Šiandien man tenka garbė pasidalinti mintimis apie kultūrinę diplomatiją bei jos svarbą Lietuvai, nepamirštant sudėtingos, netgi lemtingos užduoties, tenkančios mūsų tautai ir valstybei – išlikti savimi ir nenuskęsti audringuose globalizacijos vandenyse.
Kaip žinome, kultūrinė diplomatija nėra visiškai naujas reiškinys: tarp šalių, valstybių ir tautų ji egzistuoja jau daugelį amžių. Visgi moderniosios formos, kuriomis naudojamės šiandien, yra sąlygojamos dviejų valstybių modelių – Prancūzijos ir JAV. Prancūzija daugiau dėmesio skiria nacionalinei kultūrinės diplomatijos vizijai, o JAV – globaliajai. Tai liudija neseniai įvykę abiejų šalių prezidentų pasisakymai.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), šiemet dalyvaudamas ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, pabrėžė kultūrinės diplomatijos svarbą prancūzams, teigdamas: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad santykis su pasauliu praturtina mūsų tautą.“ JAV pamažu taip pat gravituoja link tautiškesnės sampratos. Nors ji kol kas atrodo dar neišsivysčiusi ir keista, bet šiame kontekste pakanka prisiminti įvairių komentarų sulaukusią JAV prezidento Donaldo Trumpo frazę, viešai ištartą Niujorke esančioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje: „Ateitis nepriklauso globalistams, ateitis priklauso patriotams.“
Ką gi reiškia tokia tezė? Iš pradžių ji gali atrodyti gąsdinanti, bet esu įsitikinusi, kad kultūrinė diplomatija yra glaudžiai susijusi su patriotizmu, kuris tebelieka svarbus tiek prancūzams, tiek amerikiečiams, tiek lietuviams. Visgi, nesusipratimai dažnai atsiranda tada, kai patriotizmas klaidingai tapatinamas su nacionalizmu.
Jei remsimės Jeilio universiteto profesoriaus Timočio Snaiderio (Timothy Snyder) garsiąja knyga „Apie tironiją“, atrasime aiškią skirtį tarp nacionalistų ir patriotų. Mokslininkas teigia, kad nacionalistas kenčia nuo apmaudo lygindamas save su kitais, todėl „ragina mus būti blogiausia mūsų versija, o tada tvirtina, kad esame geriausi“. Na, o patriotui tenka sunki pareiga „rūpintis realiu pasauliu, kuris yra vienintelė vieta, kur jo šalis gali būti mylima ir palaikoma“. Būtent todėl, mano požiūriu, kultūrinės diplomatijos profesionalai pagrįstai gali būti laikomi savo šalių patriotais par excellence.
Lietuva taip pat turi pasirinkti savąjį kultūrinės diplomatijos modelį. Kaip ir daugelis kolegų, galiu mesti akmenėlį į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos daržą. Skaitant tiek jų dokumentus, tiek įvairias strategijas, matyti, kad tas modelis nėra iki galo pasirinktas. Kitais žodžiais tariant, mes nesekame nei Prancūzijos pavyzdžiu, labiau puoselėdami savo nacionalinę kultūrą, nei JAV pavyzdžiu, siekdami didesnio globalumo. Mes tiesiog trypčiojame vietoje, niekaip negebėdami apsispręsti, kokia ta mūsų vizija turėtų būti.
Dabartinė politika yra paremta tam tikrais istoriniais naratyvais. Buvo labai liūdna girdėti prof. Aušros Park mintis, kad tarptautiniame moksle Lietuva garsėja tik vienu – tai yra, Holokausto tragedijos – naratyvu. Vis dėlto, žvelgiant į Lietuvos istoriją, mes turime ir kitų naratyvų, kurie būtų svarbūs ir verti plataus aptarimo tarptautinėje erdvėje. Šiame kontekste kalbu ir apie partizaninį pasipriešinimą, miško brolių fenomeną, kuris galėtų būti puikus naratyvas ir įkvėpimas. Nepabijosiu pasakyti – ir kitoms tautoms. Taip pat yra ir rezistencinis pasipriešinimas, kuris dar ne iki galo suvoktas bei įvertintas. Turiu omenyje tiek Algirdo Juliaus Greimo mintis, tiek ir katalikų veiklą sovietmečiu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidybą. Apie tai, deja, pasaulinėje akademinėje erdvėje yra beveik visiškai nežinoma.
Kuo tai svarbu diplomatijai? Atsiminkime, jog diplomatija nėra kuriama ant kokių nors iš oro sukonstruotų pamatų. Kartais nepagrįstai viliamasi: „Štai mes dabar ateisime, sukursime dirbtinę istoriją ir save parduosime arba pristatysime.“ Jeigu norime būti įdomūs pasauliui, pirmiausia turime įsisąmoninti, kas esame mes patys.
