Seimas paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais ir padarė tai ne atsitiktinai. Šiemet sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo 1219 metų Lietuvos ir Volynės kunigaikščių taikos sutartyje. Kaip tik apie Žemaitiją prieš 800 metų ir pakalbėsime ta proga. Su mumis studijoje – istorikė, Žemaitijos istorijos tyrinėtoja Inga Baranauskienė.
Iš tikrųjų galima būtų sakyti, kad 1219 metai – tai pirmoji tikrai paliudyta Žemaitijos istorijos data, bet mes turim ir žymiai ankstesnę datą. Štai Žemaitijoje (kaip mes dabar ją suprantame), Skuodo rajone, yra Apuolės kaimas ir piliakalnis. Apuolė pirmą kartą paminėta 853 ar 854 metais, tai yra dar IX amžiuje. Kodėl mes negalėtume nuo šios datos pradėti Žemaitijos istorijos?
Klausykitės pokalbio apie tai, kas buvo Žemaitija prieš 800 metų…
[youtube]https://youtu.be/7rsam5KABLw[/youtube]
Koks žemaičių kunigaikštis valdė Upytę XIV a.? Pirmą, kart apie tai tenka girdėt..
Upytės (Panevėžio kraštas) žemaičiai tikrai nevaldė. Tai savarankiška aukštaičių žemė. Kurį laiką ji buvo tik vėliau sukurtos Žemaitijos vyskupijos dalimi.
Hipatijaus metraðtyje raðoma (spausdinamas tekstas ið 1997 m.
iðleistos „Þemaièiø istorijos“): „Dievo paliepimu atsiuntë Lietuvos kunigaikðèiai pas didþiàjà kunigaikðtienæ Romanovà, Danilà ir Vasilkà
taikos pasiûlymà. Lietuvos kunigaikðèiø vardai buvo ðie: tai vyriausieji
Þivinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto
brolis Vilikaila, o þemaièiø kunigaikðtis Gedvilas, Vykintas, o Ruðkaièiø – Kintibudas, Vambutas, Butautas ir jo sûnus Viðlis, Kitenis,
Plikeinë; o tai Bulevièiai – Vismantas, kurá nuþudë Mindaugas ir
paverþë jo þmonà, ir jo brolius iðþudë: Edivilà, Sprudeiká, o ðie kunigaikðèiai ið Deltuvos – Juodikis, Pukeikis, Bikis, Ligeikis. Ðie visi
sudarë taikà – su kunigaikðèiu Danila ir Vasilka, ir þemë buvo rami“.
Svarbiausiu Voluinës metraðèio nuoraðu laikomas apie 1425 m.
greièiausiai Pskove parengtas Hipatijaus (Hipatijaus) nuoraðas (iki
XIX a. pr. saugotas Ðv. Hipatijaus vienuolyne ðalia Kostromos) ir
apie 1560 m. Kijevo Peèiorø vienuolyne parengtas Chlebnikovo
nuoraðas (jo savininku kurá laikà buvo Kolomnos pirklys P. Chlebnikovas). Pastarajame yra tiksliau nuraðyta protografo teksto pabaiga, nëra Hipatijaus nuoraðo sudarytojø ávesto chronologinio tinklo
su daugiausia fiktyviomis istoriniø ávykiø datomis (dël ðiø ir kitø
aplinkybiø dalis istorikø Chlebnikovo nuoraðà laiko archajiðkesniu
uþ Hipatijaus nuoraðà).
Ið kitø þinomø Voluinës metraðèio nuoraðø kiek didesnæ vertæ turi
tik nepilnai iðlikæs 1651 m. Jarockio nuoraðas ir apie 1711 m. suraðytas jam labai artimas, bet geriau iðlikæs Jermolajevo nuoraðas (ðie
du Voluinës metraðèio nuoraðai buvo sukurti Chlebnikovo nuoraðo
pagrindu, taèiau nuo pastarojo jie skiriasi savita kai kuriø teksto daliø
redakcija), o Voluinës metraðèio Pogodino (apie 1621 m.) ir Krokuvos (apie 1795 m.) nuoraðai yra tik Chlebnikovo nuoraðo nuoraðai.
Voluinës metraðtá sudaro 4 dalys: IX–XIII a. valdþiusiø Kijevo
kunigaikðèiø sàraðas; praëjusiø laikø pasakojimas (3-ioji redakcija), kuriame apraðyti tikri ir mitiniai ávykiai nuo Biblijoje minimo
Nojaus sûnø laikø iki 1118 metø; vadinamasis Kijevo 1200 m. sàvadas, kuriame apraðyti 1118–1119 m. ávykiai; Voluinës metraðtis
(XIII a. II p. Voluinëje sudarytas Halièo-Voluinës metraðèiø sàvadas,
kuriame apraðyti ávykiai nuo 1205 iki 1292 metø).
