Pasirodė A.A.Akstinienės knyga apie Pasaulio keleivį – dailininką Joną Rimšą

Dienos šviesą išvydo neeilinė knyga – Aurelijos Almonės Akstinienės „Užbūrė Alaušę nuskendę varpai“. Tai knyga apie lietuvį dailininką Joną Rimšą, praėjusį labai audringą, kupiną netekčių ir pakilimų gyvenimo kelią. Aš pabandžiau surikiuoti miestus, kuriuose jis ilgiau apsistodavo. Išėjo štai toks sąrašas: Svėdasai, Charkovas, Kaunas, Viena, Kaunas, Paryžius, San Paulas, Rosarijas, Buenos Airės, San Karlos de Bariločėlė, La Pasas, Buenos Airės, Sukrė, Taitis, Santa Monika. Trumpesniais laiko tarpais jis yra gyvenęs daugumoje Lotynų Amerikos miestų, miestelių ir džiunglėse pasimetusių kaimų. Jį galima drąsiai pavadinti Pasaulio keleiviu.

A.A.Aksatinienei toks jos knygos herojus galėjo būti ir dievo dovana, ir velnio pinklės. Dievo dovana, nes aprašomas žmogus tapo garsiu dailininku. Gausios parodos, recenzijos, pagaliau išlikę jo bendražygiai, pažįstami, giminės ir didelis kūrybinis palikimas leidžia knygos autoriui išsiplėsti, rašyti ir pakiliu tonu. Kita vertus, aprašant J.Rimšą, gali patekti ir į velnio pinkles, nes dažnas gyvenamosios vietos kaitaliojimas, nuo didmiesčių iki džiunglių, neretas fizinis darbas plantacijose, ūkiuose, įmonėse, sunkiai argumentuojami poelgiai, šimtai nežinia kur esančių jo paveikslų, tematikos, stilistikos ir kūrybos technikos įvairovė gali paklaidinti net ir patyrusį tyrėją.

Džiugu, kad tokios sudėtingos temos ėmėsi A.A.Akstinienė, jau patyrusi žurnalistė, publicistė, kuri, Vilniaus universitete įsigijusi žurnalistikos specialybę, štai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų dirba spaudos baruose. Patirties ji sėmėsi ir rašydama apie vyskupą Antaną Deksnį knygą „Caritas nunquam excidit“. Pavadinimo žodžiai, paimti iš vyskupo herbo, lietuviškai reiškia „Meilė niekada nesibaigia“. V.Deksnys ilgai dirbo Amerikoje, jo iniciatyva Sent Luiso mieste buvo pastatyta lietuvių parapijos bažnyčia, kuri tapo pripažinta Amerikos kultūros paveldu. Vėliau vyskupas A. Deksnys ilgus metus vadovavo Vakarų Europos lietuvių sielovadai.

Knygos autorei talkino ir asmeninė pažintis su dailininku, kurį sovietmetyje nenorėta propaguoti, nes jis išeivis, nesovietinis. „1968 metais, viešėdama Kalifornijoje pas gimines, susipažinau su Santa Monikoje gyvenančiu dailininku Jonu Rimša. Sužavėjo nuostabi, niekur nematyta jo kūryba, tad grįžusi į Tėvynę žurnale „Kultūros barai“ išspausdinau straipsnį „Egzotika ir humanizmas“ su atsivežtomis dailininko darbų iliustracijomis. Tai buvo lyg pirmoji kregždė, atskridusi į Lietuvą ir po daugelio metų pranešusi apie įdomų, sudėtingą ir prasmingą šio dailininko gyvenimą ir kūrybą“, – taip ji rašo apie pirmąją pažintį su J.Rimša.

Vėliau jie aktyviai bendravo laiškais, svajodami vėl susitikti. Deja, į Lietuvą dailininkas negalėjo jau atvykti dėl pablogėjusios sveikatos, o A.A.Akstinienei, geležinė uždanga, trumpam atsivėrus, vėl užsivėrė. Jos į Ameriką daugiau neišleido. Tačiau liko jam duotas pažadas parašyti apie jį knygą. Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A.A.Akstinienė išvažiuoja už Atlanto, apsilanko Argentinoje, bendrauja su ten gyvenančiais J.Rimšos giminėmis, jo pažįstamais, renką medžiagą. Tik po to atsirado galimybė įvykdyti dailininkui duotą pažadą – parašyti apie jį knygą.

