Adomui Varnui – 140
„Galiu drąsiai pasakyti kad esu gan gerai susipažinęs su dailininko Adomo Varno Kūryba. Varnienės darželyje, vienam iš kambarių, buvo pakabinta daug jo paveikslų. Į tą kambarį buvo siunčiami visi kurie prasižengė su tvarka. Čia jie turėjo praleisti šiek tiek laiko kad apsvarstytų savo klaidas. Manau, kad mano atveju daugiau komentarų nereikia.“ („Vaikų namelių“ auklėtinis Romualdas Kašuba, 2013).
Šiais metais minint žymaus kultūros veikėjo, dailininko, profesoriaus Adomo Varno 140 metų jubiliejų, Lietuvos švietimo istorijos muziejus visuomenei pristato parodą „Ponas Varnas nupiešė paveikslą“.
Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas buvo unikali XX a. menininkų kartos asmenybė. Šiandien mes Adomą Varną matome ne tik kaip kūrėją ar įvairiapusišką visuomenininką, bet taip pat kaip pedagogą – jaunųjų menininkų mokytoją ir jaunosios kartos ugdytoją, nenuilstantį sutuoktinės Marijos Kuraitytės-Varnienės (1886–1982) pagalbininką įtvirtinant ir puoselėjant M. Montesori metodo mokymą Lietuvoje, o po II Pasaulinio karo emigracijoje Vokietijoje ir Amerikoje.
Parodoje paliestos visos A. Varno įvairiapusiškumą atspindinčios veiklos: menininkas dirbo tapybos, grafikos, scenografijos, leidybos srityse, fotografavo ir dokumentavo Lietuvos kryžius, koplytėles bei retesnius architektūrinius paminklus, dirbo pedagoginį darbą, rašė dailės klausimais, vertė vadovėlius, aktyviai dalyvavo kuriant įvairias lietuvių menininkų organizacijas.
Adomo Varno per 100 gyvenimo metų nueitas kelias toks neįtikėtinai turiningas, persipynęs ir įdomus, jog norisi jį dar kartą apžvelgti. Nors dailininko gyvenimas ištyrinėtas, aprašytas ne vienam straipsnyje ir išsamiai suguldytas Zitos Žemaitytės monografijoje „Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba“ (1998), tačiau dar yra mažiau tyrinėtų jo gyvenimo akcentų, kaip antai pedagoginė veikla. Šiandien vis dar daugeliui yra „atradimas“ tai, kad Adomas Varnas kartu su sutuoktine M. Varniene ir jų pagalbininke, bendražyge Domicele Petrutyte (1913–2010) buvo vienas iš M. Montesori metodo šalininkų, gynėjų, įtvirtintojų, iš dalies tobulintojų, kad Varnas buvo pasišventęs mažųjų vaikelių ugdymui iki pat savo gyvenimo pabaigos. Todėl apžvelgiant dailininko gyvenimo kelią, nebus leidžiamasi į menotyrines kūrinių analizes, o akcentuojama pedagoginė veikla.
Dailininkas Adomas Varnas gimė 1879 m. sausio mėn. 1 d. Joniškyje Juozo ir Pranciškos Voronovičių šeimoje. Kaip ir daugelis tos kartos inteligentų, 1890–1895 m. Varnas mokėsi Mintaujos gimnazijoje, tačiau dėl ligos nelaikė egzaminų ir grįžęs namo kurį laiką dirbo tėvų ūkyje. Nors tėvai skatino grįžti į Mintaujos gimnaziją, tačiau Varnas pasirinko mokytis iš Varnių į Kauną perkeltoje kunigų seminarijoje. Stojo į seminariją tam, kad būtų užskaitytas gimnazijos kursas. Nors seminarijoje dėstomoji kalba buvo lenkų, bet tarp klierikų vyravo tautinio sąjūdžio idėjos. Tarpusavyje jie kalbėdavosi lietuviškai, skaitė V. Valančiaus, V. Daukanto raštus. Seminarijos bibliotekoje Adomas Varnas skaitė lietuviškas knygas, domėjosi Lietuvos istorija, jos kultūra, vartė meno albumus. Tai, be abejo, prisidėjo prie jo tautinės savimonės brendimo. Besimokydamas seminarijoje Varnas pabandė sulietuvinti pavardę, tačiau nesėkmingai.