kaip matome sitie kacccapu rasyti kliedesiai tera is 16 amziaus pabaigos ir tera stebuklines kacccapu skazkos apie Galija-Volaine ir kitas Lietuvos zemes be jokiu zemaiciu, o tik kokiu nors zemieciu ar zemvaldziu o ne kunigaiksciu, bet net ir tai sukurta nesamone, o jei buvo tikrieji Lietuvos metrasciai tai jie sunaikinti kacccapu ir is ju kai kurios detales kaip vardai imtos, o visa likusi fantazija yra kacccapu propaganda iteisinti Lietuvos 1.5 mln km2 dydzio okupacija ir pavertima slavu zeme
be to jei buvo vyresnieji kunigaiksciai tai galejo buti ir zemesnieji arba jaunesnieji, o ne zemaiciu ar net Zemaitijos kaip zemes
P. Dausburgieèio kronikoje Vykintas vadinamas „lietuviø karaliumi“.
Buvo toks kunigaikštis Eigintas, kuris valdė Upytę XIV a. 7 dešimtmetyje, bet jo dvaras minimas “žemaičių pusėje”, t.y. už Nevėžio. Šiaip Upytės padėtis dviprasmiška: ji nepriklausė žemaičių seniūnijai, bet geopolitiškai vis tiek linko prie Žemaitijos.
Dėkoju, Inga, už paaiškinimą.
” Šiemet sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo” Gal galit kas nors pasakyti, kokia kalba buvo paminėta ir kaip būtent parašyta? Ačiū!
nu pasiruod ner zemaitiskai parasyts Dauksos katekizms..vakaru aukstaiciai ten bova…kazkoks durninims,tada sakykim rytu zemaitia ten bova..
Laikyti sutartį su Volyne sudarytą 1219 metais nėra pagrindo, nes tuomet nepaaiškinama tai, kad joje nėra Mindaugo tėvo, kuriam, kaip Eiliuotoji Livonijos kronika sako, pagal galybę nebuvo lygaus aplinkiniame pasaulyje ir į kurio valdymo laikotarpį turėtų patekti 1219 metai. Taip pat žinant, kad po tėvo Lietuvos karaliumi (valdovu) tapo Mindaugas ir tai įvyko apie 1240 metus. Taigi, jeigu sutartis būtų sudaryta 1219 metais joje Mindaugo tėvo negalėtų nebūti. Tai viena. Antra, Ipatijaus metraščio įvykių chronologija, kaip mokslo pripažinta, nėra patikima, netgi įvykiai kai kuriose jos dalyse yra buvę surašyti apskritai nenurodant jų datų. Taigi ją laikyti sudarytą būtent 1219 metais ir dėl to nėra pagrindo Be to, iš sutarties turinio, asmenų ir jų chierakinių duomenų išvardinimo joje matyti, kad ji yra atrodanti, tarsi sudaryta netekus šalies Aukščiausiojo kunigaikščio (valdovo – karaliaus) ir dar naujo neišsirinkus. O tokia padėtis galėjo susidaryti po metų kitų po 1236 metais vykusio Saulės mūšio, kuriam pagal Vijuką- Kojalavičių, Strykovskį vadovavo galingasis Mindaugo tėvas. Be abejonės galinga Lietuva valdoma Mindaugo tėvo kėlė grėsmes Volynei. Todėl ta sutartimi Lietuvos pasiūlytą taiką Volynė vertino kaip Dievo duotą dovaną. Matomą Lietuvos skubėjimą tokią sutartį sudaryti galėjo lemti tai, kad tuo laiku – 1238 -39 metais Ringaudo valdoms grėsmę jau kėlė totoriai, kurie talkininkais žygiams į Lietuvą tarėsi su Volyne ir ne tik tarėsi, bet galėjo ir dalyvauti. Taigi Ringaudas galėjo tuo metu žūti kovose su totoriais (prie Mogilno ar pan.) arba būnant senyvo amžiaus jau mirti savo mirtimi. Taigi 1219 metų sutarties sudarymas keltinas į 1239 metus, o dėl vadovavimo Saulės mūšiui sutikti su Vijuku-Kojalavičiumi, kad jam vadovavo Mindaugo tėvas Ringaudas. Kas dėl Žemaičių, kad sutartyje pažymėti tik du kunigaikščiai, tai tas faktas galėtų rodyti, kad jau tuomet jų kita dalis linko link Vokiečių ordino. Gi Ruškovičiai ir Bulevičiai laikytini ne žemaičių, o Nalšios kunigaikščiais. Taigi Seimas neskiria pinigų istorijos tyrinėjimams, bet tenkindamasis lenkiška Lietuvos istorija, tarsi būnant Lietuvai Žečpospolitoje, jos pagrindu skelbia 2019 metus Žemaitijos metais.
Ir visdėlto: kokia kalba ir kaip tas žodis, Žemaitija , skamba ? Ačiū!
Ipatijaus metraščio žinutėje apie 1219 m. sutartį rusiškai užrašytą: “Žemotjskyji kniazi”, kas verčiama, kaip žemaičių kunigaikščiai. Kitoje 1251 m. šio metraščio žinutėje, kai Tautvilas subūręs “Jatviaze i Žemoytj” ėjo prieš Mindaugą, tas žemaičius reiškiantis pavadinimas rusiškai rašomas: “Žemoytj”. Čia tuos žodžius užrašiau transliteruodamas rusiškas raides lietuviškomis.
Ar negalėjo žodis “Žemoytj” reikšti Žemvaldžiai. Taip sakant Žemdirbiai, arėjai. Nes kitur žemdirbystė nebuvo puoselėjama.
