O. Voverienė. Lietuvos partizanų vadą Joną Čeponį-Vaidilą (Vaidevutį) išlydint (nuotraukos)

Kas dorai myli savo Tėvynę, tas jos reikalus aukščiau už savo stato, tas supranta, kad nuo Tėvynės laimės priguli ir jo laimė. Atskirų žmonių likimas glaudžiai susijęs su Tėvynės likimu… Kai laivas skęsta, tik neišmanėlis apglėbęs savo daiktus stengiasi juos iš saugoti, o neina gelbėti laivo. Čia laivas – tai Tėvynė, kurią vargų,nelaimių audros blaško… Tebūnie Tau Tėvynė, kaip dienos šviesa akims, kaip duonos pluta alkanam, kaip indas vandens ištroškusioms lūpoms.
Kun. Motiejus Gustaitis

Šių metų Šv. Kalėdų džiaugsmą aptemdė netikėta Lietuvos partizanų vado Jono Čeponio mirtis, skaudžiu netekties aidu palietusi visus jį pažinojusius tautiečius, jį gerbusius ir juo didžiavusiuosius.

Lietuvos patriotas  Vaclovas Dargužas, pasitraukęs į Vakarus 1944 metais ir apsigyvenęs Šveicarijoje, parašė ir išleido knygą „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ (V., 2004). Joje jis rašė, kad jam gimtinės, žydinčios, tolimos, bet neišblukusios širdyje, tebekvepiančios jo gimtojo Voveriškių kaimo eglių sakais, nenustelbė paslaptingas ir kerintis Alpių grožis. Net ir ten jis nuolat ieškojo ženklų, primenančių jam Tėvynę. Ir rasdavo. Jis gydė miško žvėris, pempę, kuri atskrido į Šveicariją… gal iš Lietuvos. Alpių papėdėje, netoli savo namų, jis kasdien lankė ąžuolą. Ąžuolas tapo jo draugu, rišančiu jį su Lietuva… „Pavasariais sodriai žaliai pasipuošęs jis iš tolo mane sveikina žalio grožio šypsena. Kai šlapi rudens pirštai nudrasko įvairiomis spalvomis šalnų išmargintus lapus, mėlyno Alpių dangaus fone galingai atsimuša jo tvirtos, gumbuotos šakos. Padvelkia gyva stiprybe, natūralia gamtos sveikata. Užtenka prisiglausti, paglostyti, tvirtai rankomis apkabinti – ir jauti, kaip jo stiprybė liejasi į tave…“ (Vaclovas Dargužas. Mylėsi Lietuvą iš tolo., –V., 2004. – p.13)

Knygos autorius pasakoja, kaip jis gelbėjo ąžuolą nuo girininko kirvio. Ir išgelbėjo. O rudenį, kai Alpėse siautė galinga vėtra, išvertusi aplink ąžuolą visus medžius, jo ąžuolas atlaikė, Išliko. „Po audros rytą atsikėlęs prie durų ant slenksčio radau vėtros atpūstą ąžuolo šakelę su keliomis gilėmis. Supratau, kad tai ąžuolo dovana man…“ (Vaclovas Dargužas. Ten pat).

Lygiai tokius pačius jausmus jaučiau sutikusi dimisijos mjr. J. Čeponį, Lietuvos Laisvė kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką, aukštą, galingą, ramų, visad tvarkinga gražia Lietuvos karininko uniforma, orų, savimi pasitikintį ir tą pasitikėjimą skleidžiantį. Nuo pat pirmųjų mūsų pažinties dienų, dar 1992 metais, visada mintyse jį lyginau su mūsų girių ąžuolu, atlaikiusiu XX šimtmečio žiauriausias vėtras ir negandas, išlaikiusiu, kaip tas V. Dargužo ąžuolas „gyvą stiprybę“