Būti kunigu būsimasis dailininkas nebuvo tvirtai nusprendęs, tikėjosi, kad pašaukimas ateis besimokant. Visgi, Varnas suprato, kad kunigo kelias ne jam, kad vis labiau jį domina menas. Metęs mokslus seminarijoje, Adomas Varnas 1900 m. įstojo į Imperatoriškąją Dailei Skatinti mokyklą ir Štiglico centrinę taikomosios dailės mokyklą Peterburge (mokėsi iki 1902 m.), kur gavo tvirtus piešimo pagrindus. Į pastarąją įstojo dėl to, jog čia buvo duodamos stipendijos po 10 rublių mėnesiui ir nemokami pietūs, o daugelis baigusiųjų mokyklą studentų gaudavo stipendijas mokslams užsienyje. Mokydamasis Peterburge Adomas pats susilietuvino pavardę ir iš Voronovičiaus tapo Varnu.
Dėl atšiauraus Peterburgo klimato pašlijus sveikatai, dėl politinės situacijos ir vengdamas arešto dėl lietuviškos veiklos, taip pat dėl subrandinto noro išvykti į Krokuvos meno mokyklą, 1903 m. Varnas pasitraukė iš Peterburgo meno mokyklų. Į Krokuvą vyko per Tauragę ir Karaliaučių, tačiau buvo suimtas ir grąžintas atgal. Vežamas į Lietuvą sugebėjo pabėgti ir padedamas seminarijos laikų draugo, apsirėdęs kunigo drabužius, per Panevėžį nuvyko į Orią pas studijų draugą dailininką Aleksandrovskį. Ilgai neužsibuvęs, išvyko į Varšuvą.
Varšuvoje, vykimui į Krokuvą, užsidirbo pinigų dirbdamas keturis mėnesius dailininko Vaicekovskio (Woiciechowski) bažnytinės dailės studijoje, piešdamas altoriams paveikslus. Uždirbtų pinigų užsakovai jam neskubėjo sumokėti, todėl išsiaiškinęs jog nutapė paveikslus savo gimtojo Joniškio naujajai bažnyčiai, pats parašė laišką dėl neišmokėto atlygio parapijos kunigui Šiaučiūnui. Galiausiai atgavęs pažadėtus už darbą 70 rublių, išvyko studijuoti į Krokuvos dailės akademiją pas prof. Cinką. Paskutiniais mokslo metais gavo JAV „Aušros“ draugijos stipendiją 100 dolerių metams. Tais pat metais į Dailės akademiją įstojo Adalbertas Staneika (1885–1962), keleriais metais vėliau – Justinas Vienožinskis (1886–1960). Jogailos universitete kaip laisvas klausytojas literatūrą studijavo Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944), filosofiją ir literatūrą – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Tuo metu Krokuvoje studijavo nemažas būrelis lietuvių, kaip antai J. Ulianskas, Petras Rimša, V. Skirgaila, Jurgis Baltrušaitis, Liudas Vailionis, Petras Mažylis ir kiti.
Studijuodamas palankioje meninėje ir kultūrinėje terpėje, bendraudamas su Krokuvoje gyvenančiais ir studijuojančiais lietuviais, Adomas Varnas brendo ne tik kaip menininkas – formavosi jo tautinė savimonė, patriotizmas, kuris skatino menininką, suvokusį opias tautos ir jos kultūros problemas, ne tik apie tai kalbėti, bet ir aktyviai veikti. Tokia dvasinė nuostata lydėjo Adomą Varną visą jo ilgą gyvenimą.
1904 m. vasario 28 d. A. Varno ir J. A. Herbačiausko iniciatyva Krokuvoje buvo įkruta lietuvių draugija „Rūta“, kur buvo rengiami kultūriniai pobūviai, vyko kitos pramogos, keliami tikslai. Vienas iš draugijos tikslų buvo rinkti ir fotografuoti liaudies meną. Šią idėją iškart ėmėsi realizuoti Adomas Varnas. Jis drauge su dailininku Petru Rimša ir Adalbertu Staneika 1905 m. vasarą iškeliavo į Lietuvą. Varnas kartu su Staneika pėsčiomis apkeliavo didesnę dalį Lietuvos, piešė peizažus ir fotografavo kryžius, koplytėles bei retesnius architektūrinius paminklus. Tuomet surinko apie 200 unikalių pavyzdžių.