Akivaizdu, kad Žemaičių pavadinimo kilmė negalėtų būti aiškinama atsietai nuo Aukštaičių pavadinimo. Kaip žemas – aukštas, žemai – aukštai, taip yra susiję ir pavadinimai Žemaičiai – Aukštaičiai. Tai viena. Antra, pagal pasaulio kryptis jų realus išsidėstymas yra toks, kad Žemaičiai yra Vakaruose, o Aukštaičiai – Rytuose. Tai taip pat svarus faktas. Kai Saulė teka, sakome aušta, kai ji artėja prie laidos, sakome ji jau žemai. Žmonės žemę arė gyvendami vieni nuo kitų tiek į Rytus, tiek – į Vakarus. Tad žemdirbiavimas objektyviai negalėtų būti jų skiriamuoju bruožu, požymiu. Taigi belieka manyti, kad pavadinimai Aukštaičiai -Žemaičiai radosi pagal pasaulio šalių Rytai (Saulė aukštyn) – Vakarai (Saulė žemyn) pavadinimus. Gali būti, kad lietuvių pasaulėžiūra skyrė dar ir trečią – vidudienio Saulės kelio – dienos fazę. Tokiu atveju manytina, kad vidurinėje dalyje tarp Aukštaičių – Žemaičių gyveno Dienuviai < Dainuviai (Dainuva). Šie pavadinimai galėjo rastis dar gentiniu laikotarpiu. Pavadinimai pagal veiklos sritis laikytini vėlesnių laikų praktika.
Dabartinė Žemaitija susidarė 1244 m. sukilus pietiniams kuršiams ir pasiprašius karaliaus Mindaugo globos. „Deutsch-Ordens-Chronik” pažymi: „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“. Šiam kraštui atskirti nuo Livonijos nukariautų šiaurinių kuršių karalius Mindaugas, nuo Lietuvos Vidurio žemumos pavadinimo, įvardino – Žemaitija. Taip žemaičių pavadinimas nuo žemumos pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinis Lietuvos etnografinis žemėlapis. Pietiniai kuršiai savo Šventąją upę karaliaus Mindaugo šlovei pavadino Minija.
Žinant istorines Vokiečių ordino pretenzijas į Žemaitiją, „Deutsch-Ordens-Chronik” žinutės turinio negalima laikyti patikimu, juolab, kad čia pasakoma būtent tai, kas Ordinui teisiškai reikalinga. Konkrečiai sakoma, kad „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“, t.y., jog žemaičiai nėra Lietuva, o tik jos karaliui pasidavę žmonės. O tokiu atveju teisę pretenduoti į jų gyvnamą teritoriją Ordinui išlieka.
Aiškinimas dėl Žemaitijos vardo kilmės, atseit, nuo žemumos taip pat nepatikimas. Juolab, kad ta vieta Žemaitija vadinama yra Vidurio Lietuvos aukštuma.
O kada buvo Aukštaičiai paminėti? Ar jotvingiai buvo žemdirbiai ?
Aukštaitija yra paminėta Gedimino laikais pavadinime “Aukštaičia žemė”. Jotvingiai veikiausiai galėjo būti specializavęsi grūdinių kultūrų – javų augintojai, – atrodytų, kad kartu ir prekiaujantys jais. Bet tai jau vėlesnių istorinių laikų ir ne savivardis, o kitų jiems duotas pavadinimas.
Ačiū. Dabar man aiškiau. Gal galėtumėte ir į mano paskutinį klausimą atsakyt? Komentarų apačioje.
Volynės sutartyje yra aiškiai nurodyta 1219-ųjų metų data, kurią pakeisti nepamatuotais pramanais arba tuo, jog Ringaudas nenurodytas sąraše, nereiškia, jog jis buvo nežinomas. Sutarties turinys byloja, jog Lietuvos kunigaikščiai buvo atsiųsti didžio valdovo, kurio valia prilyginta „Dievo paliepimui“. Dargi Ringaudo sūnų, devyniolikmečio Mindaugo bei jo brolio Dausprungo dalyvavimas kartu su penkiais vyresniaisiais, greta kitų Lietuvos kraštų kunigaikščių, taip pat rodo Ringaudo kaip didžiojo kunigaikščio valią.
Pati sutartis nėra išlikusi. Metraštyje yra išvardinti tik taikos sutartį su Volyne sudarusiųjų Lietuvos kunigaikščių vardai, jų giminystė. Jokios datos joje nėra.Todėl teigti, kad joje pačioje yra “nurodyta 1219-ųjų metų data”, nėra dokumentinio, faktinio pagrindo. Na, o kad taika daroma “Dievo paliepimu”, tai tas būtų prie jau pateiktų dar papildomas argumentas patvirtinimui, kad sutartis buvo sudaroma Ringaudui jau esant pas Dievą, t.y. ne 1219, o 1239 metais. Toks chronologinis netikslumas metraštyje, beje, gali būti paprasčiausia klaida, atsiradusi vienuoliams perrašant tekstus. Tad vienareikšmiškai laikyti, kad sutartis buvo sudaryta 1219, o ne veikiau – 1239 metais, neišeitų.