Tautos dvasinę sveikatą. O kiek vėtrų ir negandų Jam teko patirti! Apie J. Čeponį esu jau ne kartą rašiusi “Lietuvos Aide” (Ona Voverienė. Priešakinėse linijose.. // Lietuvos Aidas. –2003, saus. 17, p.8-9;  Ąžuolai vėtrose tvirtėja // Lietuvos Aidas. -2005, geg. 16, p. 7; dešimtyse straipsnių apie Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio renginius)

J. Čeponis gimė 1925 m. gegužės 6 d. Pagojaus kaime (Pasvalio vlsč.) pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Žadeikių (dabar Bernardo Brazdžionio) pradžios mokykloje; ją baigęs – Pasvalio gimnazijoje. 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1944 m. prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai įsijungė į pogrindinę antisovietinę veiklą. 1945 m. J. Čeponis buvo LLA (Lietuvos Laivės armijos) štabo tarybos nariu. Suėmus LLA štavo vadą Alfonsą Antanaitį tapo Šiaurės Lietuvos LLA štabo viršininku.. 1945 m. po susišaudymo su NKVD būriu, J. Čeponis , laimingai pasitraukęs iš apsupties grįžo į Kauną užmegzti LLA ryšių su „Tauro“ apygardos partizanų vadovybe.1946 m. Lietuvos partizanų judėjimai vienijantis ir persiorganizuojant J. Čeponis tapo „Tauro“ apygardos „Birutės rinktinės“, kuriai tada vadovavo Juozas Lukša-Skirmantas, partizanu. Kartu su seminarijos kolegomis klierikais Alfonsu Svarinsku, Petru Našlėnu ir Apolonija Mackelaityte ir kitais įkūrė „Birutės rinktinės“ 25-ąją partizanų kuopą, kuri aprūpindavo „Tauro“ apygardos partizanus ginklais, pinigais, popieriumi, blankais partizanų dokumentams, pogrindine spauda. Tuo laiku tai buvo vienas iš sunkiausių ir pavojingiausių darbų. J. Čeponis išbraidė pusę Lietuvos miškų Jo bendrakursis ir bendražygis partizaninėje veikloje Petras Našlėnas pasakojo: “Jis kartais ateidavo pervargęs, šlapias, purvinas. Griūdavo miegoti. Išsidžiovinęs drabužius, apsirūpinęs reikalingu kroviniu, iškeliaudavo vėl į miškus. J. Čeponis mano kartai buvo tyriausias kovotojo pavyzdys, tikras idealistas, bebaimis žmogus, be jokios dėmės” (Vitkauskienė I.Gyvenimas – kaip Himnas Laisvei // Lietuvos Aidas, 1995,geg. 11, p.14)

Įvairiose Aukštaitijos vietose J. Čeponiui teko dalyvauti ir partizanų susirėmimuose su NKVD kariuomene ir stribais ties Joniškėliu, Krinčinu, prie Seredžiaus,Vaškų, Lėno (Ukmergės raj.). Tačiau daugiausia J. Čeponis būdavo Kaune. Čia buvo didelės kareivinės ir iš kareivių už degtinės butelį, kaimo gėrybių – dešrų, sviesto ir lietuviško kaimiško kumpio ryšulėlį buvo galima įsigyti ginklų. Birutės rinktinės partizanai demaskavo Įgulos bažnyčios kleboną Trakinską ir išdaviką, NKVD agentą Juozą Markulį-Erelį, pražudžiusį daugiau negu 300 jaunų Lietuvos vyrų

Kleboną Trakinską birutiečiams pavyko likviduoti, o Erelis buvo labai gudrus, iš visų situacijų išsisukdavo. Reikėjo pranešti visoms Lietuvos partizanų apygardoms apie Erelio išdavikišką veiklą

