Pelkės – paslaptingos ir savitos krašto buveinės. Istorijų metraščiai byloja, kad neįžengiama balų gadynė baugino kryžiuočius ir gelbėjo lietuvius nuo priešo. Tokie mistiniai žodžiai, kaip antai raistas, liūnas, palios, tyruliai, baimę kėlė ir to paties tūlo lietuvio vaikui, turėjusiam kasdien kovoti su vaizduotėje atgimstančiomis pasakų būtybėmis ir monais iš ūkanotų ir migloje paskendusių pelkynų. Šios legendomis apipintos ir slėpinių kupinos vietos net ir šiandien dažnam kelia pagarbą. O kaip kitaip, jei ne mistine pavadinsi vietą, kurioje įžengus pavasarį kvapais apsvaigina spanguolių žiedai, užliūliuoja gailių jūra, tuoktuvių balsais užburia tetervinai, pakeri tviskantys saulašarių deimantai, gąsdina grėsmingu tonu mekenantis perkūno oželis. Čia saugų prieglobstį randa ne tik saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys, bet ir ramybės ieškantis briedis ar malonaus šilumos lopinėlio – gyvavedis driežas, nereta viešnia ir paprastoji angis.
Neįkainojama nauda gamtai ir žmonijai
Pelkės žmonėms dovanoja uogas, vaistažoles, iš jų kasamos durpės leidžia džiaugtis geresniu derliumi, žalesne aplinka, šiltesniu būstu ar net gražesne išvaizda ir geresne savijauta. Pelkės taip pat mažina potvynių grėsmę, reguliuoja vandens nuotėkį, sugerdamos teršalus išvalo pro jas pratekantį vandenį, sugeria ir savyje „užrakina“ šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Čia sukaupti dideli anglies kiekiai saugiai sandėliuojami besiformuojančių durpių pavidalu šimtmečius ar net tūkstantmečius. Ne veltui pelkės vadinamos žemės inkstais ir savo svarba nė kiek nenusileidžia žemės plaučiams – miškams.
Deja, žmogui kadaise gamtos dovanų nebeužteko ir jis nusprendė pasiimti daugiau. Dėl to per pastarąjį šimtmetį pelkėtų žemių sumažėjo kone dvigubai. Ypač stipriai Lietuvoje pelkės buvo nuniokotos sovietmečiu jas sausinant, beatodairiškai vykdant intensyvią durpių kasybą. Pasikeitusios ar stipriai pažeistos pelkės prarado didžią dalį savo gebėjimų rūpintis mūsų aplinka. Liūdniausia, kad žmogaus godulio poveikis pelkių ekosistemoms yra toks didelis, kad jos pačios atsikurti jau nebepajėgia. Dėl šių priežasčių ir vykstančiai klimato kaitai paskatinus, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, vykdomi pelkių atkūrimo darbai. Jie numatyti ir šiuo metu įgyvendinamame pirmajame Lietuvoje LIFE programos integruotajame projekte Naturalit.
Žemaičiai pasiryžo atkurti aukštapelkę
Dalis Žemaitijos nacionaliniame parke esančio Užpelkių telmologinio draustinio aukštapelkės buvo nusausinta rankiniu būdu ir iki 1936 metų kastos durpės. Durpių gavyba buvo atnaujinta 1960 – 1972 metais aplink pelkę iškasus gilius vandens nutekėjimo griovius, o ją pačią suskaidžius sausinamaisiais kanalais. Šios veiklos pasekmė – durpių mineralizacija, vasarą išdžiūstantis pelkės paviršius, pakitusi augalų rūšių sudėtis, išnykusios kai kurios aukštapelkėms būdingos rūšys, tačiau vis dar yra išlikusios aukštapelkėms būdingos augalų bendrijos bei didžioji dalis būdingų rūšių. Įvertinę, kad dar yra galimybė atkurti šį unikalų gamtos lopinėlį, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai ėmėsi šios pelkės vandens lygio atkūrimo darbų.