Dar vienas klausimas : Živinbudas, Daujotas, Viligaila, Dausprungas, Mindaugas, Erdvilas, Vykintas, Bulaitis ir Ruškaitis…. – kodėl paskui staiga dingsta lietuviški vardai ? Kodėl po Krikšto nelieka nė vieno Lietuvos didiko lietuvio ?
Kur dingo Lietuvos didikų šeimos, jų giminės ? Kas joms nutiko ?
Jeigu manysime, kad Volynės sutartis, kurioje yra išvardinti lietuviški kunigaikščių vardai, yra sudaryta 1239, o ne 1219 metais, o taip manyti yra daugiau istorinio pagrindo, tai tuomet tolesnis daugumos išvardintų kunigaikščių lietuviškais vardais minėjimas metraščiuose dingo, kadangi Lietuva apie 1240 metus vėl tapo karaliaus valdoma. Juo tapo Mindaugas, taigi kitiems kunigaikščiams teko tarnauti karaliui. Viena dalis tų išvardintųjų, gali būti, kad buvo jau senyvo amžiaus, kiti jaunesni galėjo žūti vykusiose kovose su totoriais, ordinais, kitais priešais.
Turbūt taip nėra, kad po krikšto būtų nelikę didikų lietuvių. Antai, Mindaugui apsikrikštijus jis ir liko lietuvišku Mindaugo vardu. Jo valdymo metu reiškęsi Vaišvilkas,Tautvilas, Treniota, Almantas, Paribus ir kiti, sprendžiant iš vardų, yra lietuviai. Ir toliau šaltiniuose minimų Lietuvos vadovų Traidenio, Butigeidžio, Pukuvero, Vytenio, Margirio, Gedimino, Kęstučio, Algirdo, Vytauto, kitų vardai yra lietuviški. Po Jogailos krikšto ir Lietuvos karalystės prišliejimo prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės statusu Lietuvos didikai ir jų giminės lenkiškumo aplinkybių verčiami lenkėjo, sulenkintos tapo ir jų vardai, pavardės. Per kartas lietuviškumas jų atmintyje nyko ir sunyko. Tokia buvo senovės lietuviškumų, didingumų dingimo istorinė raida.
Jogaila kaip teisėtas Piastų įpėdinis Lenkijos soste pasirinko sau Vladislovo vardą savo tolimo giminaičio Lokietkos bei Šv Vladislovo garbei ir tokiu keistu vardu kaip – Jogaila, savęs niekada ne vadino ir laikė įžeidimu jei kas nors jį šiuo vardu pavadindavo.
Vargu, kad dėl to Vladislovo vardo Jogaila būtų pats savarankiškai sprendęs. Tai veikiau, kaip ir dėl Krėvos unijos, yra jo motinos Julijonos politika Lenkijos ponų beletristiškai Jogailos vardu aprengta… Apskritai – lenkystė Lietuvon įsimetė per Julijoną, netgi Algirdas kaip Lietuvos karalystės slaviškosios dalies imperatorius ( karvedys) iš esmės istoriškai jau tarnavo Lenkijos (Piastų) naudai. Todėl Algirdui mirus išlindo yla iš maišo – tai ta organiška Jogailos neapykanta savo lietuviškam vardui. Taigi Julijonos lenkiškoje dvasioje išaugintas jis buvo Lietuvos pašlemėkas kaip reikiant…
Vargu ar Julijona galėjo Jogailą pasukti lenkišku keliu. Faktai rodo ką kitą. Julijona kol Jogaila buvo dar mažas pakrikštijo jį stačiatikių bažnyčioj Jakovo vardu. Be to ji norėjo, kad Lietuva krikštytųsi stačiatikiškai, o ne katalikiškai. Tą įrodo jos derybos su Maskva 1384 metais. Kad Julijona būtų norėjusi lenkiško krikšto įrodymų nėra. Veikiau priešingai tai buvo naudinga tik Jogailai nes toks scenarijus atitiko jo ideologinius( Jaunučio) siekius. Be to Šv Vladislovo vardą Jogaila pasirinko tam ,kad pabrėžtų Lenkijos ir Vengrijos vienybę( nes jis vedė vengrų karalaitę) ir šiuo vardu jis norėjo vadintis visą likusį gyvenimą o ne tokiu keistu kaip Jogaila.