„Kryžių liga“ Varno nepaleido. Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, Varnas dar kartą ėmėsi etnografinės fotografijos, intensyviai fotografuoti pradėjo nuo 1921 m. iki 1926 m. Pertrauką padaręs tik 1923–1924 m., kuomet Prahoje prižiūrėjo jo paties sukurtų litų spausdinimą. Šios kelionės metu uždirbti pinigai buvo investuoti į naują fotoaparatą, objektyvus ir automobilį „Ford“, kuriuo ir žiemą galėjo vykti į ekspedicijas po Lietuvą. Savo lėšomis išvykęs į ekspediciją, jis pirmiausia aplankė Trakų, Ukmergės, Rokiškio, Zarasų apylinkes. Lankydamasis įvairiuose Lietuvos regionuose, Adomas Varnas siekė ne tik nufotografuoti tam tikram regionui būdingus kryžius, koplytėles ir stogastulpius, bet ir atsirinkti pačius seniausius, įdomiausius ir, jo manymu, vertingiausius objektus. Rinkti kryžius, juos fotografuoti padėjo fotografas Balys Buračas (1897–1972). Į Varno kolekciją pateko dalis Prano Mašioto (1863–1940) ir Kazio Šimonio (1887–1978) kolekcijų kryžių.
Nuo pat „kryžių ligos“ pradžios Varnas brandino idėją išleisti lietuviškų kryžių albumą. Šią idėją pavyko įgyvendinti 1926 m. po kelių sėkmingai surengtų parodų Lietuvoje ir užsienyje (Monzos parodoje Italijoje). Į albumą „Lietuvos kryžiai“ pateko ne tik Varno užfiksuoti kryžiai, bet ir Buračo daryti kadrai.
Stiprus pažinimo jausmas, kelionių žavesys, siekis susipažinti su Vakarų Europos dailės mokyklomis, visa tai Varną paskatino dar sykį pakeisti meno mokyklą. Po kelionės į Lietuvą, paviliotas Peterburgo studijų draugo dailininko Aleksandrovskio, 1905 m. žiemą Varnas su juo išvyko į Šveicariją, Ženevos Ecole des Beaux Arts meno mokyklą studijuoti dailę ir dekoratyvinį meną. Šią mokyklą baigė gerai, tačiau diplomo negavo nes neturėjo vidurinio mokslo pažymėjimo.
Ženevoje Varnas sutiko savo pirmąją žmoną olandų kilmės prancūzę Margaritą Rirkkers su kuria pragyveno dešimtmetį, susilaukė dukros Rasos (1915–?). Su Margarita keliai išsiskyrė 1917 m. kai Voroneže Varnas vėl susitiko su iš Maskvos kartu su daugeliu inteligentų atvykusia Marija Kuraityte, su kuria, dar paaugle, susipažino Peterburge ir bendravo 1907 m. Ženevoje kai Marija studijavo pedagogiką. Tikriausiai Voroneže Varną ir Kuraitytę suartino bendri idealai, tėvynės ilgesys, pagalba tėvynainiams nukentėjusiems nuo karo ir rūpesčiai auklėjant jaunąją kartą Voronežo lietuviškose gimnazijose, „Saulės“ draugijos kursuose karo pabėgėliams ir mokytojų seminarijoje.
