Jonas Vaiškūnas prabilo apie tai, kad tautą vienija medžiai. Tačiau įkvėpiantis bičiulio etiudas neatskleidė, kokiu būdu. Pasaulio medžio vaizdinys savaime negali sutelkti žmonių, jeigu jie tokio noro nereiškia ir nededa tam pastangų.
Reiškiu nuomonę, kad labiausiai su tautos vienybės idėja yra susiję s u p i l t i kalnai.
Kalbėdami apie senovės lietuvių piliakalnius, pilkalnius ir pilales pirmiausiai kalbame ne apie pilių kalnus ir piliavietes, bet apie supiltus kalnus, kuriuos v i s i po saują, prijuostę, kepurę ar batą nešė ir pylė. Kalnai sutelkė žmones, kurie juos pylė, norėdami išsaugoti atmintį, palikti ženklą, pakartoti darbus dievų, kurie p i r m i e j i iš smilčių žėrė kalnus ir kalnelius.
Mano nuostabai gervėtiškiai kalnus ir kalnelius dažnai dar vadina senoviškai – kauprėmis ir kauprelėmis. Iškyla tas pats kaupimo, žemės pylimo ir žėrimo vienon vieton motyvas (plg. daugelį Rytų Lietuvos – Vakarų ir Vidurio Baltarusijos pilkapių, kurie vadinami kapčiais, baltarusių kalba – капцы).
Paralelė tarp piliakalnių ir pilkapių – akivaizdi. Beveik 900 metų (nuo III iki XI a.) lietuvių gentis arba lietuvių genčių sąjunga pylė pilkapius. Praėjus dar beveik 900 metų po to, kai plačiu užmoju buvo dirbami laukai ir kertami miškai, juose išliko daugiau kaip 6000 pilkapių sampilų! Jų skersmuo svyruoja nuo 5–6 m iki 30–35 m. Šis pilkapių fenomenas, būtinybė k i e k v i e n a m dalyvauti juos pilant, patvirtina tradicijos prasmę ir paryškina jos istorinę svarbą. Tauta telkėsi pildama kalnus.
Ar sunku supilti kalną? Po ilgai trukusios tylos į šį klausimą atsakė keleto dešimčių žygeivių būrys, kuris 1969 m. gegužės 9 dieną lakūno Stepono Dariaus gimtosios sodybos kieme Dariškėje, Klaipėdos r., supylė Milžinkapį. Pilkapis buvo pašvęstas Lituanicos didvyriams, saugojo S. Dariaus tėviškę nuo sunaikinimo ir svarbiausia – intuityviai sugrąžino prie kitados kalnų suvienytos tautos kultūros.
Ant Dariškės pilkapio, apjuosto akmenų vainiku, tądien taip pat buvo išpiltos žemės, žygeivių atgabentos su savimi iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Vilkaviškio ir kitų vietovių.
Prieš kelias savaites kartu su dr. Gintautu Zabiela apskaičiavome, kad maždaug 60–80 žmonių, naudojusių kastuvus ir neštuvus per dieną supylė apie 9 m skersmens, 2,5 m aukščio pilkapį.
Prieinu išvados, kad supilti kalną – įveikiamas uždavinys. Kur kas sunkiau sutelkti tokiam darbui, atrasti tai, kas vienija ir verčia tą vienybės jausmą už viską labiau b r a n g i n t i.
P.S. Supiltų kalnų tema iškyla taip pat Aistės Smilgevičiūtės, Roko Radzevičiaus ir „Skylės“ dainoje Aštuoni karžygiai:
Gintaro Žalnoros Lietuvos piliakalnių foto albumas:
Vykintai negi pačiam sunku susieti žodžius pilis, piliakalniai ir t t su kuršių žodžiu pylimi (pylė) t y laukinis ir prijaukintas paukštis antis. Ir tada praregėsi kokį tai sudaro pasaulėvaizdį čia vietinių gyvenusių žmonių. lyvis
Supilti kalną gali bet kur, bet tai bus tik žemių krūva. Kalnas turi turėti vietą ir dvasią.