J.Rimša gimė 1903 m. gražiame Anykščių krašte, Svėdasuose, kur ne tik žengė pirmuosius žingsnius, pradėjo mokytis, be ir kaupė savyje tėviškės grožį, senų lietuviškų padavimų ir legendų sakralinę aurą. Tačiau nerūpestinga vaikystė greitai baigėsi kartu su Pirmojo pasaulinio karo pabūklų griaudėjimu. Šeima skuba nuo artėjančio fronto į Charkovą. Manė, kad trumpam, tačiau senasis pasaulis pradėjo byrėti, keitėsi valdžios, valstybių sienos, socialinė tvarka. J.Rimša Charkove spėja baigti gimnaziją, lankė ir meno mokyklą.

Tik 1920 m. Rimšų šeima grįžta į Lietuvą ir apsigyvena Kaune. Jo tėvas, vis labiau garsėjantis Kauno siuvėjas (siuvo net pačiam prezidentui Antanui Smetonai), norėjo kad ir sūnus eitų jo pėdomis. 1924 m. jis siunčia sūnų mokytis į žymią siuvimo ir kirpimo mokyklą Vienoje. Jis mokosi siuvėjo amato, tačiau Austrijos sostinės meno turtai jį visiškai užkeri. Čia jis sukuria pirmuosius savo paveikslus.

Nors 1925 m. jis į Kauną grįžta kaip diplomuotas siuvėjas, šis amatas jo jau nedomina. Nepaklusęs tėvui, jis slapta išvažiuoja į Paryžių, į dailininkų Meką. Norėjo čia mokytis, tobulėti, bet liko be pragyvenimo šaltinių. Todėl susiviliojo pasiūlymu „veltui“ plaukti į Braziliją, o už kelionę atidirbti plantacijose. Tik po keturių metų jam pavyko ištrūkti iš plantatorių gniaužtų. Apsigyveno San Paule, piešė ir tapė. Čia jis veda ir išsiskiria su žmona, kuri nepatikėjo jo dailininko talentu. Todėl išvyksta į Argentiną, Rosarijo miestą.

Jaunojo dailininko teptuko potėpiai darėsi vis drąsesni ir įspūdingesni. Tačiau jautėsi ir dailės mokslų trūkumas. 1931 m. jis persikelia į Buenos Aires ir įstoja į nacionalinę meno akademiją. Buenos Airių rotušėje buvo surengta pirmoji J.Rimšos darbų paroda. Ji susilaukė didžiulio pasisekimo.

Į jį atkreipė dėmesį ir Lietuva. Lietuvos atstovybės patalpose jis gauna kambarį, už kurį atsidėkodamas tapo ir lietuvių diplomatus bei jų žmonas. Buenos Airių lietuvių parapijos bažnyčiai jis nutapė Aušros Vartų Madoną. 1938 m. siunčia į Kauno ketvirtąją rudens parodą tris savo paveikslus, kurie buvo labai palankiai priimti. O jo paveikslą „Motinos idilė“ įsigijo M.K.Čiurlionio muziejus.

Bet jį didmiesčio mūrai slopino, jis svajojo apie kalnus, todėl persikėlė gyventi į kurortinį kalnų miestelį San Karlos de Bariločėlė. Vėliau kalnus pakeitė noras geriau pažinti senąjį inkų pasaulį. Jis išvažiuoja į Bolivijos sostinę La Pasą. Čia pasinėrė į indėnų ir metisų, išlaikiusių savo protėvių papročius ir tradicijas, pasaulį, net pramoksta vietinę aimarų kalbą. 1937 m. La Paso municipaliteto rūmuose įvykusi J.Rimšos paroda irgi susilaukė didelio pasisekimo. Buvo teigiama, kad jis atskleidė iki šiol nežinomus pavergtų indėnų bruožus, jų sielos gelmes, vidinį turinį. Jis buvo pavadintas „Indėnų sielvarto“ dailininku.