Dar būdamas Šveicarijoje Varnas ėmė ruoštis pirmajai dailės parodai, bet tęsti pasiruošimą 1908 m. išvyko į Siciliją. Apsistojęs Palermo mieste, Varnas daug piešė, bet dėl ligos – nugarkaulio reumato, grįžo į Lietuvą ir kaip pats vienam interviu sakė: „vos tik atsikandau juodos, lietuviškos duonos, pajutau, jog su kiekvienu kąsniu sklaidosi skausmai iš nugarkaulio.“
1909 m. Varnas išvyko į Galiciją, kur dirbo Katovicų Upių Reguliavimo valdyboje. Vėliau persikėlė į Zakopanę kur gyveno iki 1913 m. Dirbo Zakopanės meteorologijos stoty, mokytojavo ir daug tapė. Tai buvo Varno kaip tapytojo susiformavimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu buvo nutapytas garsusis paveikslas „Bangose“ (1912), taip pat Jono Biliūno, Jurgio Baltrušaičio, Broniaus Pilsudskio portretai, kompozicijos „Pesimistas“ ir „Gamtininkas ir dailininkas“, peizažai „Beržynas rudenį“, „Kalnų vėjas“ ir kiti kūriniai. Šiuose darbuose koloritas sodrus, bet santūrus, su romantizmo atspalviu. Tuomet Varnas pasirašinėjo žmonos pavarde (Adomas Varnas–Rirkkers) arba trumpiniu AVR.
Carui paskelbus amnestiją pabėgėliams, 1913 m. Varnas su šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į periferiją ir daug tapė. Siekė gauti mokytojo vietą, tačiau nesėkmingai. Dalyvavo pirmosiose Lietuvių dailės draugijos parodose Vilniuje.
1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą. Varnas taip pat pasitraukė, iš pradžių į Maskvą, vėliau į Odesą, kur dalyvavo organizuojant šelpimą nuo karo nukentėjusiems pabėgėliams, sukūrė agitacinius plakatus. Greta organizacinių darbų, dirbo lėktuvų fabrike braižytoju, ėmėsi knygų iliustravimo. Pirmasis knygos grafikos darbas buvo Igno Šeiniaus romano „Vasaros vaišės“ viršelis (1914), kuriame dailininkas panaudojo stilizuotus gamtos motyvus (pienių pūkus, gyvatę, drugelį, lelijas). Toliau sekė puošnus žurnalo „Pirmasis baras“ (1914) viršelis ir trys šio žurnalo atsklandos filosofo Ramūno Bytauto nekrologams, kurių vieną parašė pats Varnas. Atsklandose dominuoja skraidančios būtybės primenančios paukščius, paties dailininko įvardintos „dvasiomis“, naudojami liaudies meno elementai – stilizuoti kryžiai, stogastulpiai. 1915 m. Varnas žurnalui „Vairas“ nupiešė 16 stilizuotų inicialinių raidžių, kuriose kaip ir vėlesniuose iliustraciniuose grafikos darbuose, vyrauja tas pats „dvasios“ motyvas išvirstantis tai į paukštį, tai į kokį gyvūną, o fone iškyla dangaus kūnai, mažosios architektūros siluetai.
1914 m. sukūrė pirmuosius Vilniaus lietuvių visuomeninių veikėjų šaržus, juos išspausdino žurnale „Vairas“. Sulaukęs iš redaktoriaus Antano Smetonos padrąsinimo ir toliau kurti charakteringus portretus, tęsė politinių šaržų kūrimą. Stebėdamas diskusijas Lietuvių Tautos Tarybos sušauktame Seime (1917 m. birželio 9–17 d.) Peterburge sukuria šaržus, kuriuos į vieną rinkinį „Ant politikos laktų“ sudėjo ir su šmaikščiais komentarais 1922 m. publikavo kun. visuomenės veikėjas, literatas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Nors Seime dalyvavo per 300 visuomenininkų, tačiau Varnas įamžino tik pačius aktyviausius kalbėtojus. Pats Varnas palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, todėl šios idėjos šalininkus – advokatą Stasį Šilingą, istoriką prof. Augustiną Voldemarą, advokatą Martyną Yčą, teisininką Mykolą Sleževičių – šaržuose pavaizdavo orius ir išmintingus, o Lietuvos nepriklausomybei nepritariančius socialistus ir bolševikus – ekonomistą Stasį Digrį, mokytoją Petrą Balį, rašytoją Jurgį Smalstį-Smolskį ir kitus dalininkas „papuošė“ velnio ausimis ir kanopomis.