Argumentai per menki, kad galima būtų manyti kitaip. Faktus turime ne ką Julijona norėjo padaryti, o ką padarė. Galiu tik dar pridurti, kad ilgą laiką padėtis tarp Kęstučio ir Algirdo buvo tokia, kad pirmasis vedė artimų santykių su Maskvos kunigaikštyste politiką (jos gynimas nuo totorių, Vytauto dukros ištekinimas už Vasilijaus), o antrasis – iš tikrųjų tai Julijona – turėjo artimus ir net giminystės ryšius su Lenkija-Vengrija. Siekti, kad Lietuva krikštytųsi pravoslaviškai, Julijona galėjo tik dėl to, kad jos pirmiau nepakrikštytų Ordinas. Kas dėl Jaunučio tai jis, matyt, nebe niekur nieko savo metu buvo Kęstučio išsiųstas „padėti gintis“ į Maskvą. Kad Jogailai imponavo Jaunutis gryniausia lenkiška beletristika, na nebent čia yra tai, kaip- panašu, jog abu yra buvę Mikės kvailučiai…
Žmogeli, tu, akivaizdžiai neskaitai istorijos. Pirma beletristika jog Kęstutis vedė artimų santykių su Maskva politiką, tai yra visiškai priešingai – Algirdas dar gyvenimo pabaigoje buvo sužiedavęs Jogailą su Maskvos kunigaikščio dukra. Apskritai tas Kęstutis turėjo ryšių su Maskva tik 1381 metais kai tapęs did.kunigaikščiu sudarė su Maskvą taiką. Kad jis būtų gynęs Maskvą nuo totorių įrodymų nėra. O kad jis išleido Vytauto dukrą už Maskvos kunigaikščio tai netiesa nes 1389 metais jis jau buvo seniai miręs. Antra Algirdas vesdamas Julijoną susigiminiavo ir su Maskva ir su Lenkija, bet 1377 metais situacija Lenkijoje dar buvo labai neaiški ir Algirdas galvojo apie rytinį variantą. Trečia, kad Julijona norėjo jog Lietuvos nepakrikštytų ordinas tai yra netiesa, nes derybos su Ordinu dėl krikšto žlugo dėl nusekusio Nemuno vandens ir Ordino magistras negalėjo atvykti į Dubysos salą. Ketvirta Kęstutis Jaunučio niekur nesiuntė, nes po 1345 metų perversmo Jaunutis su Narimantu pabėgo į Maskvą ir Aukso Ordą tikėdamiesi atkovoti Vilniaus ir Trakų sostus. Penkta, Jogailai Jaunutis iš tikrųjų imponavo nes šią ideologiją jam įskiepijo Algirdas.
Būtent tas Algirdo (Julijonos) siektas Jogailos sužiedavimas su Maskvos kunigaikštyte ir rodo jų planus savo giminyste nutraukti Kęstučio valdomos lietuviškos Lietuvos dalies nuo seno buvusius ryšius, matyt ir iš senesnės giminystės, su Maskvos kunigaikštyste galėjusius rastis. Beje, tokius Algirdo (Julijonos) interesus Maskvai rodytų ir grasinantys trys Algirdo žygiai į Maskvą. Jais nieko nepešus imtasi giminystės sužiedotuvėmis. Apie Maskvos draugystę Kęstučiui bylotų ir tas faktas, kad Kęstučio iš didž. kunigaikščio posto nušalintas Jaunutis atsidūria ne pas Algirdą, ar kokioje Tverėje, bet – Maskvoje. Nesutarimų tarp Maskvos ir Tverės radimasis taip pat galėtų būti sietinas su prieškęstutine Algirdo (Julijonos) politika. Beje, apie 1380 metus totorių Ordai baigus tarpusavio vaidus, Maskvai ėmė grėsti totorių antpuoliai. Šių faktorių visuma bei 1381 m. Kęstučio su Maskva sudaryta taikos sutartis ir po to sekęs Jogailos (Julijonos) Kęstučio nuvertimas ir nužudymas, taip pat nesėkmingas lietuvių kariuomenės dalyvavimas 1382 metais ginant Maskvą nuo totorių antpuolio bei dėl to sekęs Vytauto pabėgimas į Vokiečių ordiną yra tarpusavyje susiję įvykiai. Nužudžius Kęstutį atsivėrė faktinės ir teisinės galimybės Jogailai, vykdant Julijonos valią, sudaryti Krėvos sutartį ir formaliai užvaldyti visą Lietuvą. O 1390 m. Vytautui su kariuomene, sudaryta iš Ordino ir kažkiek žemaičių pajėgų, neįstengus paimti Vilniaus, kad taip sutrukdytų Krėvos unija prijungti prie Lenkijos ir lietuviškąją Lietuvos dalį, į kurią Jogaila neturėjo teisėtų teisių, jam teko kapituliuoti prieš Lenkijos karaliumi tapusį Jogailą bei pasižadėti tarnauti Lenkijai. Kas dėl to, kad Jogailai imponavo Jaunutis ar Piastų didybė, tai gryniausia jam kaip karaliui skirta lenkiška beletristika. Kad tarp Ordino ir Lenkijos buvo varžomasi dėl Lietuvos krikšto niekam nėra paslaptis, ypač visokiais būdais tai daryti stengtasi Lenkijos. Julijonai ne tiek buvo svarbu ar lietuviškoji Lietuva krikštytųsi stačiatikiškai ar lenkiškai, svarbiausia buvo, kad jos pirmiau nepakrikštytų Ordinas, nes tokiu atveju pagal krikštytojo teisę lietuviška teriritorija atitektų Ordinui. Taigi Julijonos 1384 m. derybos su Maskva veikiau atsirado ne dėl to, kad jai rūpėjo lietuvius krikštyti pravoslaviškai, o kad juos apkrikštijęs Ordinas nenuneštų Lietuvos teritorijos, jos užvaldymas per krikštą buvo Lenkijos karalystės šimtmečiais puoselėtas tikslas. Tai va taip…, kai istoriją skaitai ne lenkiškai.
Yra tokia daina “Žemyn upe”. Ir nėra reikalo pasitelkti visus dangaus ir astralinius kūnus suprasti, kad upės teka iš aukštupio į žemupio žemes.
