Karas – ekonomikoje ir protuose
Ryškiausi praūžusius karus liudijantys ženklai yra ryškus gyventojų skaičiaus sumažėjimas, griuvėsiai ir ištuštėję tiek gyvenamieji, tiek ir gamybiniai pastatai. Visa tai iki šiol matome Lietuvoje.
Praradome trečdalį savo valstybės piliečių, o griuvėsiai styro vos ne kiekvienoje gyvenvietėje. Tiesa, ant kai kurių iš jų galima pamatyti užrašą „Parduodama“. Gal kam nors patiks vieta, kurioje pašalinus griuvenas, galima statyti kažką naujo.
Dar daugiau griuvenų susikaupė žmogelių galvose. Tos kartos, kuri prisimintų Pirmąją Respubliką ir dar gebėtų aktyviai dalyvauti Antrosios Respublikos gyvenime, su mumis jau nebėra. Dabartinių studentų ne tik tėvai, bet ir seneliai išaugo santvarkoje, kurioje viešpatavo okupantų primesti įstatymai ir papročiai, giliai įsirėžę į bendruomeninę elgseną. Gyvenimas, kuriame nebuvo tikrų rinkimų, bet valdžiusieji buvo vadinami „išrinktais“, vienintelė legali „partija“ su viena leidžiama nuomone.
Asmeninė nuosavybė, kuri negalėjo būti panaudota asmens verslui kurti, nes bet kokia gamyba galėjo būti tik valstybinė. Dabartiniai studentai net nebeįsivaizduotų, kad gyvenome santvarkoje, kai močiutė, numezgusi penkis megztinius ir panorėjusi juos parduoti turguje, būtų turėjusi ilgai aiškintis, iš kur gavo vilnos ar siūlų, ar kartais nesamdė mezgėjų ir t. t. Ir nors to jau seniai nebėra, bet nereikia stebėtis, kad mūsų piliečių verslumo įgūdžiai – vieni prasčiausių Europoje, kad daugelis žmonių dar ir dabar pirmenybę teikia tik „valdiškam“ darbui. Tai žmonės, kurie priklauso sluoksniui „nuo aštuonių iki penkių“.
Viena iš didžiausių pramogų tame laikotarpyje buvo ne kas kita, kaip sėkminga vagystė. Iš pradžių iš kolchozo, iš fabriko, iš statybos aikštelės – iš bet kur, jei tik yra galimybė likti nepagautam. O vėliau – jau, deja, ir iš kaimyno, jei tik jam priklausantis daiktas nelabai rūpestingai padėtas.
Todėl, nors ir nusikratėme svetimųjų, bet per kelis dešimtmečius susiformavę vogimo ir įstatymų nepaisymo įpročiai niekur nedingo. Netgi dar daugiau – tiesiog suklestėjo. Žaibiškai ištuštėjo ne tik kolchozų sandėliai, dirbtuvės ir fermos, bet ir pramonės bei statybų objektai. Tai, ką ir šiandien vadiname laukinio kapitalizmo siautėjimu arba „prichvatizacija“, juk buvo ne kas kita, kaip vagystė, tik įmantresnė, labiau užmaskuota ir, aišku, žymiai platesnio masto. O kas už tai nuteistas ir įpareigotas ilgus dešimtmečius mokėti skolas valstybei? Ar pažįstate tokių? Ne? Tai už ką vyriausiasis prokuroras apdovanotas Valstybės (Tautiškos giesmės ir pan.) dienos proga. Nejaugi už tai, kad Pravieniškėse ilgus metus klestėjo nešvarūs dalykai, bet jo vadovaujama institucija nei nusikalstamos veiklos, nei pačių nusikaltėlių nerado?
Štai tokie mes atėjome ir į 2019-uosius, kai jau reikėtų švęsti Tautos atgimimo 30-metį. Korupcija, apie kurios mažinimą tiek daug kalbėta, keičia objektus ir formas, bet dėl į ją įsivėlusių asmenų bylos neretai pasibaigia absoliučiu nuliu: nei tiesos, nei teisingumo. Tokia pat baigtis laukia ir ne vienos dabar nagrinėjamos bylos.
Dar baisiau: apie tai prabilę žmonės jau tampomi po teismus, kaip neva padarę žalą institucijoms ir asmenims. Kuo pasibaigs staiga išreklamuotoji šį pavasarį griausmingai areštuotų ir tyliai paleistų teisininkų (teisėjų, advokatų ir pan.) byla? Nejaugi tik tuo, kad bus nugriautas „Vijūnėlės dvaras“? Sugebame tik buldozeriu naudotis? Ir dar skelbiame, kad tai vienintelis (galutinis ir neskundžiamas) nuosprendis? Ką atsakysime tiems, kurie visą ilgą to „dvaro“ istoriją vertina kaip įžūlų pasityčiojimą iš sveiko proto?
