Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ apie Lietuvos partizaninę kovą ir vieną jos vadovų – generolą Joną Žemaitį yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paliko jį galioti. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ nėra nusikalstamos veikos požymių, o rašytojo baudžiamasis persekiojimas demokratinėje valstybėje už šį postmodernistinį romaną nėra galimas.Teisėjų kolegija atmetė Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojų skundą. Skundu aukštesniajam teismui buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo š. m. vasario 25 d. nutartį, kuria atmestas skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro š. m. vasario 8 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą rašytojo M. Ivaškevičiaus atžvilgiu.
Teismas atsižvelgė į vyriausiojo prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytus argumentus, kad demokratinėje valstybėje ir vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje literatūros kūriniuose autoriaus fantazijai ir jo naudojamoms meninės išraiškos priemonėms suteikta didelė erdvė, o literatūros kūrinio autorius turi teisę reikšti savo nuomonę visais, net ypatingai jautriais klausimais.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, konstatuota, kad rašytojų baudžiamasis persekiojimas už jų literatūros kūrinius, net jeigu šiuose literatūros kūriniuose esantys tekstai ir idėjos, tikrų istorinių ar išgalvotų asmenų ir jų veiksmų aprašymas bei jų vertinimas šokiruoja, trikdo ir erzina tam tikrą visuomenės dalį, yra ne demokratinių, o totalitarinių valstybių bruožas ir neatitinka baudžiamosios teisės kaip ultima ratio – kraštutinės, galutinės reagavimo priemonės paskirties. Todėl baudžiamasis persekiojimas būtų neadekvati valstybės reakcija į literatūros kūrinį, menininko kūrybą ir saviraiškos laisvę.
Teisėju kolegija taip pat nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad knygos autorius sumenkino ar menkina Lietuvai itin svarbią partizaninio pasipriešinimo idėją. Nutartyje akcentuota ir tai, jog teismas niekaip negali sutikti su pareiškėjų siekiu persekioti grožinės literatūros autorių už jo kūrybą, nes toks valstybės požiūris prieštarautų su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo – partizaninio karo dalyvių laisvos Lietuvos idėjai.
Š. m. sausio mėn. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninės tarybos pirmininko, Vilniaus sąjūdininkų, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkės ir grupės pareiškėjų skundai bei prašymai.
Pareiškėjai prašė pradėti ikiteisminį tyrimą rašytojui M. Ivaškevičiui dėl viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo (pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 str.) ir dėl mirusiojo atminimo paniekinimo (pagal Baudžiamojo kodekso 313 str. 2 d.).
Pareiškėjai nurodė, jog šias nusikalstamas veikas rašytojas M. Ivaškevičius padarė romane „Žali“ vertindamas Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą, pagrindinį jos vadovą generolą Joną Žemaitį ir kitus partizanus.
Tiesiog žado netenki. Šis sprendimas – praktinis įrodymas, jog teisininkai tiesą sakė, kad jie ne morale, o įstatymais vadovaujasi. O įstatymai ne morale remti.
Žodžiu, Ivaškevičiaus „romano” drabstymai yra „meniški”. Teisėjams, matyt, toks „menas” žavingas. Pats tas. O dar žada imtis jo „persekiotojų”, ir tų, kas jo asmeniniu gyvenimu domėjosi.
Taigi, kaip ir dera Lietuvoje, kaltas ne tas, kas nebegalintį apsiginti puolė, o užpultasis ir jo gynėjai…
Ne teisėjai kalti, jie vadovaujasi įstatymais ir taip turi būti, nes tai moralinis nusižengimas, o už moralę bausmės neskiriamos – tik visuomenės pamerkimas. Lietuvoje gi, visuomenė yra sužalota, jeigu vanagaites, ivaškevičius gina tokie, kaip Tomas Venclova, kiti įžymūs intelektualai, o buvusių kovotojų partizanų protestų mūsų valdžia stengiasi nepastebėti. Reikia gėdinti Komisiją, kuri skiria tokiems grafomanams Nacionalines premijas, lyg tai Lietuvoje geresnių rašytojų nėra. Gėdą Lietuvai daro ir tie, kuriee nedvejodami tą premiją įteikia. Mes, visuomenė, turime kovoti su tokiu nepadorumu, tai darykime nuolat, nerinkime tokių, kuriems nesvarbi jų pačių garbė ir pažemintų tautiečių jausmai.
Taip, komisijos indėlis, jos provokacija tikrai nenuneigiama. Kitaip, kaip provokacija, jos sprendinio suprasti negali.
Parašė žmogus sveiku ir blaiviu protu nesuvokiamą brudą. Tačiau lietuvis kantrus, nuleido tylomis. Ar būtent tas kantrus tylėjimas kažko netenkino? Todėl suderino ir pakartotiną tos rašliavos leidimą, ir premijos skyrimą? Siekė būtinai išprovokuoti reakciją? Būtent tuo tikslu ir ta rašliava skirta buvo? Kad dar kartą išsityčiotų iš žmonių, sukeltų jų nuoskaudą, nusivylimą šių dienų Lietuva?
Dabar ieškos suktos formuluotės, katra prisidengę, dar ir Vanagaitės raiškos „drąsą” premijuos? Tai gal ir Krašto apsaugos ministras šiuodu + Titovą už drąsą apdovanos?
Nė kiek neabejoju, jog net ir mūsų įstatymuose galima rasti straipsnių, neprasilenkiančių su morale. Gal ilgiau truktų, bet, jei teismui nauda nėra svarbesnė už moralę, rastų.
Dabar teismas DAR SYKĮ pats patvirtino, jog mūsų teismas labai nutolęs nuo teisingumo ir moralės. Mūsų teisingumas unikalus, „šiuolaikiškas”, „pažangus” ir „vakarietiškas”. Tik ar tikrai į Vakarus orientuojasi? Ar tik su Rytais Vakarų nesupainiojo… Nes Vakarų šalių teismai dar ir pabrėžia savo nutartyse, jog vadovavosi ir teisingumu, ir morale. Tačiau mums toks teisingumas – ne pavyzdys?
Atrodo, ir autoriui, ir komisijai, ir teisėjams iš visų skaitytų literatūros kūrinių didžiausią poveikį padarė tas, kurio herojus, prisistatęs ne itin išprususiems autoritetingu dailininku, pareiškė:
„А я так вижу” .
Kokia universali, kokia vingri, kaip daug kur pritaikoma frazė! Su tokia gali kalnus nuversti, jei tuos, iš katrų kišenės minti, kvailiais laikai. Arba jei pats ne ką labiau išprusęs esi.
Koršunovas tapo LNDT meno vadovu, Ivaškevičius – dramaturgu
– tv3.lt/naujiena/lietuva/korsunovas-tapo-lndt-meno-vadovu-ivaskevicius-dramaturgu-n1080212
(kuklus priedas prie Nacionalinės premijos?)