Tokie patys žemaičiai yra ir kitose pamario šalyse Loland, Laba, Holand, Pays La-Bas (bosas – žemas).
Supratimui, kad žemaičių pavadinimas yra radęsis pagal tai, kad jie gyveno “žemupio žemėje”, prieštarauja vien jau toks faktas, kad lietuviai Žemaitija pavadino ne kokios nors upės žemupį, ar apskrtai žemumas, pamarį, o Lietuvos vidurio aukštumą, kuri nuo aukštaičių kaip tik ir yra Saulės laidos pusėje. Beje, šio supratimo taikymą galima įžvelgti ir latgalių- žiemgalių pavadinimuose. Tad nenuostabu, kad žemaičių ir aukštaičių (Žemaičios – Aukštaičios žemių) pavadinimų ar tik vieno kurio iš jų gali būti ir germanų žemėse, nes germanų ir baltų genčių pasaulėžiūros šioje praktikoje galėjo nesiskirti. Kitų šalių praktikoje šio baltų principo taikymas pavadinant priklausančias žemes reikalauja platesnių tyrimų.
kokie dar latgaliai ir ziemgaliai? tokiu isvis nera, yra Lietgaliai ir Zemgaliai
pagaliau vienas protingas ir cia pasirode
Prieš 800 metų iš esmės matau dvi politines Žemaitijas – tai pietinė – Vykinto ir jo giminės valdoma Žemaitija (likalizuotina Šilalės krašte), ir Bulionių giminės valdomą šaiurinę – Saulės žemę (Šiaulių kraštas).
Be to, labai tikėtina, kad tuo metu būta ir mažesnių politiškai savarankiškų žemių. Ypač – rytinėje Žemaitijos dalyje.
O kas, jeigu matytume, kad prieš 800 metų Lietuvos Žemaitijos dar buvo Suvalkijoje…
Prieš 800 metų Žemaitijos dar nebuvo Suvalkijoje.
Sūduvoje prieš 800 metų gyveno sūduviai. O va, po kryžiaus karų, maždaug prieš 600 metų, iš tiesų nemaža dalis žemaičių persikėlė per Nemuną ir apgyvendino kryžiaus karų nunokotą su labai mažai gyventojų likusią Sūduvą. Tad dabartiniai suvalkiečiai – tai iš esmės sūduvių ir žemaičių mišinys.
Gal todėl žemaičiai ir suvalkiečiai tokie panašūs? Individualizmas (prigimtinis liberalizmas – klasikine prasme) jiems įgimtas 🙂
Jeigu tarp suvalkiečių ir žemaičių yra kažkame panašumo, tai tik dėl to, kad, matyt, nedidelė jų dalis traukiantis į dabar Žemaitija vadinamas žemes liko Suvalkijoje. Kaip rodytų Volynės sutartis, jie veikiausiai galėjo būti žemaičių kunigaikščių Gerdvilo ir Vykinto valdomi ir tuo metu dar gyvenę Žemaičia vadinamoje žemėje, esančioje Suvalkijoje. Gi sutartyje minimų Ruškaičių ir Bulionių giminių kunigaikščiai galėjo būti perbėgėlėliai užnemuniečiai (galbūt iš Žemaičios žemės) į kažkurią Aukštaičios žemės vietą. Taigi veikau, kad Žemaitijos vardas į dabartines vietas yra atsineštas iš Suvalkijos dalies besiribojusios su Karaliučiaus sritimi. Netgi kalbant konkrečiau, gali būti, kad dabartinis zanavykų vardas yra radęsis iš žamavykų (žamė/ žemė), t.y. giminingas su “žemaičiai”. Kalbiškai ir istoriškai tai – visai galimas daiktas.
zanavykai nuo zanovo, tai yra is naujo apgyvendine dykra
kokie dar suduviai??? dar pries 2000 metu yra pamineta Soduviai-Soduva su gausybe sodu ir Dainaviai-Dainava
Gal Vilna teiktųsi suderinti savo požiūrį su Baranauskų mintimis „Aktualioji istorija“: Žemaitija prieš 800 metų. Seimas paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais ir padarė tai ne atsitiktinai. Šiemet sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo 1219 metų Lietuvos ir Volynės kunigaikščių taikos sutartyje.
O kam požiūrį derinti, jis – argumentuotas. Be to, tai Lietuvos istorijos koncepcijos dalykai. Dėl to, kad šie metai yra paskelbti 800 metų nuo Žemaitijos paminėjimo metais, bet, galbūt, paaiškės, kad tai buvo nevisai tikslu, dangus nesugrius. Žinoma, Seimui prieš kokius 3 metus derėjo skirti lėšų šio istorinio fakto ir kitų su juo susijusių nuodugniam ištyrimui. Juk tai ir karaliaus Mindaugo tėvo, kuris pagal ELK galingumu neturėjo sau lygių aplinkinėse (kaimyninėse) karalystėse ar imperijose, pagaliau ir Saulės mūšio klausimas – pasipriešinimo organizavimas, mūšio vieta, taktika, kas jam vadovavo. Juk gal dėl to vadovavimo mūšiui, jo laimėjimo Mindaugo tėvas ir yra Kronikos įvardintas, kaip neturėjęs sau lygių. Per tuos 30 metų šiais klausimais nieko lietuviško nedaryta. Visa senųjų amžių Lietuvos istorija, kaip buvo, taip ir likusi stovėti “ant vištos kojos” – svetimųjų pastatyta.
