M. Kundrotas. V. Radžvilo partijos nacionalizmas

Vytauto Radžvilo ir jo bendražygių kuriama partija jau dabar identifikuojama įvairiai – kaip tautinė (nacionalistinė), krikdemiška (krikščioniškai demokratiška), konservatyvi ar net fašistinė. Šįsyk apsistokime ties pirmąja identifikacija, kitas aptardami jos kontekste.

Nacionalizmui esminė sąvoka yra tauta. Daugelis teoretikų skiria tautą, etnosą, naciją. Šiais laikais madinga skirti etninę tautą (kitaip tariant – sviestuotą sviestą) nuo politinės arba pilietinės tautos. Iš tiesų etnosas, tauta, nacija reiškia tą patį, tik skirtingose kalbose.

Lotyniškas žodis „natio“ etimologiškai susijęs su žodžiu „natura“ – prigimtis, graikiškasis „ethnos“ taip pat reiškė prigimtinę, o kartu – ir kultūrinę bendruomenę, lietuvių kalboje tauta taip pat apibrėžiama per kilmę, kultūrą, kalbą, bendrą istorinę tėvynę (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). O kaip tauta suvokiama V. Radžvilo stovykloje?

Antrasis pagal įtaką šios stovyklos ideologas Vytautas Sinica dažnai pabrėžia, jog žmogaus kilmė – visiškai antraeilis, o gal net apskritai bereikšmis dalykas jo tautinės tapatybės atžvilgiu. Tai būtų teisinga kalbant apie tokias tautas, kaip rusai, kurias sudaro labai skirtingos kilmės žmonės. Taip pat pažymėtina, jog net tarp tam tikrų tautų patriarchų ar nacionalinių didvyrių būta ir esama žmonių, kilusių iš kitų tautų – kaip švedų kilmės suomis Karlas Gustavas Manerheimas ar italų kilmės graikas Joanis Kapodistrijas.

Vis dėlto tenka pabrėžti, kad kiekviena tauta renkasi savo būdą apsibrėžti kaip tautai. Jolantos Kuznecovienės tyrimas rodo, jog lietuviškas šaknis kaip esminį veiksnį lietuviškai tapatybei nurodo 48% respondentų – taigi, vos kiek mažiau, nei pusė. Ne dauguma, bet žymi grupė. Tai – faktinė pusė. Dar svarbesnis moralinis aspektas. Jei tauta atsiejama nuo kilmės, tauta tampa laisvai pasirenkama ir priklausoma nuo paties žmogaus noro. Šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – lenkas, poryt – kad ir mongolas. Dingsta objektyvus pagrindas tautiniam įsipareigojimui.

Nors atskirų atvejų, kai vienos kilmės žmonės įsilieja į kitos kilmės tautą, tikrai esama, dabartinės globalizacijos ir masinės migracijos kontekste tautos koncepcija, eliminuojanti kilmę, graso Romos imperijos baigtimi. Romėnai taip pat įsivaizdavo, kad užteks kitataučius migrantus išmokyti romėnų kalbos ir kultūros, ir jie taps romėnais. Įvyko kitaip – kitataučiai išstūmė romėnus iš istorijos.

Tiek V. Sinicai, tiek pačiam V. Radžvilui, nuosekliai plėtojant jų koncepcijas, regis, visiškai galėtų egzistuoti lietuvių tauta, kurios daugumą sudarytų juodaodžiai ar siauraakiai. Tokia pozicija visiškai įmanoma, bet ar ji tikrai nacionalistinė?

Maža to. Šioje stovykloje, atmetant prigimtinę tautą, skiriama etnokultūrinė / etnolingvistinė ir politinė tauta. Politiškai lietuvis gali būti tiek kitos kilmės, tiek kitos kalbos ar kultūros asmuo, jei tik puoselėja bendrą politinį projektą. Tai – iš esmės prancūziškas tautos suvokimas, patiriantis vis daugiau ir vis rimtesnių problemų, kai naiviai priimti į politinę tautą žmonės atsisako joje būti.

Painiava tarp tautos ir pilietybės užprogramuota jau mūsų valstybės Konstitucijoje, tad vargu, ar galima griežtai kaltinti tuos, kurie bando šią painiavą išnarplioti, kurdami ar transliuodami politinės tautos sąvokas.

Politinė tauta – tai ta pati etninė tauta, perėjusi į politinį lygį, o kitataučiai piliečiai – jos bendradarbiai valstybės kūrimo procese. Visus piliečius jungia bendra istorinė savimonė. Kas kita – svetimšaliai, kurie turi savo istoriją ir savo tapatybę, dažnai skirtingą, nei vietinių žmonių.

