. Ginti savo šalį ir vertybes, neišduoti principų bei atsisakyti vienadienės naudos.

Atsakomybę, kurios neapibrėši jokiose pareiginėse instrukcijose.

Brangieji,

mes susitelkėme ir pakilome pagrindinei pareigai – Tėvynės gynybai.

Ne tik nuo agresyvios išorės kaimynystės, bet ir nuo to, kas griauna mūsų Lietuvą iš vidaus.

Konstitucinė pareiga – užtikrinti grėsmes atitinkančią šalies gynybą – suvienijo valstybės vadovus, politikos oponentus, skirtingų tautybių žmones ir net konkuruojančias žiniasklaidos priemones.

Vieningai vykdydamos Nacionalinį susitarimą, politinės partijos prisiėmė atsakomybę už tinkamą krašto gynybos finansavimą, strateginių įmonių ir informacinės erdvės apsaugą.

Platesnis požiūris padeda gintis ne tik nuo tiesioginių išpuolių prieš mūsų valstybę, bet ir nuo užslėptų grėsmių – pavyzdžiui, nesaugių investicijų.

Taip pat nebuvo lengva atvirai pripažinti, kad mūsų kariuomenės vienetai užpildyti tik 35 procentais. Todėl apsisprendėme laikinai grąžinti šaukimą į privalomąją karo tarnybą.

Pareiga ar patogus gyvenimas – spręsdami šią dilemą pamažu į šauktinius registravosi savanoriai – lietuviai, rusai, lenkai.

Jau dabar turime arti 2 tūkstančių savanorių. Iki rudens jų bus tiek, kad gal nereikės ir privalomojo šaukimo.

Klausimas, ką galiu padaryti, kad mano valstybė būtų stipresnė ir saugesnė – šiandien kiekvienoje širdyje.

Valstybės gynybinę galią stiprina ne tik kariuomenė. Tai darome kiekvienas kasdieniu savo gyvenimu.

Šaulių sąjungos savanorė lenkaitė kovoja su rusiška propaganda socialiniuose tinkluose. „Russkoje radio“ ir „Znad Wilii“ žurnalistai padeda savo klausytojams atskirti melą nuo tiesos.

Tai gražiausi pilietinės pareigos supratimo ir lojalumo valstybei pavyzdžiai, dar labiau įpareigojantys mus stiprinti tarpusavio ryšius su Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendrijomis.

Pasaulis aplink mus nėra taikus.

Rusijos invazija Ukrainoje, organizacija „Islamo valstybė“ ir naujų formų įgaunantis terorizmas, nestabilumas Afrikoje, virtinė ginkluotų konfliktų zonų – tokia geopolitinė realybė.

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė Rusija – pati tapo agresore, savo veiksmais Ukrainoje griaunanti tarptautinio saugumo sistemą.

Tai fenomenas pasaulio istorijoje.

Todėl pareiga taikai visiems tik didėja.

Su smurtu, agresija ir žvėriškumu reikia kovoti visur – Rytuose, Pietuose ir namuose.

Užsienio politikos tikslas – ne tik užtikrinti šalies saugumą, nepriklausomybę ir piliečių gerovę, bet ir prisidėti prie teise ir teisingumu grįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

Esame tarptautinės bendruomenės nariai ir negalime likti tik stebėtojais.

Stebėti žudynes ir tylėti reiškia prisidėti prie nusikaltimo.

Tiesi ir aiški Lietuvos pozicija apie karines grėsmes, energetinį ir ekonominį šantažą, informacinius karus išgirsta Europos Sąjungoje, NATO ir Jungtinėse Tautose.

Lietuva ne tik pati išsivadavo iš energetinio jungo, pasistatydama Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir būtiniausias energetines jungtis.

Mes išdrįsome inicijuoti tyrimą dėl „Gazpromo“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi dujų rinkoje. Ir Europos Komisija pradėjo tirti galimus pažeidimus net aštuoniose šalyse, kur buvo taikomos nesąžiningos kainos, varžoma laisva prekyba dujomis.