Didžiosios Kovos apygardos vadas Danielius Vaitelis buvo artimas J. Markulio bičiulis ir juo besąlygiškai pasitikėjo Todėl apie Erelio išdavystę pranešti D.Vaiteliui-Briedžiui buvo įpareigotas J. Čeponis. Į DKA štabą J. Čeponis nuvyko su keliais partizanais ir ryšininke Apolonija Mackelaityte. Danieliaus Vaitelio-Briedžio vadovaujama apygarda apėmė Panevėžio, Kedainių, Ukmergės apskritis. Joje buvo 13 stiprių ir gausių partizanų būrių Panevėžio apskrityje ir 6 Ukmergės apskrityje. Lietuvos kariuomenės kapitonas Danielius Vaitelis buvo drausmingas karininkas, to reikalavo ir iš savo kovotojų. Jo įsakymu buvo sušaudyti keturi partizanai dėl įvairių kariškos drausmės pažeidimų. Tačiau buvo ūmus. Ir J. Čeponio užduotį tai darė itin pavojinga.

Nors dėl Markulio išdavystės partizanai nusivežė oficialų raštą iš partizanų vadovybės, D. Vaitelis nepatikėjo ir stojo ginti savo draugo Markulio: „Kiekvieną dabar galima apšaukti šnipu. Gal ir tu pats esi užverbuotas ir nori susidoroti su Markuliu. Jeigu paaiškės, kad tu be reikalo rezgi prieš jį pinkles, nudėsiu tave pats. Jau du tokius nudėjau, tu būsi trečias…“, – kalbėjo tada D .Vaitelis J. Čeponiui.

– Aš atlikau savo pareigą, Vade, perspėjau Jus. Dabar galite mane sušaudyti, – ramiai pasakė J. Čeponis, žiūrėdamas į rūstų partizanų vado veidą. (Antanas Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo. – K., 1990, p. 39).

Kad Markulis buvo išdavikas D. Vaitelis pats greitai įsitikino. Jo žmona ir vaikai Rita ir Romualdas 1948 m. gegužės 23 d. buvo ištremti į Sibirą. Pats D. Vaitelis dar buvo susitikęs su savo bičiuliu Markuliu, bet jo nelikvidavo, nors turėjo galimybę. Dėl tokio „suminkštėjimo“ D. Vaitelį vėliau kaltino daugelis partizanų, vėliau nukentėjusių dėl Erelio išdavysčių. Ir paties D. Vaitelio štabas, buvęs Taujėnų valsčiuje Juodvaisinės kaime. 1948 m.  gegužės 13 d. NKVD kariuomenės ir stribų buvo apsuptas, jo bendražygiai J. Kilijonas-Mikas ir A.Šyvis-Šalapka žuvo, o D. Vaitelis, sunkiai sužeistas į koją, nusišovė.

„Tauro“ apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo nurodymu 1947 m. gruodį J. Čeponis kartu su latviu partizanu Abeliu Hariu, drąsiu kovotoju, buvo įpareigoti parūpinti pinigų Juozo Lukšos-Skirmanto ir Pyplio-Mažylio kelionei į užsienį. Partizani buvo nusižiūrėję Žemės ūkio akademijos kasą Kėstučio gatvėje. Jiems padėjo ryšininkė Onutė Šalčiūtė. Operacijos vos nesutrukdė kasoje tuo metu buvęs generolas Karvelis su palydovu. Tačiau  ramybė, drąsa ir abiejų vyrų narsumas juos išgelbėjo… susidėjo į portfelius 140 tūkstančių rublių ir be šūvio, be aukų skubiai pasišalino (Paulavičius A. Ten pat, p.41-42).