Po Odesos sekė Kaukazas, Vilnius, Peterburgas, Voronežas. Peterburge Varnas būdamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikos sekcijos vadovu, ėmėsi Technikos terminų žodyno sudarymo. O 1916 m. Draugijos Dvasios reikalų sekcijai Voroneže surengus suvažiavimą lietuviškų vadovėlių rengimo klausimais, Varnas įsitraukė į pedagoginę veiklą. Po suvažiavimo dailininkas rūpinosi Jono Jablonskio chrestomatijos „Vargo mokykla“ išleidimu, vertė geometrijos vadovėlį, rūpinosi lietuviškų elementorių leidimu, buvo elementoriaus „Kas skaito rašo – duonos neprašo!“ trečiojo leidimo (1916) vienas pagrindinių iliustratorių (Rimša, Zikaras, Galaunė, Varnas). Būtent įsitraukus į vadovėlių leidybą, įsibėgėjo Varno pedagoginė veikla, kuri lydėjo lygia greta meninės veiklos likusi visą gyvenimą.
1917 m. pavasarį Varnas išvyko į Voronežą, kur lietuvių mokytojų seminarijoje ir „Saulės“ draugijos organizuotose kursuose karo pabėgėliams, vėliau berniukų gimnazijoje dėstė piešimą. Voroneže Varnas nutapo Mašioto, Jablonskio, Yčo, Basanavičiaus ir Žilinsko portretus. Šiuose darbuose santūrius tonus papildo „linksmesnių“ spalvų koloritas.
Prasidėjusi Rusijos revoliucija palietė ir lietuvių visuomenininkus. Visi Lietuvių Tautos Tarybos nariai ir kiti lietuvių veikėjai 1918 m. sausį buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą, Varnas taip pat už suprojektuotą Centrinio Komiteto antspaudą atsidūrė kalėjime.
Po karo kaip ir daugelis lietuvių Adomas Varnas grįžo į Lietuvą kurti nepriklausomos Lietuvos. 1919 m. apsistojo Vilniuje, mokytojavo Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje. Lenkams okupavus Vilnių, Varnas nenorėdamas persikėlė į Kauną. 1920 m. Varnas su Šilingu ir kitais literatūros, teatro, dailės ir muzikos darbuotojais Kaune, organizavo Lietuvių meno kūrėjų draugiją, tapo jos pirmininku. Šios draugijos pastangomis buvo įkurta: teatras, opera, M. K. Čiurlionio galerija, muzikos mokykla, meno mokykla.
Vėliau Adomas Varnas organizavo piešimo kursus Kaune, o nuo 1934 metų meno mokykloje dėstė piešimą, tapybą ir pritaikomą kompoziciją. Adomas Varnas prie savo studentų prieidavo subtiliai, visu atsargumu, nebrukdamas kurios nors meno srovės sampratos, bet dėstydamas visą meno esmę filosofiniu aspektu. Studentus skatino susiformuoti individualų meno stilių ir pasaulėžiūrą. 1941–1944 metais Kauno taikomos dailės institutas suteikė Adomui Varnui profesoriaus titulą.
1919 m. Vilniuje Adomas Varnas susituokė su Marija Kuraityte (1886–1982). Tai buvo ne tik stiprių, charizmatiškų ir kuriančių asmenybių sąjunga. Su M. Varniene buvo pažymėta nauja A. Varno pedagoginio kelio, švietėjiško gyvenimo kryptis. M. Montesori skelbiamas mokymas tapo A. ir M. Varnų tolesniu bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiniu gyvenimą pašvęsti Vaikui. Prie Varnų prisijungus Domicelei Petrutytei (1913–2010), Lietuvoje buvo sukurtas novatoriškas vaikų dvasinio, socialinio, psichinio ir fizinio ugdymo pasaulis. 1934 m., M. Montesori idėjų šalininkai: Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, Marija ir Adomas Varnai įsteigė Lietuvos Montesori draugiją. 1930 m. Romoje ir 1934 m. Nicoje baigusi M. Montesori kursus, M. Varnienė įgijo teisę atstovauti Montesori mokymą Lietuvoje. M. Varnienė ėmė skaityti paskaitas motinoms apie montesorinės draugijos vedamus darželius, vaiko laisvę, drausmę, bausmes, jo asmenybės gerbimą, vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms. M. Varnienės vedami praktiniai užsiėmimai vyko Varnų įkurtuose „Vaikų nameliuose“ Kaune, Žaliakalnyje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje, laimingų vaikų pasaulio sala. Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės, leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui. Dailininkas kasdieninę veiklą „Vaikų nameliuose“ dažnai įamžindavo fotografijose.