Tai jau taip, tai Lietuvos istorijos koncepcijos dalykai – įeidami į žemaitiškai-lietuvišką istoriją esame amžinoje šviesos rūmų kūryboje. Daukantui „mokslas ir gudrybė giminės yra…visų didžiausia garbė”. Paklaustas, kada jis pagaliau užbaigsiąs mokslus, tarė: „Vakale, umžių aš pabengsiu, ale mokslas liks nebengts”.
Su Lietuvos istorijos koncepcija ne visai taip yra. Aukštaičiai- žemaičiai yra organiškos istoriškos vienumos, kuri yra Lietuva, dalys. Ta vienuma buvo lietuviai, o žemei, kurioje jie gyveno, dar papildomai istoriškai davė Aukštaičios- Žemaičios vardus. Taip, – istoriškai būdami lietuviai, pagal tai, kurioje Lietuvos žemės pusėje (rytinėje ar vakarinėje) gyveno, žmonės dar gavo papildomus pavadinimus: lietuviai aukštaičiai – lietuviai žemaičiai. Tokia yra koncepcija. Mano supratimu ji neprieštarauja istorijos faktams bei lietuvių pasaulėžiūros apraiškoms gyvenime.
Viskas aišku, tik: nerandu jokio seno žemėlapio, kuriame būtų įvardinta Žemaitija! Gal galit pagelbėti. Juk nebuvo paminėta Žemaitija, kuri neturėjo žemės!?! Ačiū!
Pirmiausiai reikia įsiklausyti ką pats žodis “Lietuva” pasako.
Kai yra tokių žemėlapių, popistorikai pateikia, kad matot buvo tokios baltų gentys – žemaičiai, aukštaičiai ir lietuviai.
Tas pats kas pasakyti – Sovietų sąjungoje buvo rusų, ukrainiečių, cccp ir kazachstano respublikos.
tarė: „Vakale, umžių aš pabengsiu, ale mokslas liks nebengts”…..nustok savo sapnus rasineti ir pasiskaityk kaip Daukantas rase
Raginčiau nespekuliuoti pavadinimais. Žemaitija nebūtinai nuo žodžio “žemas”. Be to, tai jau sulietuvintas etnonimas. Pirminis (rankraščių) variantas – Samogitia”. Tad nieko “žemo” čia nėra. Greičiausiai dar lenkai kažkaip savaip viską “išvartaliojo” (Žmudzija, ar kažkaip panašiai jie ten vadina), o lietuviams tos “vartalionės” skambėjo panašiai, kaip “žemas”.
O jūs čia kažkur mokslo ieškot 🙂
Ir iš viso tos visos spekuliacijos žodžių skambesio panašumu labai dažnai yra absurdiškos ir visai ne mokslinės.
800 metų sukaktis yra ypatinga ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai, jos kraštų istorijai. Sudarytoji taikos sutartis yra orus diplomatinis veiksmas bei Lietuvos kraštų bendrų ryšių akcentas, kuriam paminklo neturime. Bet istorijos vingių pavelde šiandien 1254 m. kovo 12 d. pastebėkime, jog 1569 m. Žygimantas Augustas Volynę bei Palenkę atskyrė nuo Lietuvos ir prijungė prie Lenkijos.
” 800 metų sukaktis yra ypatinga ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai, jos kraštų istorijai.” Šaunu, bet: kur buvo Žemaitijos žemės?!? Randu tik Kuronų žemes, Samogitų, Skalvių ? …. o dur žemėlapyje Žemaitija!?! Būkit malonūs !
Gerb. Skalvi. paskaitukite bent jau nuo kokių 1980 m. publikuojamus lietuvių mokslininkų (geriausia – archeologų) šaltinius. Ir viskas paaiškės, ir atsiras vietos Žemaitijai.
O jei remiatės tik tarpukario ar sovietmečio (ir tai ne jo pabaigos) medžiaga – tuomet ir turit šį jau GEROKAI ATGYVENUSĮ ir visuotinai atmestą požiūrį.
” Ir viskas paaiškės, ir atsiras vietos Žemaitijai.” Tai kur galų gale ta Žemaitijos vieta prieš 800 metų?!? Nejaugi paslaptis ? O gal kažkieno noras klastoti istoriją yra nenumaldomas ? Ar tik noras šventę švęsti ?
Palengvinsiu klausimą: siunčiu nuorodą į žemėlapį, kaip atrodė Lietuva prieš 800 metų. Kur ten tada paminėtoji Žemaitija!?! Ačiū!
https://en.m.wikipedia.org/wiki/Curonians#/media/File%3ABaltic_Tribes_c_1200.svg
Šis žemėlapis klaidingas, nes gerokai pasenęs. Jis iliustruoja XX a. vidurio požiūrį. Paklauskite bet kurio šios srities mokslininko. Ypač – archeologų. Visi iki vieno pasakys, kad toks požiūris, kuris pateiktas šiame žemėlapyje yra atgivęnęs ir jau gal kažkur 30 metų atmestas.