Nuvežęs pinigus A. Baltūsiui-Žvejui, J. Čeponis, išlydėjo A. Harį į Rygą, o pats užsuko aplankyti D. Vaitelį aptarti ryšio reikalų. O po to grįžo į Kauną. Grįžęs  sužinojo, kad visi jo patikimi pažįstami suimti, nėra kur apsistoti. Užsuko pas pažįstamą Žaliakalnyje, bet čia papuolė į pasalą. Pabėgo, enkavedistai jį vijosi šaudydami; bėgo A. Mickevičiaus gatve pro Karininkų ramovę. O čia buvo kažkokia šventė; buvo daugybė karininkų su žmonomis. Rusai, išgirdę šūvius ir pamatę bėgantįjį ir dar su pistoletu rankoje, persiskyrė, nenorėdami rizikuoti savo žmonų gyvybėmis, padarė jam taką pabėgimui, ir J. Čeponis, dar spėjo nubėgti iki Karo muziejaus. Čia jį besivejantys karininkai peršovė į galvą… ir suėmė… Po žiaurių kankinimų Kauno saugume J. Čeponis buvo nuteistas 25 metams griežtojo režimo lagerių ir 5 metams be teisių tremties. Po teismo buvo atvežtas į Norilską. Ten dirbo šachtose. Po sprogimo šachtoje tris paras prarasdamas ir atgaudamas sąmonę išbuvo šachtos dugne, prispaustas griuvėsių, o nuodingos dujos „Susimaišiusios su anglies dulkėmis, įgraužė kruviname veide Norilsko šachtos anspaudą“ (Bronius Urbonas. Pilksermegėlių vadas // Laisvas žodis, 1990, saus. 17-23, p. 3).

Po trijų parų J. Čeponis buvo atkastas, bet praradęs regėjimą. Tačiau iki šachtos sprogimo ėjęs Teisuolio keliu ir nuolat globojęs  ir gelbėjęs nuo bado ir visiško išsekimo silpnesniuosius, parūpindamas savo teisingumu duonos plutelę nusilpusiems. Ir taip padėdavęs jiems išgyventi J. Čeponis pelnė didžiulį autoritetą ne tik tarp kalinių; jį gerbė ir privengė ir prižiūrėtojai. Ne visi jie buvo  žvėrys. Net baisiausiose kalėjimo sąlygose pasitvirtino išminčių žodžiai, kad teisuolio žingsniai, kaip stikliniame gaubte, yra nuolat stebimi ir vertinami. Tuo metu Norilsko kalėjime kalėjo garsiosios „Kremliaus daktarų“ bylos nuteistieji – aukščiausios kvalifikacijos gydytojai, 1950 metų Stalino represijų aukos. Jie ir ėmėsi gydyti J. Čeponio akis. Regėjimas šiek tiek atsigavo. Tačiau gydymo kursą nutraukė Norilsko sukilimas, kuriame J. Čeponis kartu su kitais lietuviai aktyviai dalyvavo. Nors daug kalinių tada žuvo, likusiųjų reikalavimai buvo patenkinti – iš lagerio buvo iškelti kriminaliniai recidyvistai, pagerintas maistas, o po kurio laiko ir pati GULAGo lagerių sistema subyrėjo.

Aktyviausi sukilimo dalyviai buvo išvežti į kitus lagerius. J. Čeponis buvo išvežtas į Kemerovo griežtojo režimo lagerį. Akys vėl pradėjo sparčiai temti ir politiniam kaliniui buvo pripažintas invalidumas. Jį paguldė į ligoninę… Ir čia atsitiko stebuklas. Iš Maskvos atėjo siuntinys su brangiais vaistais kalinio J. Čeponio akims gydyti. Juos atsiuntė į laisvę iš Norilsko kalėjimo paleisti minėti gydytojai Margulis, Levinas ir Levitanas. Akis ligoninėje išgydė. Po Stalino mirties išvežė į Krasnojarsko lagerį. Čia, kaip invalidui bausmės laiką sumažino iki 12,5 metų ir 1958 metais iš lagerio paleido. Tačiau Vilniaus KGB nurodymu iš lagerio išsiuntė į tremtį pas ištremtus brolį ir seserį Buriat Mongolijoje. Čia J. Čeponis vedė brolio žmonos seserį Pranutę Kubiliūtę. Čia jiems gimė vaikai Birutė, Vytautas, Kęstutis ir Algirdas. Visi dirbo miškų paruošų darbuose. J. Čeponis baigė Mechanizacijos technikumą ir dirbo mechaniku.