Žinoma, apeliuojant į tautiškai angažuotų rinkėjų balsus tenka šį tą pasakyti apie migracijos problemą, tačiau be prigimtinės tautos koncepcijos belieka ieškoti kitų motyvų pasisakyti prieš migraciją. Tokiu motyvu V. Radžvilo stovyklai tampa religija. Žymią dalį migrantų Europoje sudaro musulmonai, tad iš užmaršties keliamas persenęs vaizdinys apie krikščioniškosios ir islamiškosios civilizacijos karą. Kurioziška, bet pagal šią koncepciją istorinis, integruotas Lietuvos totorius tampa blogesnis pilietis už krikščionį ar animistą, atvykusį iš Afrikos arba Tolimųjų Rytų.

Nors V. Sinicos vadovaujamo sambūrio „Pro Patria“ interneto puslapyje skelbiama, jog Lietuvos valstybę kuria tauta, iš tiesų religija, konkrečiau – katalikų lefebristų srovės pasaulėvaizdis – čia užgožia tautinius motyvus. Šiame puslapyje net pasisakoma prieš demokratiją, kaip ydingą tautos suverenumo principą. Labai primena vieno XX a. I-os pusės vokiečių politiko nuostatą: leiskite mums užimti valdžią teisėtu, demokratiniu keliu, ką su ta valdžia darysime – jau mūsų reikalas.

Tautos kalbos, kultūros, politinio suverenumo akcentai lyg ir leistų šią stovyklą priskirti nacionalizmo spektrui, bet dar sunku pasakyti, kiek šis nacionalizmas čia – autentiškas, o kiek naudojamas instrumentiškai, apeliuojant į konkrečią politinę nišą. Ypač daug įtarimų kelia polinkis tautą suvokti kaip modernų kūrinį, turintį apibrėžtą pradžią, vadinasi – ir pabaigą modernybėje. Iš paties V. Radžvilo kalbų galima suprasti, kad jo valstybės idealas – Šventoji Romos imperija, taigi – iš esmės supranacionalinė struktūra, grindžiama religiniu tapatumu.

Bandymas sėstis ant dviejų kėdžių – krikdemiškos ir tautinės – sukelia loginę ir pasaulėžiūrinę įtampą. Istoriškai lietuvių nacionalistai – tautininkai – pasisakė už pagarbą religijai, bet taip pat – už religinį pliuralizmą. Krikdemai, nors ir turėdami patriotinių nuostatų, Lietuvą matė tiktai kaip katalikišką, taip atstumdami tiek protestantišką Klaipėdos kraštą, tiek lietuvius laisvamanius.

Tiesa ta, kad lietuvis gali būti ir kito tikėjimo, o katalikas – kitos tautinės ar net pilietinės tapatybės. Anksčiau ar vėliau V. Radžvilo partijai teks rinktis, ką ji mato Lietuvos valstybės pagrindu – lietuvių tautą ar kokią nors religinę konfesiją.

Žinoma, kaltinimai fašizmu šios partijos atžvilgiu – gerokai perdėti. Fašizmas tai, visų pirma, beribis galios kultas. Nors V. Radžvilo komandoje esama žmonių, kalbančių galios argumentais, kaip jaunasis Martynas Katelynas, bendroje retorikoje nusveria dorybių etika, o tai šią partiją daro artimesnę konservatyviajai pasaulėžiūrai. Itin stiprus lyderio autoritetas šioje stovykloje egzistuoja, bet vargu, ar autoriteto akcentas savaime sietinas su fašistine pasaulėžiūra: tai – tik vienas iš daugybės autoritarizmo variantų. Labiausiai baugina lefebristinė nuostata prieš demokratiją.

Apibendrinant tenka konstatuoti, jog aplink V. Radžvilą besiburianti komanda dar tik ieško savos politinės ir pasaulėžiūrinės tapatybės, bandydama kurti tautininkiškos ir krikdemiškos ideologijos sintezę. Tokių atvejų istoriškai būta – Fransisko Franko Ispanijoje, Kornelijaus Kodreanaus – Rumunijoje, modernioje Europoje panašių nuostatų laikėsi Lenkų šeimų lyga. Neabejotinai ši komanda ras Lietuvoje savo politinę nišą. Kokia ji bus kiekybiškai ar kokybiškai – parodys artima ateitis.