Didelė visuomenės dalis paprasčiausiai nesuvokia, ką reiškia „laikytis taisyklių“. Į televizijos kameros objektyvą rėkia vyriokas: „Šis kelias – patogus, tai kodėl man neleidžiama važiuoti greitai? Mokėsiu tas durnas baudas, bet važiuosiu taip, kaip man patinka…“ Jis pats sau prisiskyrė ir eksperto, ir vos ne lenktynininko titulus. Ir kai policijos atstovai skundžiasi, kad stokoja lėšų, taip ir norisi jiems pasakyti: „Užsidirbkite, atlikdami savo pareigas.“
Nuo pat šio sezono pradžios absoliuti dauguma tiek asmeninio, tiek įmonių automobilių vairuotojų, „laksto“, nekreipdami jokio dėmesio nei į kelio ženklus, nei į eismo sąlygas: lenkia, nors vos už kelių dešimčių metrų – stati įkalnė ir posūkis. Per gyvenvietę, kur leistinas greitis – 70 km per valandą, švilpiama visu šimtu dvidešimt, nors neseniai įvykusios avarijos vietoje dar stovi žvakidės, o kiek tolėliau kryžius, prie kurio kažkas vis atneša gėlių. Kada išmoksime suprasti, kad vienas iš svarbiausių modernios valstybės bruožų – pagarba jos įstatymams?
Turgus
Praėjo ir Prezidento rinkimai. Ryški dauguma lyg ir patenkinta jų rezultatais. Laukiame geresnio gyvenimo, bet kas jį turi sukurti? Vietoje rimto nusiteikimo dirbti stebime keistą komediją, kurios pavadinimas „Koalicijų lipdymas ir būsimų postų dalybos“. Opozicija per prabėgusį kadencijos laiką taip ir nesugebėjo suvokti vaidmens, kurį jiems skyrė rinkėjai. Vieniems vis dar neišgaravo apmaudas, kad netapo laimėtojais, kiti iš savo frakcijų ėmė šalinti tuos, kurių veikla per rinkimus jiems garantavo bent šiokį tokį visuomenės dalies palankumą, treti kuria grupuotes, pavadindami jas „laisvės partijomis“, ketvirti blaškosi tarp noro bet kuria kaina pasirodyti moderniais, nors nesuvokia, ką tai galėtų reikšti. Tačiau nė viena iš jų taip ir nerado ką pasiūlyti, kad svarbiausios visuomenės problemos būtų sprendžiamos. Todėl ką tik bepasiūlytų „pozicijos“ atstovai, viskas sutinkama su išankstine neigiama nuostata.
Bet taktika, kurios dabar ėmėsi esantys valdžioje, – daugiau negu keista – užsitikrinti daugumą bet kuria kaina. Taip atsirado naująja koalicija pavadintas keturių grupuočių junginys. Jokios politinės įtakos nebeturintys „socialistinio darbo partijos“ atstovai staiga pasijuto lyg jie būtų laimėję anuos rinkimus. Duokite jiems ir parlamento pirmininko postą, ir papildomus ministrų portfelius, nors jų kalbančios (tik nieko nepasakančios) galvos – jau mirtinai nusibodusios. Nors nėra nė vienos bent kiek vertingesnės idėjos, kuri leistų spręsti tai, kas valstybėje svarbiausia: mažinti socialinę atskirtį, didinti valstybės patrauklumą ir stabdyti emigraciją, nutraukti vis labiau įžūlėjančią antitautinę retoriką ir užkirsti kelią primityviojo globalizmo bei federalizmo tendencijoms, besikėsinančioms į suverenių valstybių misiją, skatinti ekonomikos plėtrą. Bet panašu, kad viskas, ko „socdarbiečiai“ pageidauja, jiems ruošiamasi pateikti „ant lėkštelės“.
Ko gero dar didesnio dosnumo tikisi su teisėsauga nuolat konfliktuojanti „teisingų tvarkiečių“ frakcija. Paaiškėjus, kad joje jau nebeliko tiek narių, kad galėtų ir toliau būti savarankišku parlamentiniu dariniu, į pagalbą atskubėjo didžiausia valdančioji frakcija, kuri ėmėsi neregėto žingsnio – eksportavo į ją savo narę, nors aišku, kad „tvarkiečių“ apetitas tada pašoks iki neregėtos aukštumos. Pastarieji pareikalavo ypatingą misiją vykdančių ministerijų. Ir visai nesvarbu, ar tikrai tarp jų yra galinčių tokią misiją vykdyti. Ambicijas laikinai apmalšina tik Prezidento perspėjimas.
Turgaus nuotaikų nesustabdo net tai, kad pasigirsta siūlymai keisti ir tuos ministrus, kurie jau įrodė savo gebėjimus spręsti strateginius valstybės uždavinius ir išardyti per kelis dešimtmečius susiformavusius korupcinius darinius. Naujosios koalicijos nariams nebesvarbi nei specialistų patirtis, nei pagrindinės frakcijos prestižas. Profesorius gali būti pakeistas aukštojo mokslo diplomo neįgijusiu ir anų laikų šleifą turinčiu nomenklatūrininku. Motyvas vienintelis – esą taip reikalauja partneriai. Bet ar jie tikrai parneriai, o ne laikini pakeleiviai?
Kaip į užsitęsusį turgų reaguoja akademinė bendruomenė? Panašu, kad niekaip. Tarsi lauktų, kol galutinį rezultatą praneš kokia nors LNK ar LRT televizija. Beje, kaip jums patinka toks žodžių kratinys – Lietuvos radijo ir televizijos televizija? Nerėžia ausų? O gal taip pripratome, kad net nesąmonė priimama, nes praradome gimtosios kalbos jausmą…