1968 metais J. Čeponis su šeima grįžo į Lietuvą. Apsistojo Ginkūnuose netoli Šiaulių dirbo vairuotoju tarybiniame ūkyje, gyveno su gausia šeima ankštame kambarėlyje. Budri saugumo akis nuolat sekė politinio kalinio šeimą. Tik 1970 metais per didelius vargus J. Čeponis prisiregistravo Lietuvoje, įstojo ir baigė Joniškio Žemės ūkio technikumą. Augo vaikai. Politinis klimatas šiltėjo. J. Čeponis persikėlė į Velžį netoli Panevėžio, kurį laiką dirbo kolchozo fermoje mechaniku. Nieko nebijojo. 1987 m. jis inicijavo, kad Vasario16-ąją Panevėžio katedroje būtų giedamas Lietuvos himnas – Tautiška giesmė. Tai buvo pirmasis iššūkis okupaciniam režimui. Žinia Panevėžyje greitai pasklido. Vasarą 16-ąją Bažnyčios šventorius buvo pilnas milicininkų ir saugumiečių. Choras atsisakė Šv. Mišiose giedoti. Tik vienintelis jaunas kunigas Stasys Kazėnas sutiko aukoti Šv. Mišias; kiti dėl visokių „svarbių priežasčių“ Mišiose nedalyvavo. J. Čeponis su savo bendražygiais Broniumi Juospaičiu, Broniumi Urbonu ir Vytautu Šireiva nesijaudino dėl matytų šventoriuje saugumiečių šurmulio; jie tik bijojo, kad iš Mišių išlakstys žmonės, bijantys prarasti darbą…

Tačiau taip neatsitiko. Baigėsi pamaldos. Kunigas eina nuo altoriaus Ir staiga…keletas balsų pradeda giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Sekundę stojo mirtina tyla… Pagarbiai stoja žmonės, giesmė plečiasi, kol apima visą bažnyčią…“ Atlikta. (Bronius Urbonas Pilksermegėlių vadas // Laisvas žodis. – 1990, saus.17-23, p. 3).

Tai buvo ir J. Čeponio bei jo ištikimų bendražygių pirmoji pergalė. Po jos J. Čeponis ir jo bendražygiai pareikalavo iš Panevėžio valdžios atiduoti bažnyčią žmonėms, „kad išdžiūvusio žmogaus sieloj vėl sutviskėtų gyvybė. Suvaldydama nežabotas tamsias jėgas, sugriovusias šeimas, užpylusias degtine gyvenimus, stumiančias į beprasmiškas jaunų žmonių mirtis, tinginystę, sumaterialėjimą“ (Bronius Urbonas. Ten pat). Po metų įvairių institucijų laiptų mindymo ir „činovnikų“ durų varstymo bažnyčia buvo atiduota Panevėžio kurijai, tapo dar viena šviesos ir dvasingumo salele Panevėžyje.