Daugelis Piliakalnių po “LDK” teritorija supilti tam tikrose reikšmingose vietovėse,dažnai jų pirminė paskirtis buvo Dangaus Stebyklos,šiai dienai galima drąsiai juos įvardinti anų laikų “meteorologinėmis stebyklomis”..Britų mokslininkai NHM,kartu su prancūzų mokslininkais NG nustatė,kad Piliakalnio supylimui,kuris datuojamas apie 3000m.senumo,reikėdavo apie 1000 stiprių vyrų ir tai užtrukdavo ne mažiau 10-ies metų.Tam,kad jis stovėtu ir neirtu,buvo tam tikras pylimo būdas,kuri nusako/nurodo “Svaistika”.Turime puikų pavyzdį kaip stengėsi R.Miceika supilti Piliakalni,kuris šiai dienai “tirpsta” akyse..gaila..
Taigi žinant,kad Piliakalnio supylimui reikėjo apie 10-ies metų Vieningo Tikslo,atsiranda Dydi jungtis su pačiu Piliakalniu.Ta jungtis jungia kita gretimai esantį Piliakalnį,tas Piliakalnis kitą ir taip sudarydami grandžių jungtis,kurios susijungia į Piliakalnių Grandinę..
Aišku jų paskirtis nuolatos keitėsi ir manau,kad keisis ne kart,bet pirminės jų paskirties nevalia niekam pamiršti,tai Jungtis su Dangumi,Pasaulėžiūrą,Pasaulėjautą,Žemę,Protėviais,Praeitimi ir Ateitimi..
Gerbiamas Jonai Vaiškūnai, jau daugelį metų nagrinėjų mūsų protėvių bei seniausiųjų kultūrų rašytinį ir žodinį palikimą. Drįstų teigti, kad įminiau ir ir šį palikimą, ir jame esančią informaciją iš tolimiausios praeities. Ir visa tai padaryta lietuvių kalbos dėka ir pagalba. Mat, nei viena kita kalba tai padaryti nėra įmanoma. Ir tuo mes privalome didžiuotis. Rezultate atradau, kad Žemė juda dar ir pagal 3-jį bei 4-jį fizinius dėsnius.
Jeigu Jus tai sudomins, prašau duoti savo koordinates ir aš Jums paštu atsiūsiu dvį šia tema jau mano išleistas knygas “Perkūnas” (2007) ir “Per praeitį į ateitį” (2008). Kitais metais išeis ir trečioji “O ji dar ir vartosi!”, kuri stringa dėl finansų. Gal, sakau, galėtų ją paremti “Alkas”? Šioje knygoje bus smulkiai aprašyti deivės Marijos metai, kurių trukmė yra 6000 metų ir dievo Pradžiapačio metai, kurių trukmė yra 96 000 metų. Ir vieni, ir kiti metai turi dar po aštuonis laikmečius. Knygoje bus pateiktos fizinių procesų vyksmo schemos bei laiko grafikai.
Inž. Romualdas Zubinas Kaunas V.Krėvės pr. 5-39 mob.tel. 8 647 38740
Paskaityti,manau,verta tas knygas.Paskui,gal koki nagrinėjantį “straipsnį” parašyti iš apžvalgos pusės.Tik “reklamai” galėtu būti Alkas.lt tam tikra sritis,nes R.Zubinas neranda tos srities ir “reklamuojasi komentaruose”..Padėti knygos išleidimui galime visi,bet su sąlyga,kad bus atsodinta tiek medelių,kiek puslapių toje knygoje yra 🙂
Manau reikia padeti Romualdui Zubinui..turim tokiu zmoniu ,reikia pagalbos ranka istiest ir pareklamuot..nes tik Alkas gali tai padaryti..nes tik Alkas kalba apie tai ,kas is tikruj yra LIETUVA…tikiu ,kad Zubinas galetu sustiprinti Alka…skaiciau tas knygas..savaime aisku,tai turetu buti destoma mokyklose ,bet…o knyga ir mes su kolegomis paremsime..
ir medeliu gerai butu pasodinti..tik pakvieskit i talka…aciu visiem..