Drąsi ir nuosekli Lietuvos laikysena šioje kovoje padės užtikrinti viso regiono energetinį saugumą. Nuo šiol Kremliui naudoti „Gazpromą“ kaip politinio ir ekonominio šantažo įrankį Europoje bus sudėtingiau.

Taip pat įtikinome Europos Vadovų Tarybą, kad dezinformacija nuodija visų europiečių protus. Ir Europos Komisija imasi vieningo atsako informacinei erdvei ginti ir agresyviai propagandai nukenksminti.

Išdrįsti sakyti tiesą savo partneriams, net tada, kai tai gali būti nenaudinga tau pačiam, nebijoti prisiimti smūgio ir kantriai ginti pamatines vertybes – būtina sąlyga Europos vienybei ir saugumui.

Drąsindami Ukrainą, Gruziją, Moldovą, gindami šių šalių suverenitetą, padėdami Rytų partnerystės šalims įgyvendinti teisės viršenybės reformas, pamažu kuriame saugumo ir demokratijos žiedą aplink Lietuvą.

Šiandien mus vertina už tiesų žodį, už paramą, už atsakingą požiūrį.

Gerbiamieji,

vertybinė geopolitika svarbi visiems mūsų sprendimams.

Pareiga nepasiduoti interesų grupių spaudimui ir šantažui galioja ne tik tarptautinėje erdvėje, bet ir vidaus politikoje.

Skaidrumas, pagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams negali būti deklaratyvūs, net jeigu to reikalauja koalicijos partneriai arba kursto bendrapartiečiai.

Masinis rinkėjų perregistravimas per pirmuosius tiesioginius merų rinkimus, pasipinigavimas valstybės tarnyboje – šiemetės nepagarbos įstatymams grimasos

O kai kuriems naujiems įstatymams sudėtinga įveikti ne tik antikorupcinio vertinimo procedūras, bet ir neskaidrių interesų barjerą. Nes vis dar matuojama ne Lietuvos žmogaus, o partijos, koalicijos ar medžiotojų būrelio gerovės matu.

Vis daugėja atvejų, kai keisti teisinį reguliavimą bandoma dėl vieno žmogaus, įmonės ar partijos.

Tuo metu neatidėliotinų sprendimų tebelaukia globos namuose prievartaujami vaikai, priežiūros nesulaukiantys vieniši senukai ir pasitikėjimą „Sodra“ prarandantys būsimieji pensininkai, vaistų ir šilumos kainos, pagalbos jūroje ir nusikaltėlių bagažinėse neprisišaukusiųjų artimieji.

Lemtingą akimirką vis nesuveikiantis Bendrojo pagalbos centro skambutis 112, kuriam per dešimt metų išleidome milijonus eurų – skaudžiausias iššvaistytos atsakomybės pavyzdys.

Sąžiningai peržiūrėję kompensuojamųjų vaistų sąrašus ir kainynus sutaupytume milijonus eurų ir mūsų žmonėms nereikėtų vaistų pirkti kaimyninėje Lenkijoje ar turguje iš po prekystalių.

Kai profesinė pareiga taps svarbiau nei pinigas, kokybiškų paslaugų ims daugėti.

Dabar privačios iniciatyvos, neafišuojama savanorystė ir asmeninė atsakomybė daro tai, ko negeba valstybės aparatas. Jos tampa atsaku ydingai biurokratinei praktikai įmonėse, ligoninėse, teismuose ir ministerijose.

Nemokama teisinė pagalba studentiškoje „Teisės klinikoje“, pranciškonų suteikta viltis vėžio paliestoms šeimoms ar talentams gatvėje pražūti neleidžiantys entuziastai daro stebuklus.

Savanorių šiandien reikia visur – ne tik kariuomenėje.

Tikrasis patriotizmas, tikroji lyderystė ir yra nestovėti nuošalėje. O veikti ir padėti savo šaliai, savo bendruomenei. Užkirsti kelią neteisingumui, žalojančiam mūsų gyvenimą.

Imtis iniciatyvos, būti novatoriumi ar savanoriu – reikia drąsos.