1987 m. rugpjūčio 23 d. J. Čeponis su savo ištikimais bendražygiais dalyvavo Juodojo Kaspino dienos minėjime prie Adomo Mickevičiau paminklo Vilniuje. Šiandien, žiūrint jau iš laiko perspektyvos, šie veiksmai liudijo Atgimimo pradžią. Tai buvo pirmieji ženklai, kad Tauta įveikė baimę prieš KGB monstrą, kad dvasia nugalėjo kūną. Juodojo Kaspino mitinge žmonės žinojo, kad šią akciją lydės žiaurios KGB represijos, gal būt net mirtis. Šio mitingo dalyvį Vytautą Jančiauską KGB nužudė. Bet žmonės vis tiek ėjo, pasiryžę aukoti save už Lietuvos laisvę, jos išlaisvinimą iš okupanto ir iš melo vergijos. Tai buvo viešai pareikštas iššūkis komunistiniam melui. Kartu tai buvo ir šauksmas vienytis ir plačiu frontu eiti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Jis buvo Tautos išgirstas kaip galingo Laisvės varpo gausmas, nuskambėjęs, nuvilnijęs per visą Lietuvą. Tai buvo idealizmo pergalė prieš materializmą. Mitingo organizatoriai iš jo nesitikėjo jokios naudos sau. Galėjo tikėtis tik erškėčių… Ir jų sulaukė. Buvo kagebistų mušami, spardomi, vežiojami po miškus, buvo grasinama juos nužudyti, daugelis neteko darbo, prarado pragyvenimo šaltinius, o V. Jančiauskas ir gyvybė… Bet ėjo… Kaip ir pokario metais partizanai, vedini idealo. „Idealas – tai kelią nušviečianti žvaigždė. Be jos nėra aiškios krypties, o jei nėra krypties, nėra ir veiksmo“, – taip idealą apibrėžė Levas Tolstojus. Kaip tik tada ir gimė laisvas žodis, nutiesęs kelią veiksmui – Sąjūdžio gimimui, dainuojančiai revoliucijai ir Lietuvos valstybės atkūrimui (Ona Voverienė. Pirmajai Juodojo Kaspino dienai – 15 metų // Lietuvos Aidas. – 2002, rugp. 23, p. 4)

J. Čeponis aktyviai dalyvavo visuose Sąjūdžio renginiuose, mitinguose, demonstracijose. Kai rugsėjo 28-ąją Katedros aikštėje saugumiečių ir milicijos buvo surengtas „bananų balius“ – smurtas prieš dainuojančius žmones, J. Čeponis galinga savo krūtine užstojo kareivio mušamą senutę, užrikęs ant kareivio: „Atiduok bananą karininkui. Tegul jis muša!.. Kam tu muši?“ Kareivėlis sutriko, neišdrįso pakelti rankos prieš galingą vyrą. Sutriko ir šalia jo stovėjęs karininkas (Bronius Urbonas. Ten pat).

Nuo pat pirmųjų atgautos Nepriklausomybės dienų J. Čeponis su savo bendražygiais ėmė gaivinti žuvusiųjų Lietuvos partizanų atmintį – ieškoti žuvusiųjų palaidojimo vietų, juos perlaidoti su derama kariška pagarba, statyti kryžius ir paminklus jų atminimui. Kas jau kas, o partizani gerai žinojo, kad Lietuvos laisvės kovotojų atminimo gaivinimas – tai tik kita kovos už laisvę forma. Prof. Vytautas Landsbergis viename iš Vasario 16-osios minėjimų akcentavo: „Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją“

Lietuvos žemė ėmė puoštis kryžiais ir paminklais žuvusiems Lietuvos partizanams. Beveik visus juos šventino arba dalyvavo iškilmėse Partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas ir Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio pirmininkas J. Čeponis su savo bendražygiais. Jie atlieka šventą pareigą Lietuvos Partizanui, realizuoja Jo viltį, išreikštą Jo paskutinėje maldoje: „… Atleisk man, Visagali! Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manęs, niekins mane Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano Tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią… Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų Tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus, iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Sukalbės „Amžinąjį atilsį“. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai“ (Antanas Paulavičius. Ten pat, p. 170,171).

1991-1993 metais J. Čeponis tapo Nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apygardos saugumo viršininku, nuo 1993 m. – Rytų srities partizanų vadu, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininku, Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininku (juo buvo ik 2001 m.)

Už dalyvavimą pokario partizaniniame kare ir 1991 metų Sausio 13-osios pasipriešinime apdovanotas Sausio 13-osios medaliu ir pasipriešinimo kryžiumi; 1994 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio medaliu, 1998 m. jam buvo suteiktas Kario-savanorio vardas ir pripažintas dimisijos kapitono laipsnis. Tais pačiais metais už dalyvavimą ginkluotame pasipriešinime ir parodytą narsą jam įteiktas III laipsnio Vyčio Kryžius; 2000-metais – Šaulių jubiliejinis medalis, 2001 m. – Kario-savanorio medalis, 2012 metais J. Čeponis buvo išrinktas ir paskelbtas Panevėžio miesto Garbės piliečiu.. (Kovotojui už Lietuvos laisvę – politikų įvertinimas //  Tremtinys. – 2012 vas. 10, p. 4).