Marijos Montesori nešama žinia apie ateities vaiką, glaudi asmeninė draugystė ir profesinis bendradarbiavimas su pačia M. Montesori, jos sūnumi Mario, Varnams ir D. Petrutytei buvo jų gyvenimo pamatas. Kaip yra pasakęs M. Montesori sūnus Mario, tai – „trys gyvenimai, gyvenantys M. Montesori tikėjimo šviesoje“.
M. Montesori mokymo įtvirtinimas Lietuvoje nebuvo lengvas. Paaiškinti Montesori mokymo pritaikomumą Lietuvos švietimo sistemoje, A. ir M. Varnai išleido knygeles: „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montesori metodas nuo kitų“ „Kodėl Montesorinis auklėjimo metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“ (Kaunas, 1938).
1937 m. Varnas skaitė pranešimą tarptautiniame Montesori kongrese Kopenhagoje apie neeilinius vaikų pasiekimus piešimo srityje naudojant Montesori metodą. Savo įžvalgas vėliau surašė straipsnyje „Piešimo vaidmuo priešmokykliniame ugdyme“ (Židinys, 1940, Nr. 2), kuriame išsamiai išdėsto požiūrį į „laisvąją tapybą“ ir privalomus naudojant „montesorinį piešimą“ – techninį, spalvinį ir kompozicinį piešimo „apvaldymą“ ir „ištobulinimą“.
Marijos ir Adomo Varnų brandų požiūrį į lietuvybę, jų taurų įsipareigojimą puoselėti tautos istoriją, papročius, tikslą perduoti šias vertybes montesoriškai ugdomai jaunajai kartai, išryškėja vaikų rašinėliuose, palinkėjimuose, laiškuose, o piešiniai liudija neapsakomai jaukų ir šiltą mokytojų ir mokinių bendravimą, stiprų abipusį ryšį.
Tarpukariu Varnas toliau kuria portretus. Romantinę ankstyvųjų portretų nuotaiką keičia psichologine asmenybės charakteristika bei paprastesnėmis formomis. Dailininkas sutelkia dėmesį į portretuojamojo veidą, pozą, rankas, paveikslo fone dažni su vaizduojamojo asmenybe susiję simboliniai motyvai. Kaip foną tapo portretuojamojo darbo vietą, pavyzdžiui, darbo stalą portretuose „Jonas Jablonskis” (1918), „Pranas Mašiotas prie darbo stalo” (1920).
Šiuo laikotarpiu Varnas taip pat ėmėsi teatro dekoravimo – kūrė scenografijų bei kostiumų eskizus. 1919 m. dailininkas kūrė kostiumus Vilniaus vaikų teatrui. Vėliau kūrė Kaune, Valstybės teatre. Vienas geriausiai pavykusių scenografijos darbų – dekoracijų ir kostiumų eskizai V. Mykolaičio-Putino šešių veiksmų dramai „Valdovas” (1929). Taip pat nupiešė kostiumų eskizus J. Karnavičiaus baletui „Lietuviškoji rapsodija“ (1928), dekoracijų eskizus B. Sruogos pjesei „Aitvaras“ (1936–1939), dekoracijų eskizus Č. Sasnausko kantatai „Broliai“ (1928), kostiumų ir dekoracijų eskizus Maironio dramai „Didysis Vytautas – Karalius“ (1930), dekoracijų eskizus P. Vaičiūno dramai „Liepsnojančios širdys“ (1934) ir kitus kūrinius. Varnas konstruktyviai perteikia epochos stilių, kartu naudoja liaudišką ornamentiką.
Lietuvos istorija ir šalies visuomeninis gyvenimas atsispindi ne tik A. Varno tapybos, grafikos darbuose, bet ir jo sukurtuose pašto ženkluose bei popierinių litų ir centų atvaizduose. 1922 m. dailininko sukurtuose 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100 litų banknotų projektuose atsispindi lietuvių liaudies meno motyvai, kunigaikščių Gedimino ir Vytauto atvaizdai ir kita tautinė simbolika.