Gerbiamieji,

įsisąmoninta pareiga ne mažiau nei pinigų kiekis biudžete lemia valstybės kokybę.

Turime vaduotis iš siauro profesinės pareigos supratimo ir formalaus požiūrio į žmogų.

Griežti atsakomybės, kompetencijos ir skaidrumo reikalavimai teismams ir prokuratūrai jau duoda rezultatų – pasitikėjimas jais pirmą kartą per penkiolika metų yra didesnis nei nepasitikėjimas.

Pagal informacinių technologijų naudojimą teismų procesuose jau pirmaujame Europos Sąjungoje.

Lūžis įvyko, nes teisėsauga pradeda matyti, kad už kiekvienos bylos yra žmogus ir jo likimas.

Nors joks kodeksas formaliai apie tai nekalba, etika tampa ne mažiau svarbi nei įstatymo minimumas. Ten, kur profesionalus pilietiškumas išstumia puotomis perkamo teisingumo praktiką, randasi daugiau vietos žmogaus teisėms.

Šiemet nauji pareigūnai pradėjo ir dar pradės vadovauti Aukščiausiajam Teismui, Valstybės saugumo departamentui, Generalinei prokuratūrai, Valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Todėl pagrįstai tikimės šiose institucijose ne formalaus, o tikro atsinaujinimo, sutelkto darbo ir naujų idėjų. 

Mielieji,

valstybės biudžetas yra kiekvieno mūsų piniginė – turime atidžiau stebėti, kur ir kam leidžiami pinigai.

Žiūrėdami pro pirštus pražiūrime milijonus Europos Sąjungos paramos.

Išmontuotas Alytaus sniego kalnas, neveikiantis Kupiškio krizių centras, milžiniškos sporto arenos, reikalaujančios didelių išlaikymo sąnaudų, stovi kaip paminklai netoliaregiškumui.

Tačiau išvadų nedarome. Mokslo ir verslo slėnyje Švietimo ministerijos finansuoti lazeriai, kainavę dešimtis milijonų, panaudojami vos 12 procentų, o Ūkio ministerija vėl planuoja panašias investicijas.

Skirstydami 2014–2020 metų Europos Sąjungos paramą turime orientuotis į iniciatyvas, kurios padeda spręsti žmonėms rūpimas problemas, į projektus, kuriančius darbo vietas, o ne papildomą infrastruktūros išlaikymo naštą valstybės biudžetui.

Gerbiamieji,

privalome matyti valstybę ilgalaikėje perspektyvoje.

Didžiulė problema išlieka demografinė padėtis ir jaunimo emigracija.

Bendrasis žmonių judėjimas pamažu stabilizuojasi – pernai išvyko daugiau nei 36 tūkstančiai, o parvyko 24 tūkstančiai žmonių. Tačiau jaunimo emigracija didėja – prarandame pačius darbingiausius – išsilavinusią, veržlią, technologijas įvaldžiusią kartą.

Valstybės pareiga išlaikyti arba atkurti ryšį su savo piliečiais. Nors Konstitucija dėl dvigubos pilietybės yra griežta, laikas ieškoti konkretaus sprendimo, kaip padėti išsaugoti pilietybę užsienyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, nepažeidžiant nacionalinių saugumo interesų.

Ne duoti ar dovanoti, o išsaugoti prigimtinę teisę ir vieną svarbiausių įrašų ne tik pase, bet ir gyvenime.

Tam reikia visos tautos apsisprendimo.

Apsisprendimo reikia ir dėl ekonomikos augimo spartinimo.

Tam turime visas prielaidas, turėkime ir ambicingų tikslų.

Esame pažangi ir ekonominės gerovės žingsniui pasirengusi valstybė: sklandžiai įsivedėme eurą, bendrasis vidaus produktas vejasi Europos Sąjungos vidurkį, pasaulio rinkoms siūlome aukštos kategorijos paslaugas ir produkciją, sparčiai auga informacinių technologijų ir gyvybės mokslų industrija.

