Antroji Viktorijos Prėskienytės-Diavaros (Diawara) knyga – apsakymų rinkinys „Džiaugsmo ašaros“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – tai pasakojimai iš pokarinio laikotarpio, rašytojos jaunystės metų, tai daugelį metų brandintos istorijos. Pagrindinės knygos veikėjos – jaunos moterys. Jos gyveno tuo metu, kai tvyrojo užslėpta neapykanta okupantams, kai netrūko ir keliaklupsčiaujančių prieš juos. Pilkoje, be prošvaisčių sovietinėje kasdienybėje tokia buvo išdavystės kaina, jeigu nenorėjai likti nuošaly nuo privilegijuotųjų. Išlikti savimi nebuvo lengva, bet ir tuomet žmonės išgyveno meilę, aistrą, pavydą, neapykantą, buvo ištikimi, atsidavę, tikėjo ir vylėsi.
„Tada šių istorijų negalėjau iškloti popieriuje, nebuvau iš tų, kurie rašo ir krauna į stalčių, paskaito nebent artimiausiems draugams. Spausdinau tik tuos apsakymus, kurių turinys pereidavo cenzūrą. Ne iš baimės – tiesiog nemačiau prasmės. Šios istorijos klostėsi mano atmintyje, įsiskverbė gilyn ir ten nugulė. Savo smegenų stalčiuke jas užslėpiau, užrakinau ir palikau iki geresnių laikų. Į atminties paviršių šios istorijos iškilo 2015-aisiais, kai grįžau į Lietuvą, ir jau nebedavė ramybės, atkakliai ragindamos: išleisk mus į laisvę, išleisk…“ – apsakymų radimosi aplinkybes atskleidė rašytoja.
Viktorija Prėskienytė-Diavara – unikalios patirties kūrėja, daugiau kaip tris dešimtmečius praleidusi Afrikoje. 2018-aisiais ji išleido apsakymų rinkinį „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“.
Prieš išvykdama į Malį, ji kaip žurnalistė daug keliavo po Lietuvą. Iš susitikimų su įvairiais žmonėmis gimė ne vienas „Džiaugsmo ašarų“ veikėjas.
„Sakoma, kad yra rašytojų, kurie gali kurti tik savo šalyje. Matyt, aš viena iš jų,“ – sako rašytoja, į antrąją knygą sudėjusi geliančio autentiškumo pasakojimus apie sovietmečio žmones, gyvenusius brukamame „rojuje“.
Prėskienytė-Diavara 1965–1969 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. Ten susipažino su jau pagarsėjusiu Malio poetu Gausu Diavara (Gaoussou Diawara). G. Diavara stažavo Andrejaus Gončiarovo klasėje 1970-aisiais, tais metais pora susituokė. M. Gorkio literatūros institutą poezijos fakultetą G. Diavara baigė 1966 m., kai Viktorija Prėskienytė baigė pirmą kursą. Jos studijos truko iki 1972-ųjų, po dukters gimimo moteris buvo išėjusi motinystės atostogų. Vėliau šeimai gimė sūnus. Viktoras Diavara Lietuvoje padarė sėkmingą muzikanto karjerą, dukra gyvena Vokietijoje. Malyje Viktorija Prėskienytė-Diavara dirbo Meno institute, ruošė aktorius. 1995 m. su vyru įkūrė teatro trupę „Teriya“, buvo jos direktorė ir režisierė. Su spektakliais apkeliavo Malį, Burkina Fasą, dalyvavo H. Ibseno renginyje Osle. Lietuvos garbės konsulė Malyje, grįžusi į Lietuvą, tęsia kūrybinę veiklą.
2018 m. sausį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąją jos apsakymų knygą „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“, 2019 m. – antrąją „Džiaugsmo ašaros“.
Viktorija Prėskienytė-Diawara. „Džiaugsmo ašaros“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 168 p. Dailininkas Zigmantas Butautis.