„Užpelkių telmologinis draustinis yra ypatinga vieta Žemaitijos nacionaliniame parke. Visų pirma, tai yra vienintelė vieta parko teritorijoje, kurioje yra galinti atsikurti aukštapelkė. Visos kitos šlapžemės esančios parke yra žemapelkės arba tarpinio tipo pelkės. Ši vieta svarbi ne tik žmonėms, bet ir daugeliui augalų ir gyvūnų, kuriems reikia, kad pelkė gyvuotų. Pelkė namais šiuo metu yra tapusi tokioms Lietuvos raudonosios knygos gyvūnų rūšims kaip skiaurėtasis tritonas, plačioji dusia, dvijuostė nendriadusė, šarvuotoji skėtis. Tikimės, kad atkūrus pelkės hidrologinį režimą šių rūšių pelkėje tik padaugės“ – pasakoja Žemaitijos nacionalinio parko atstovas, atsakingas už Užpelkių pelkės vandens lygio atkūrimo darbus, Paulius Mika.
Pasak jo, nors dalyje pelkės dar gyvuoja aukštapelkėms būdinga augalija, didžioji dalis teritorijos jau yra išdžiūvusi. „Prieš daugiau nei 50 metų žmogus įsiveržęs į šį gamtos kampelį padarė didžiulę žalą gamtai, ir ji pati susitvarkyti nebegeba, todėl mūsų tikslas – jai šiek tiek pagelbėti“. Žemaitijos nacionalinio parko atstovas pasakoja, kad tam, jog pelkė atsistatytų, iškastuose grioviuose bus statomos užtvaros, kurios sulaikys tekantį vandenį ir prilaikys jį pelkėje iki tam tikro lygio. Tikimasi, kad tokiu būdu pelkėje susikaupęs vanduo sudarys palankias sąlygas pelkiniams augalams augti.
„Atrodo, laukia gana paprasti darbai, tačiau norint tai padaryti tinkamai, būtina žinoti kuriose vietose reikia įrengti užtvaras, kad jos prilaikytų norimą vandens lygį ir vanduo nenutekėtų į šalia esančias teritorijas. Be to, įrengus užtvaras siekiamas rezultatas nepasimatys iškart. Pirmieji rezultatai turėtų pradėti ryškėti bent po kelerių metų, tačiau pelkės vandens lygis iki pradinio sugrįš tik po keliasdešimties metų. Stebėti, kaip atsikuria aukštapelkė, galės visi norintys, nes įgyvendinimo metu bus pastatytas visiems prieinamas apžvalgos bokštelis“ – mintimis apie numatomus darbus Žemaitijoje dalinasi P. Mika. Pasak jo, atsikūrus išskirtinei ekosistemai, tuo pačiu bus mažinamos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidimo. Taigi numatomi darbai – ypatingai svarbūs kovojant ir su klimato kaita.
Į pagalbą užsienio kolegų patirtis ir gerai atlikti namų darbai
Pelkės – uždaros ir unikalios ekosistemos, tačiau tuo pačiu ir lengvai pažeidžiamos. Todėl ir jų atkūrimui ruošiamasi ypač kruopščiai. Pirmas žingsnis – gamtotvarkos planas, kurį rengiant ištiriama vietovė, įvertinami jai poveikį turintys veiksniai ir numatomi būklės atkūrimo ar išsaugojimo veiksmai ir laukiamas poveikis. Patvirtinus gamtotvarkos planą seka vandens lygio atkūrimo techninio projekto rengimas. Šiame dokumente, atsižvelgus į pelkės formavimosi ypatumus, tipą, pažeidimo laipsnį, numatomi pelkės vandens lygio atkūrimo darbai, jiems naudotinos medžiagos ir darbų eiga. Kartu su pelkės vandens lygio atkūrimu pradedami ir gamtotvarkos plane numatyti pelkių buveinių tvarkymo ir priežiūros darbai – dažniausiai šalinami krūmai ir sumedėjusi augalija. Projekto komanda, siekdama visus šiuos žingsnius atlikti tinkamai, geriausiai pasiteisinusių sprendimų ieško bendradarbiaudama su ilgametę patirtį šioje srityje turinčiais užsienio ir Lietuvos kolegomis.