Šių dienų Lietuvos politinėje situacijoje, kai madas politikoje diktuoja nukaršę komunistų partijos CK nomenklatūrininkai ir jų skydas ir kalavijas, buvę gereušnikai ir kagebistai,  Lietuvos laisvės kova, kaip ir pokaryje nuo 1948 metų, įgyja kitą dimensiją – dvasinės kovos ir dvasinės revoliucijos poreikio (Ona Voverienė 2001-ųjų sąmokslo prieš Lietuvą antrasis veiksmas: UP faktorius // Lietuvos Aidas. -2005, geg. 5, p.2).

Lietuvos Laisvės kovos dalyviai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, savo buvimu ir savo pavyzdžiu – vėl priešakinėse tos kovos linijose. „Kova – dar nebaigta!“ – ryžtingai ir įkvepiančiai kalbėdavo Partizanų suvažiavimuose, vykstančiuose kasmet, Lietuvos partizanų vadas dimisijos mjr. J. Čeponis. Tik  dabar, informacinėje visuomenėje, dvasinis priešas yra klastingesnis ir pavojingesnis, geriau užsimaskavęs. 

Visų pirma, tai – Tautos politinis pasyvumas. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, išeidamas į Amžinybę, tarsi mums, lietuviams paliko testamentinius žodžius: „Pasyvumas, kuris niekada nebuvo priimtinas, šiandien vis labiau tampa kalte. Nedera niekam likti neveikliam!“ (Ona Voverienė. Ąžuolai vėtrose tvirtėja.// Ten pat).

Kitas mūsų priešas – moralinis reliatyvizmas. Jį įvardijo, kaip bendrą visos dabartinės pasaulio visuomenės ligą Popiežius Benediktas XVI, primygtinai mums brukamą su įvairiausiais tolerancijos padažais visomis žiniasklaidos priemonėmis ir ypač televizijos. „Pavojingiausia yra tai, kad reliatyvizmas tampa vis labiau vyraujančia pasaulėžiūra, nebelieka tvirtų moralinio ir etinio vertinimo kriterijų, vieninteliu kriterijumi galiausiai tampa daugumos nuomonė“ (Ratzingeris J // Mindaugas Buika. Kataliko politiko katekizmas // XXI amžius. -2003,saus. 31, p. 2.) Moralinis reliatyvizmas – tai klastingas ribų trynimas tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, aukos ir budelio. Iš čia ir komunistų pasiūlymas pastatyti bendrą paminklą Lietuvos partizanams ir stribams.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos partizanai šią, gudriai užmaskuotą blizgančiame popierėlyje, klastą greitai perprato, ir ryžtingai, nepaisydami daugumos valdininkų spaudimo eina savu, jų pačių ir jų bendražygių krauju nužymėtu tiesos ir teisingumo keliu, nepakluso ir nenusilenkė moralinio reliatyvizmo kerams, išliko priešakinėse kovos linijose – šį kartą prieš mūsų visų valdžių bruktą moralinį reliatyvizmą, už Tautos dvasinį atgimimą.

Kaip ginklas ir kaip šūvis šiandieninėje informacinėje visuomenėje nuaidi kiekvienas paminklas, kiekvienas dokumentinis filmas, įamžinantis žuvusiųjų partizanų atminimą,  kiekviena jų atsiminimų knyga. Įtaigus žodis – dvasinėje kovoje pats svarbiausias ginklas. Jis patraukia ir priverčia susimąstyti net ir abejinguosius.

Ilsėkis ramybėje, brangus Lietuvos sūnau. Tegul bus lengva TAU Lietuvos žemelė, kurią narsiai gynei nuo okupanto ir buvai pasiruošęs dėl jos aukoti gyvybę.