Šiemet pradedame derybas dėl Lietuvos narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Tai mūsų pasiekimų įvertinimas.

Daugeliu rodiklių lenkiame Vakarų Europos šalis. Valstybės finansų būklė – stabili, įsiskolinimai – nedideli, kreditai – pigūs, turime dėkingą geografinę padėtį, darbščių žmonių ir puikią infrastruktūrą.

Trūksta tik kryptingų sprendimų, kad Lietuvos ekonomika augtų greičiau ir būtų patrauklesnė verslui plėtoti.

Tik tuomet ženkliai, o ne minimaliai padidėtų algos, gyvenimas šalyje būtų prognozuojamas, mažėtų ilgalaikių problemų – stabilizuotųsi „Sodra“, jaunimo emigracija, nyktų socialinė atskirtis.

Jau pasiekėme, kad kiekvienam sprendimui būtų taikomas antikorupcinis vertinimas. Būtina matuoti irekonominio naudingumo bei šalies konkurencingumo matu.

Dideliu ekonomikos stabdžiu tapo nelanksti mūsų darbo rinka.

Žmonės skundžiasi, kad neturi darbo, verslininkai tvirtina, kad neranda darbuotojų.

Net 70-čiai procentų darbdavių trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, o 55 procentai jaunimo dirba jų išsilavinimo neatitinkantį darbą.

Konkurencingumo tyrimai rodo, kad darbo santykiai Lietuvoje yra reguliuojami griežčiausiai Europos Sąjungoje. Pastabų dėl to nuolat gauname ir iš Europos Komisijos, ir iš tarptautinių ekspertų.

Darbo rinkai būtini sprendimai negali būti paklaidinti „socialinio modelio“ labirintuose. Vyriausybė privalo iš mokslininkų pasiūlytų priemonių atsirinkti ir įgyvendinti bent kelias reikalingiausias darbo santykiams liberalizuoti.

Bet tai būtina daryti tariantis su visais socialiniais partneriais.

Ekonomikos vystymuisi svarbu modernizuoti ir atpiginti Valstybės turimus duomenis.

Tačiau kol kas valstybinė įmonė Registrų centras už viešų duomenų teikimą susižeria dešimtis milijonų eurų.

O Susisiekimo ministerija, tiesiogiai atsakinga už prieinamas ir patogias vartojimui duomenų bazes, dar tik skrebena Atvirų duomenų koncepciją planuodama, kaip paprasčiau „įsisavinti“ ar „pasisavinti“ informacinei visuomenei skatinti skirtus europinės paramos milijonus.

Jau išleisti 38 milijonai eurų, kuriant elektronines sveikatos paslaugas. Tačiau tai nesumažino eilių poliklinikose ir nepagerino gydytojų darbo sąlygų.

Informacinės technologijos yra didelis mažos šalies privalumas.

Deja, Lietuvoje tai, kas su jomis susiję, dažnai tampa ne valstybės pažangos ir kokybės ženklu, o kenksmingo pasipinigavimo simboliu.

Todėl svarbu kiekviename žingsnyje kovoti su korupcija, kuri išlieka vienu pagrindinių stabdžių gerovės valstybės kūrimo kelyje.

Kol kas kova su korupcija lieka geriausiu atveju – formalumas.

Turime Seimo patvirtintą Nacionalinės kovos su korupcija programą. Bet nacionaliniu mastu kova vyksta vangiai. Institucijų antikorupciniai planai pilni menkaverčių priemonių.

Vietos savivaldos įstatymo pataisos numatė savivaldybėms prievolę steigti antikorupcines komisijas. Jeigu tai nevirs eiline veiklos imitacija, gali tapti veiksminga imuniteto sistema.

Realią veiklą privalo vykdyti ir Savivaldybių etikos komisijos – iš 60 savivaldybių tokias turi tik 17.

Lietuva priskiriama šalims, kurios kovoja su korupcija ir siekia būti skaidresnės. Pareigą kovoti su mūsų geresnį gyvenimą atitolinančia blogybe – suprantame. Pagal korupcijos suvokimo indeksą šiemet iš 43 pakilome į 39 vietą.