Kodėl keliu šį klausimą? Visai neseniai man teko dėstyti kultūrinės diplomatijos kursą studentams. Susirinko gabūs studentai, studijuojantys verslą, ekonomiką, tarptautinę politiką, ir pradėjome drauge aiškintis, kokie Lietuvos diplomatijos istorijos faktai jiems žinomi, kokios asmenybės atpažįstamos. Turiu konstatuoti, kad tokios asmenybės kaip tėvas ir sūnus Lozoraičiai dar šiek tiek atpažįstami. Na, o jeigu kalbėsime apie Oskarą Milašių arba Vytautą Antaną Dambravą, ar kitas garsias mūsų diplomatijos figūras, netgi mūsų šalies viduje jaunimui jie, deja, tebelieka nežinomi. Taigi, konstruoti kažkokią dirbtinę tapatybę užsieniui mes negalime, nes tai nebūtų prasminga. Pirmiausia turime tikrąją tapatybę atkurti savo pačių viduje. Tik paskui jau galėsime deramai pristatyti kitiems savo istorinius naratyvus.
Trečias aspektas – tai santykiai su lietuviais, gyvenančiais užsienyje. Specialiai nevartoju žodžio „išeivija“ ar „diaspora“, nes turime suprasti, kad mūsų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – labai mažai. Norime to ar ne, bet gyvendami Lietuvoje ar už jos ribų, visi tampame kultūros diplomatais. Bendraudami kaip dėstytojai su užsienio studentais, mes pristatome lietuvišką kultūrą, o užsienyje gyvenantiems lietuviams jau savaime ir labai natūraliai tenka šis uždavinys – atstovauti Lietuvai. Gaila, jog Užsienio reikalų ministerija dar nepastebi, kad minėtą sritį reikia kur kas giliau ir aktyviau plėtoti.
Jeigu kalbėsime apie informacijos sklaidą, tai pritariu prof. Aušrai Park, kad diplomatinės informacijos sklaida vyksta vangiai. Apie kultūrinę diplomatiją kalbėti sudėtinga, kadangi jokių išsamių dokumentų dar nėra parengta. Bet netgi internetinės informacijos sklaida yra labai fragmentiška. Tik visai neseniai buvo sukurtas URM tinklapis, skirtas istorinei ir kultūrinei diplomatijai. Tačiau ten pamatysite labai trafaretiškas žinutes: buvo aplankyti kokie nors iškilių užsienyje mirusių mūsų žmonių kapai arba suorganizuota vienokia ar kitokia kultūrinė programa. Jame nėra nei programų, įtraukiančių jaunimą ar mokslininkus, nei akademinės bendruomenės įdirbio diplomatijos srityje pristatymo.
Tikėkimės, kad plačiau įsijungus ir lietuviams, esantiems Lietuvoje, ir lietuviams, gyvenantiems užsienyje, mes kartu galėsime tą pelkę išjudinti. Šiam proveržiui pasiekti tikrai labai reikia visų jūsų paramos ir aktyvaus įsitraukimo. Dažnai nutinka, kad mes susirenkame, padejuojame, bet taip nieko ir neįvyksta ar net pasigirsta gėdingų įžvalgų, jog geriau nieko nedaryti, negu daryti. Tad kviečiu visus daryti reikalingus ir prasmingus darbus diplomatijos srityje.
Pranešimas, skaitytas Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume 2019 m. lapkričio 16 d.
Taip, Vanagaitės benefisas su TV šou per JAV televizijas staigiai suveikė. Beje, ar VMI domėjosi, iš kokių lėšų ji sau tokį brangų malonumą leido – nusipirkti TV laiką savajam šou? Ar, pvz., MGB galėtų sau tokią „investiciją” JAV leisti?
Suveikė neblogiau, kaip sovietmečiu Kašpirovskio šou.
O mes, tartum į unitazą nuleidome pinigus tai į „drąsios šalies” įvaizdį, tai kitus spalvotus bukletus leidome, tai stengėmės atkreipti dėmesį tų, kas aukščiau bambos akių nepakelia, nes G taško paieškomis susirūpinę…
.“ Jeigu norime būti įdomūs pasauliui, pirmiausia turime įsisąmoninti, kas esame mes patys.” Kodėl mes turime būti įdomus Pasauliui ? Kam to reikia? Kas reikalauja ? Kodėl negalim būti neįdomus Pasauliui ? Tiesiog, kaip Suomiai. Bet laimingi.
Kodėl apie kultūrinę diplomatiją kalbėti sudėtinga, kokie Lietuvos diplomatijos istorijos faktai žinomi, kokios asmenybės atpažįstamos? Kad remiamės dabarties Vakarų politikų pamokymais, tai dera prisiminti, jog turime savąją istorinę patirtį, kuri Europoje turi erdvę nuo XIII a. su lietuvių tautos sukurtomis savitomis moralinėmis vertybėmis, kuriomis Lietuva visais amžiais grindžia savitumą ir valstybinį suverenumą. Ir vis tik sakome, jog apie kultūrinę diplomatiją kalbėti sudėtinga.
Smagu, kad tokių moteriškaičių turime ir kad jos pakliūna į Alką.
Man regis, ar ne realesnė yra Lietuvai grėsmė, ypač lietuvybei paskęsti Lenkijos prūde…