Gal nebesvaikit su tais piliakalniais, niekas čia jų nepylė nei su kepurėm, nei su neštuvais. Tas kalvas sustūmė slenkantys ledynai, hidro ir geo procesai, o žmonės rinkosi aukštesnes vietas dėl saugumo, dėl atsiveriančių vaizdų, ir tikrai ne dėl dangaus stebyklų tinklo ar artumo su dievais. Gal ten paviršius ir buvo kiek paformuotas, kad patogiau būtų, o kalnų pylimui žmonės tikrai neturėjo tiek laisvo laiko ir resursų. Gyventi ir tada ir dabar nėra taip paprasta, kad dar kažkokiais beprasmiškais žemių tampymais užsiimti.
Kodėl nacionalistai taip romantizuoja praeitį? Kodėl kiekvienas akmuo su vandens išplautu įdubimu nacionalistų akyse tampa apeiginiu, ar net šventu? Iš kur tas poreikis ir aklas tikėjimas fikcijomis? Nežinau…
sutinku, kad tie kalnai kalneliai, piliakalniais vadinami, tik apdailinti (paaukštinti, pastatinti ir t.t.) žmogaus rankomis (kas, beje, irgi nemažai pastangų kainavo), bet pagrindas – ledynų darbas. Tačiau iš tiesų, pirmiausia jie buvo kalendoriai ir šventvietės, nes nuo pakilesnės vietos gera vieta dangaus kūnų, pirmiausia saulės, stebėjimui. Kam to reikėjo žemdirbiams? Manau, aiškinti nereikia. O karinę reikšmę kalneliai įgijo nuo mūsų eros pradžios ir priežasčių čia neminėsiu.
Nepamirškite pilkapių. Jų ledynai nesustūmė tai jau tikrai.
Pas tamsta kažkoks Putiniškas repertuaras visur prikaišiojant “nacionalizmą”.
O dėl piliakanių, tai yra vidury lauko, lygumos, taisyklingos formos kupstas. Na niekaip nepanašu kad tai ledynai padarytų. Vienas iš pavyzdžių – Girelės piliakalnis Lazdijų rajone.
Girdėjai apie Uluru Ausralijoje? Kalnas vidury beveik absoliučios lygumos. Na niekaip nepanašu, kad tai ledynai padarytų, o stovi faktas prieš akis. Girelės atveju visų pirma norėčiau matyt geologinių tyrimų išvadas. Kol tokių tyrimų nėra, visa kita yra tik romantizuoti pasvaičiojimai.
Aš neprikaišioju nacionalizmo, o bandau parodyti jo silpnas vietas. Viena tokių- begalinis praeities romantizavimas, kurio kraštutinė kryptis , man regis, šiandien atstovaujama Žarskaus su Patacku.
Žinoma, jei nepatingėsite ir prie kiekvieno piliakalnio užkabinsite geologų tyrimus, manau niekas su tamsta nesiginčys. Bet vargu ar kam nors tų piliakalnių vertė labai sumažės. Lietuvoje kalnų yra daug, tačiau juk svarbūs ne visi, o tie kurie susiję su protėviais ir jų veikla. O ar ten jie 5 kepures išpylė ar 1000 iš esmės koks skirtumas?
“Kam to reikėjo žemdirbiams? Manau, aiškinti nereikia.”