Pagerėjus materialinei padėčiai jis rengia savo parodas Čilėje, Brazilijoje, Peru. 1940 m. grįžta į Buenos Aires. Čia jis iš pradžių sutinkamas entuziastingai, vėliau dėl galimos konkurencijos jam teko patirti ir intrigų bei pavydo. Čia jis bendravo ir su lietuvių poeto Antano Vilučio šeima, nutapė jų portretus.

1943 m. Bolivijos valdžia pakvietė jį Sukrės mieste įsteigti meno mokyklą ir jai vadovauti. Čia jis pasineria į Andų kalnų vizijas, jo paveikslai tampa labai populiarūs. Bolivijos valdžia nuperka per 300 jo paveikslų, kurie dabar puošia prezidentūrą, sostinės rotušę, įvairias ministerijas, bankus, muziejus. Už didelį indėlį į Bolivijos kultūrą 1950 m. Vyriausybė jį apdovanoja aukščiausiu civiliniams asmenims skiriamu – Andų Kondoro ordinu. Atskiru dekretu paskelbiama , kad J.Rimšos kūriniai yra Bolivijos nacionalinis turtas ir uždraudė juos išvežti iš šalies.

Dėl praretėjusio aukštumų oro pablogėjus sveikatai, J.Rimša, palieka Boliviją su daug įkvėpimo suteikusiais Andų kalnais. Jis nusileidžia į žemumas, prasideda jo kūryboje džiunglių periodas, palydėtas parodomis įvairiuose Lotynų Amerikos valstybėse.

Sekantis jo gyvenimo tarpsnis – Taityje buvo neilgas, bet labai produktyvus. Jis tapė gražuoles čiabuves, įspūdingus salos peizažus, darbo ir poilsio scenas. Taityje sukurtus paveikslu jis demonstravo ir Čikagoje, Čiurlionio galerijoje.

1967 m. J.Rimša išvažiuoja į JAV, įsikuria prie ramiojo vandenyno, Santa Monikos miestelyje. Jis ir toliau kūrė. Palaikė ryšius ir su Lietuva. 1975 m. į Vilnių atsiuntė 20 paveikslų. 1977 metais įvykusi paroda turėjo didelį pasisiekimą. Kitos jo parodos Vilniuje (1999 ir 2010). ir Kaune (2013) jau vyko dailininkui išėjus Anapilyn. Jis mirė Santa Monikoje 1978 metais.

Knygos autorė meistriškai atskleidžia J.Rimšos gyvenimo etapus nuo jaunystės Svėdasuose, alkanų dienų svetimuose kraštuose iki triumfo Bolivijoje, tapusioje jo antrąja Tėvyne ir egzotiškosios Taiti salos, kur jo nutapyti paveikslai buvo lyginami su garsiojo Gogeno darbais. Ir veda skaitytoją iki paskutinių jo žingsnių Santa Monikoje, iki paskutinio laiško paskutinių žodžių: „Mano sapnuose dar ir dabar skamba Alaušo ežero varpai, mintyse braidžioju žydinčiom Šventosios pakrančių pievom…“

Ji atveria ir jo kūrybos pasaulį – humanišką, impresionistišką, kartais romantišką, kartais ekspresyvų, kontrastingą. Jos pasakojimas nestokoja ir menotyrinių įžvalgų, autorinio kūrybos vertinimo. Tekstui organiškai talkina gausus pluoštas J.Rimšos paveikslų reprodukcijų, daug fotografijų. Nemažai jų – mažai žinomos, lietuviškoje spaudoje dar neskelbtos.

Atkakliu darbu Rimša pasiekė savo tikslą jis tapo aukšto lygio menininku. Jo kūriniai skleidžia didžiulę dailininko vidinę energiją. Ir nors jis buvo vadinamas ne tik Jonu, bet Ivanu, Chuanu, ant dažno jo kūrinio galima atrasti jo ranka padarytą užrašą: „Pintor lituano“ – „Lietuvių dailininkas“.