Savo vidines kovos su korupcija taisykles jau turi ir socialiai atsakingas verslas. Jose juodu ant balto parašyta – kyšininkaujančiam darbuotojui – jokio pasigailėjimo.

Sako, tai veikia.

Suveiktų ir nacionaliniu mastu. Principinga vadovų pozicija lemia labai daug.

Bendromis jėgomis ištrauktume valstybę iš korupcijos pelkės.

Gerbiamieji,

suremti pečius privalome ir dėl socialinės atskirties.

Ne tik skurdas, bet pirmiausia abejingumas suskirsto visuomenę į socialines grupes ir suklijuoja etiketes.

Žmogaus savijautą šalyje lemia kiekvieno mūsų požiūris į šalia esantį.

Visuomenės brandą rodo valstybės ir kiekvieno mūsų gebėjimas padėti sergančiam, vargstančiam, senstančiam ar suklupusiam žmogui.

Požiūris į beglobius vaikus – iškalbingiausias mūsų socialinės politikos atspindys.

Surasti šeimas 4 tūkstančiams vaikų – nėra neįveikiamas tikslas.

Bendras verslininkų ir nevyriausybininkų projektas penkiolikoje savivaldybių nuo globos namų vien šiemet išgelbėjo beveik 400 vaikų. Tereikėjo padirbėti su socialinės rizikos šeimomis, o ne skubėti atimti vaikus.

Kaimynai latviai tikslą tapti šalimi be vaikų namų įrašė į valstybės 100-mečio jubiliejaus programą.

Paskatinę vaikų globą ir įvaikinimą, dabartinę sistemą galėsime perorientuoti į kitas socialines paslaugas. Visuomenei senstant, jų poreikis vis didės. Šiuo metu Lietuvoje vos 1 procentas garbaus amžiaus žmonių gauna profesionalią slaugą ir globą.

Vietoj vaikų globos namų galėtų kurtis pagalbos centrai, padedantys mažinti ir destruktyviąją Lietuvos statistiką.

Visoje šalyje gyvybiškai trūksta psichologų pagalbos. Su patyčiomis, savižudybėmis ir priklausomybėmis paliktos kovoti savanoriškos pagalbos linijos, pajėgiančios atsiliepti tik į kas septintą skambutį.

Atskirties sienas griauna kultūriniai projektai ir iniciatyvos – per dainą, knygą, teatrą grąžindami visuomenei gyvenimo palaužtus žmones.

Valstybės socialinė politika turi keistis iš esmės, kad niekas nebūtų paliktas likimo valiai.

Tai investicija į ateitį – pareiga, kurios negalime atidėlioti.

Meilė savo artimui ir atsakomybė už šalį – ugdytini dalykai, tačiau jie nesudėti nei į darželinuko, nei į moksleivio ugdymo krepšelį.

Tik mokytojo gera valia lemia, ar šalia privalomų žinių atsiranda žmogiškumo ir pilietiškumo intarpas.

Investuoti į žmogų tenka tiems, kurie supranta, kad joks formalus krepšelis neatstos kartu su vaiku sugiedoto himno ar pasodinto medžio.

Mielieji,

pasitinkame Valstybės atkūrimo 100-metį. Pastarasis ketvirtis amžiaus buvo mūsų atsakomybė.

Kūrėme Lietuvą taip, kaip kiekvienas supratome savo priedermę.

Tėvų žemei, laisvei, įstatymui, taikai, savo profesijai ir ateities kartoms.

Ten, kur nepritrūkome drąsos ir vienybės, pasaulis mus žino kaip sėkmės Lietuvą.

Švęsdami Valstybės 25-metį rankomis susikibo įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių jaunimas, naujam gyvenimui prikeldamas ne tik tautinį kostiumą, bet ir pamatines Lietuvos vertybes, kurioms nereikia nacionalinių susitarimų.

Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė.

Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai.

Gyvenkime ir dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės.

Ir jie matys savo ateitį Lietuvoje.

Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite širdimi.