Manau, kad reikia aiškintis. Parodykit šiandien bent vieną žemdirbį, kuris liptų ant kalnų stebėt saulės. Nelipa rupūžiokai, nes nėra jokio reikalo tai daryti. Galvojat, kad anksčiau žemdirbiai buvo kitokie? Žiauri, bet tokia romantiška klaida… Aš manau, kad anksčiau žmonės buvo beveik tokie pat, kaip ir šiandien. Gal jie turėjo kiek mažiau žinių ir supratimo apie supantį pasaulį, todėl gali būti, kad žyniai ir kiti aferistai, kurie šiandien pavirto čakrų tvarkytojais ir energetiniais mediumais, turėjo kiek didesnę įtaką nei šiandien, bet vis gi racionalumas ir tuomet buvo lemiamas veiksnys. Racionalu buvo kurti gyvenvietes aukštesnėse vietovėse, tai ir buvo daroma, o visi tie žyniai su savo šventvietėmis tik vėliau prisiplakė ir kabindami makaronus bandė prastumti save į vadus. Manau, kad paprasti žmonės šaipėsi iš jų, o vaikai apmėtydavo grumstais, bet ne visur. Sukaupę daugiau turtų ir įtakos naudojosi tomis pasakomis siekdami ir toliau palaikyti savo viršenybę ir iš to vėliau atsirado tai, kas dabar vadinama senaja baltų religija, kurios pagrindinė paskirtis- palaikyti palankią galios elitui tvarką. Panašu, kad nelabai tas jiems sekėsi, nes maištų ir nepaklusnumo būta. Bet čia jau kita istorija…
Erkė teisingai mąsto tik teisigai sakydamas “aš manau”. Ir taip aišku, kad erkiškai manyti – kryžiuočių darbo tęsėjų evangelinės liekanos Lietuvoje. O klastiga okupacinė religinė išraiška SAVO pažiūrų išdėstymą tęsia – visada purvinai lipdama ant tų kryžiuočiams nepatogių piliakalnių.
– Man ši erkių tema ypač įdomi padiskutuoti, tik gaila, kad dėl laiko stokos galėsiu ją tęsti jau kitam vakare.
sunku ka nors cia ir pridurti, pirmas dalykas, kuris labai uzkliuvo ,tai parasymas “Kalnai sutelkė žmones, kurie juos pylė, norėdami išsaugoti atmintį”. kazkaip iskilo viena Mindaugo Bartninko knyga ir Gimbutienes darbai apie tautu kraustymasi, bei visa dainuojamoji tautosaka apie kalnus ir melynus vandenis. Nezinau kiek tiksliai bandyta atsakyti i klausima del kalnu pylimo, kopimo ir tt. Paskutiniu metu labai gerai pastebeta, kad jokie vaidilos, zyniai, kriviai nesiverze i aukstumas ir i valdovus, kaip zinome, daugiau sventos vietos ne kalnuose, o salia upes, santakose, zemumose, pelkese, miskuose ir pan. tad erkes blevyzgas tiesiog nepastebime. velgi, su nekrokultu kalnai irgi nelabai siejami, nes tik mazi pilkapiai kopiami, 2.5 metro, labai gerai pamenu su Vykintu aplankytu Baltarusijos pilkapiu, piramides formos, orientuotu, su ant virsaus totoriu palaidojimais. Bet vat kalnai, dazniausiai jie ginamosios esmes, ir tas kisimas nagu prie ju pylimo aiskus kaip niekada, ypac tai rodo kai kuriu struktura, ty pripylimai, grioviai, atskyrimai, terasos, man kaip augusiam Zemaitijoje prie Laukuvos labai patikdavo ranku darbo Siuraiciu piliakalnis 🙂 Mazas ten praleisdavau istisas dienas. Kalnai telke, kalnai primine ir proistore, kalnai saugojo, kalnai valde ir gyne, kalnai turejo ir gilia prasme is senu senoves, kurios jau mes turbut neperskaitysime niekada.
Kadangi aplankiau dauguma Lietuvos teritorijoje esančių piliakalnių norėčiau išdėstyti savo samprotavimus jų suformavimo klausimu.
-Nenoriu sutikti, kad piliakalniai yra naturalios kilmės, t.y. be mūsų protėvių įsikišimo. Geriau išsilaikę piliakalniai turi charakteringų bruožų (balninė kuprelė viename iš piliakalnio kraštų, amfitiatrinis vidurys ir pan.) Taigi sunku patikėti, kad šios detalės, esančios net ne keliuose piliakaniuose, susiformavo savaime. Žinoma protėviai turėjo ką veikti, taigi nepildavo viso piliakalnio, jei vietovėje būdavo naturalių kalvų (pvz. taip vadinamų “ragų” upių pakraštyje, kur reikėdavo pakeist- pastatinti tik vieną kalvos pusę).