Šių metų rugsėjo mėnesį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro gamtosaugos ekspertas Nerijus Žitkevičius dalyvavo Interreg bendradarbiavimo per sieną programos Lietuvoje ir Latvijoje įgyvendinimo projekto rengtoje patirties mainų kelionėje. Jos metu Latvijoje susipažino su Cenu tyrelio pelke bei Kemeri nacionalinio parko pelkėse vykdytų vandens lygio atkūrimo darbų rezultatais, aptarė pasirinktas priemones ir jų pasirinkimo būtinybę, apžiūrėjo monitoringui pasirinktus pelkės plotus bei stebėsenai naudojamus įrenginius. Lietuvoje išbandyti vandens lygio atkūrimo sprendiniai buvo apžiūrėti lankantis Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate bei Gražutės regioniniame parke plytinčioje Puščios pelkėje. Palyginus kaimyninių šalių sprendimus, paaiškėjo, kad pelkių išsaugojimo būdai yra panašūs, nors ne visada teisingai įvertinamos pelkių sausėjimo priežastys, dėl ko atkūrimo veiksmai užtrunka. Visgi vieningai sutarta, kad daugiau dėmesio turi būti skiriama atkurtų pelkių buveinių būklės stebėsenai.
Modernūs rezultatų stebėjimo būdai
Paprastai gamtotvarkos priemonių veiksmingumo vertinimas dideliuose pelkių plotuose ar atkuriamose aukštapelkėse, kur dėl pakelto vandens lygio ne visas teritorijos vietas vegetacijos laikotarpiu galima pasiekti, reikalauja daug laiko ir žmogiškųjų išteklių. Tai ragina ieškoti veiksmingesnių priemonių. Todėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro gamtosaugos ekspertai – botanikė Dalytė Matulevičiūtė ir GIS analitikas Giedrius Vaivilavičius – dar šių metų rudenį lankėsi Suomijoje, kur domėjosi įvairiais nuotolinio stebėjimo būdais, suteikiančiais dideles galimybes surinkti duomenis ir įvertinti rezultatus, kai to neįmanoma įgyvendinti atliekant lauko darbus. Daug vertingų žinių šioje srityje suteikė šlapynių išsaugojimu Suomijoje besirūpinantys LIFE programos projekto Hydrology LIFE specialistai.
Žemaitijos nacionalinio parko atstovo teigimu, ši užsienio kolegų geroji praktika perduota NATURALIT projekto komandai neabejotinai pravers tiek rengiant Užpelkių pelkės atkūrimo techninius sprendinius, tiek vėliau juos įgyvendinant ar stebint rezultatus.
„Pirmieji darbai Žemaitijos nacionaliniame parke plytinčioje pelkėje prasidės jau ateinančiais metais. Stengtis tikrai verta. Vis dėlto gyvos, aktyvios pelkės yra žemės inkstai, padedantys mažinti klimato kaitos spartą“ – žemaitiško užsispyrimo nestokoja Paulius Mika.
LIFE integruotasis projektas „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ Nr. LIFE16 IPE/LT/016 (LIFE-IP-PAF-NATURALIT) yra skirtas nacionalinių strateginių tikslų įgyvendinimui saugomų teritorijų bei Natura 2000 tinklo valdymo srityje. Didžiąją dalį jo įgyvendinimui reikalingų lėšų skyrė ES LIFE programa.
NATURALIT projektas yra vienas iš nedaugelio tarp šiuo metu Europoje įgyvendinamų LIFE programos integruotųjų projektų, kurio veiklos apima visas mūsų šalyje išskirtose Natura 2000 teritorijose aptinkamas gamtines buveines. Projekto komandos vykdomų darbų sąraše svarbią vietą užima miškų, pievų, vandens buveinių apsauga. Ne ką mažiau dėmesio skiriama ir ypatingą reikšmę žmogaus gyvenimui turinčioms bei svarbią ekologinę funkciją atliekančioms pelkių ekosistemoms.