II-o pasaulinio karo sūkurys į savo verpetus įsuko Mariją ir Adomą Varnus, Domicelę Petrutytę. 1944 m. Vokietijoje, Ravensburgo DP karo pabėgėlių stovykloje atsidūrę Varnai, nenutraukė pedagoginės veiklos. Marijos Montesori idėjos netruko pasklisti ir čia. 1945 m. Varnienė ir Petrutytė ne tik rūpinosi karo pabėgėlių vaikų ikimokykliniu ugdymu, bet ir įsteigė Ravensburgo lietuvių montesorinę mokyklą. Varnas sudarė montesorinės mokyklos projektą, parašė nuostatus, nupiešė Vasario 16-osios šventei dekoracijas. Scenoje buvo atgamintas Karo muziejaus kiemelio vaizdas su Laisvės statula, aukuru ir Nežinomo kareivio paminklu. Ravensburge (Vokietija), atsispirti tęsti montesorinio metodo propagavimo ir puoselėjimo nebeįstengė. Ravensburge Varnas skaitė lietuvių bendruomenei paskaitas apie vaiko kūrybos galią montesorinio auklėjimo šviesoje, padėjo organizuoti vaikų piešinių parodą, kuria domėjosi ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai.
Ravensburge (Vokietija), 1949 m., persikėlus į JAV, Varnams ir Petrutytei teko patirti imigrantų dalią: mokytis anglų kalbos, dirbti nekvalifikuotą darbą, būnant garbaus amžiaus (Varnui 70 m., Varnienei 63 m.) ir vėl ieškoti savo vietos po saule. Tačiau, „galimybių“ šalyje JAV, 1958 m. Petrutytė ir Varnienė įsteigė Amerikos lietuvių Montesori draugiją, o 1959 m. Marijos ir Adomo Varnų namuose Čikagoje įkūrė mokyklėlę „Vaikų židinėlis“. Varnų salonas buvo vaikų mokymosi ir žaidimų aikštelė. Varnas dažnai iš savo studijos antrajame aukšte nusileisdavo pasidomėti vaikų piešiniais, nufotografuoti veiklą, sudalyvauti ugdymo procese ar pasikalbėti su tėvais apie vaikų auklėjimą. Amerikoje Varnai atnaujino bendradarbiavimą su Marijos Montesori sūnumi Mario. Pašaukimas – gyvenimą pašvęsti vaikui, neliko nepastebėtas Jungtinių Amerikos Valstijų švietimo sistemos atstovų. Montesori praktikos patirčių iš Varnienės ir Petrutytės sėmėsi JAV Montesori sąjūdžio organizatorė Nensi Rambuš (Nancy Rambusch). Varnienės ir Petrutytės paskleistos Montesori idėjos prigijo ir yra tebepuoselėjamos JAV iki šiol.
Emigracijoje Varnas nupiešė ir nutapė nemažai peizažų, miestų vaizdų ir portretų. Čikagoje dailininkas sukūrė, tarp daugelio kitų kompozicijų, istorinę kompoziciją „Mindaugo vainikavimas“ (1951–1955). Paskutiniuoju jo darbu laikomas „XX amžiaus maras“ (1971). Varnas aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, buvo Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos garbės pirmininkas, taip pat buvo vienas iš Čiurlionio galerijos Čikagoje steigėjų. Rengė parodas.
Adomas Varnas šį pasaulį apleido būdamas 100 metų 1979 m. liepos 19 d., palaidotas Čikagoje, JAV.
Marijos Varnienės valia, XX a. pabaigoje Montesori vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo priemonių palikimas iš JAV buvo sugrąžintas į Lietuvą. Dalis Varno piešinių, vaikų piešinių ir rašinių, fotografijų, Marijos ir Adomo Varnų, Domicelės Petrutytės sukurtų montesorinių mokymo priemonių buvo patikėta saugoti Lietuvos švietimo istorijos muziejui. Dalį jų galima išvysti parodoje „Ponas Varnas nupiešė paveikslą“.
Autorė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių saugotoja