-Nenoriu sutikti, kad piliakalniai buvo skirti maldai, kadangi maldai skirtų kalvų “pastatinimas” netikslingas. Maldos kalnai (alkakalniai) yra naturaliose (neapdorotose) kalvose, protėviai manau buvo pakankamai racionalūs ir nedėjo milžiniškų pastangų ten kur jos buvo nebūtinos.Taigi turėjo būti statinamos tik tos kalvos ant kurių iškildavo vienokio ar kitokio dydžio gynybiniai įtvrtinimai.
-Jotvingių žemėje yra keli piliakalniai (Šakališkių ir Varnupių Marijampolės rajone, Pašlavančio-Prienų rajone), kurių visuose pakraščiuose yra tipiška lyguma, taigi peršasi prielaida, kad jie susiformuoti naturaliai, be žmogaus įsikišimo, negalėjo.
Manyčiau, kad ginčą, ar kalva yra natūrali ar žmogaus rankų supilta galėtų padėti spręsti ne tik spėliojantys asmenys , bet ir šiuolaikinės technologijos, kurių pagalba galima stebėti ir tyrinėti žemės sluoksnių konsistenciją, sluoksnių gimimą, pagaliau tirti žiedadulkių kiekius kalno viduje. Galvoju, kad archeologai ir kiti mokslinikai turi tam priemonių. Gerbtinos visos nuomonės, bet reikia ne tik intuicijos, kartais ir mokslinių tyrimų. Kol kas čia diskutuojamos tik hipotezės, gal kurios ir pasitvirtins.
Palieku jas Tau.
Ir dėl to, kad mane kartais trina.
“peršasi prielaida, kad jie susiformuoti naturaliai, be žmogaus įsikišimo, negalėjo.”
Galėjo.
Labai keistas ginčas čia verda:)… O juk iš esmės nėra čia viskas taip sudėtinga. Kol nebuvo karinio pavojaus, aukštesnės vietos, iš kur buvo patogu stebėti dangaus kūnus, buvo stebyklos ir šventvietės. Keista, kaip “erkė” nesuvokia, kam žemdirbiams to reikėjo. Juk stebyklos – tai to meto kalendoriai. Žemdirbiams kalendorius yra gyvybiški svarbus dalykas, nes žymi visų darbų pradžią, pabaigą. Bet tai tik dalis stebyklų paskirties. Visa tai yra žinios, kurias kaupė išmintingiausieji bendruomenių nariai – žyniai. Vėlgi, “erkei” atrodo, kad jie nereikalingi ir tik kaip prielipai atsirado. Gaila, kad žmogus taip nesuvokia bendruomenės gyvavimo dėsnių.
Taigi, kalendorių ir šventviečių laikotarpiu kalvos pernelyg matomai nedailintos. Manau, kai kas buvo pakeičiama tik tiek, kiek reikia stabams, skirtiems dangaus kūnų stebėjimui, sustatyti. Kad lygumose tam tikslui būtų pilamos kalvos labai abejočiau, juk ir ten galima rasti kiek pakilesnių atviresnių vietų, kurių stebykloms visiškai pakako.
Kitas dalykas, kai kalbame jau apie piliakalnius, kurie masiškai pradėjo rastis nuo maždaug I-II m.e.a. Čia jau reikėjo ženklaus žmogaus įsikišimo, tinkamai suformuojant kalvas – perkasant griovius, supilant pylimus, statinant ir aukštinant šlaitus. Tačiau vėlgi, tai buvo daroma ne tam, kad susivienyti, o tam, kad to reikėjo norint apsiginti nuo išorės priešų. Žinoma, toks darbas rodė ir bendruomenių vienybę, nes tik sutelktomis pastangomis toks didžiulis darbas galėjo būti atliktas. Nelabai pritariu autoriui, kad tas kalnelių formavimas buvo kažkoks savatikslis dalykas, ugdantis bendrumą. Tūkstančius metų to nereikėjo ir bendruomenės taikiai sugyveno.