Žemaičiai laiikoma atskira, su lietuviais nesusijusia gentimi. be to, ir Centrinėje Lietuvoje skiriama atskira archeologinė kultūra, kuri taip pat turi mažai bendro su Lietuvos rytuose tuo metu gyvenusiais lietuviais (rytų baltų pilkapių kultūra).
Na, gal ir pasenęs, nes labai senas. Pakomentuokit, prašom, kas tame žemėlapyje ne taip? Kur buvo prieš 800 metų žemaičių rubežiai? Gal į tikrą žemėlapį nuorodą duosit? Ačiū!
Samogitia ir yra Žemaiteja….lotynišks pavadinims..
Tai, kad lotynų kalbos žodyne nėra tokio žodžio: Samogitia. Iš kur ištraukėt, kad Samogitia reiškia Žemaitija!?!
Tada ,kas yr Samogitia..kodel zymima zemaitijos ribose?..jus pats rasote..kad minimos samogitu ,kuronu zemes..ir t.t. kazks buvo rases..kad Zemaitija..greiciausiai kildinima is ziemgaliu ir getu susijungimo..Samogetija kit kart dar vadinama buvo
Tai Marija Gimbutas knyga ”Baltai”- istorijos klastotė!?!
Skalvi pasidomėkit archeologų tyrimais, pradedant Tautavičiumi (ir po to visais vėlesniais). Visi jie šiandien teigia vienareikšmiai, kad Žemaitija iki pat XII-XIII a. (kad ėmė plėstis Mindaugi Lietuva), nieko bendro neturėjo su Lietuva (nebent tiek, kad ir tie, ir tie yra baltai). Žemaičiai – tai atskira gentis, savo kilme artimaiusia žiemgaliams (bet tikrai ne lietuviams). Kaip kad ir skalviai, beje. Čia visiškai tas pats, kad ir Skalvą įtraukti į Lietuvą, ir Kuršą ir t.t. Juk su tuo nesutiktumėt?
Pažiūrėjau į jūsų žemėlapį – jis tikrai senovinis ne tik sukūrimo prasme, bet ir turiniu. Jau seniai rimti mokslininkai nemano taip, kaip ten vaizduojama.
Ačiū! Pasidomėjau. Tikrai puodai, puodynės ir jų raštai skiriasi. Kaip margučiai ant velykinio stalo – gi, višta ne ta pati. Taip, jie randa šukių, o ar randa genčių pavadinimų? Gal žemėlapį iškasė? Kasa ” rimti” mokslininkai? Nes, Marija Gimbutas – pasileidėlė ? Kas dar nori Šventę švęsti? Čia kaip su Nepriklausomybės aktu: kai noras šventę švęsti nenumaldomas – bet kokia špargalkė sueis. Kad tik ”rimti” mokslininkai pritartų.
Iš tiesų žemaičių genties, nei aukštaičių, niekada nebuvo. Sutartyje minima ” Žemaitija” reiškia žemutines Lietuvos žemes ( žemutinė panemunė iki Kauno, aukštaitija link Vilniaus ir Utenos). Tas paminėjimas nieko bendra neturi su šiandienos Žemaitija. Tai vėliausių laikų išmislas. Lietuvių genties taip pat nebuvo. Lietuva – dviejų, ar daugiau lietuva į vieną darinį. Sulietos gentys – sąjunga. Ir baltų niekada nebuvo. Tūkstančius metų buvo Aistija, aisčių gentys, kurioms liejantis , gavosi Lietuva. Tai ką dabar vadiname Žemaitija, yra, didžiąją dalimi, Samogitijos ir Kuršo lietuva, lydinys. Jei norite.
Rašai nesąmones. Ir iš kur jas “lauži”?
Prisikaitai, skalvi, seniai pasenusių knygų, o gal dar ir “liaudies istorikų” kūrybos ir lieji čia nesąmones.
Tu geriau pabendrauk su kokiu nors archeologu, rimtesniu istoriku. Ae nueik į biblioteką ir paimk bet kurią akademinę vėlyvesnę nei 1980 m. leistą knygą – ir prašviesės.
Rasi joje ir lietuvius (rytų baltų pilkapių kultūra), kurie gyveno į rytus nuo Šventosios. Kauno, panevėžio apylinkėse buvo įsikūrusi jau kita – Centrinės Lietuvos kapinynų kultūra (kuri gerokai skųrėsi nuo lietuvių), dar labiau į vakarus – žemaičiai. Ir nėra jie jiks “kuršių ir lietuvių mišinys”. Tai atskira gentis ir joks mišinys. Mišiniu (kuršių ir žemaičių) juos vadino jau labai seniai – nuo 1980 m. jau taip niekas nebemano.
Tad, skalvi, atnaujink savo žinias. O tai skaitai penkesdešimties metų senumo literatūrą ir skiedi tai, kas seniai paneigta.
liaudies istorikai daznai protingiau ir teisingiau paraso nei tarpusavyje daznai priestaraujantys vienas kitam meinstryminiai isterikai
Paskaitai L. T. Pišelio (Pichel) knygą “Žemaitija”, tai gaunasi, jog žemaičiai atėjo nuo didelio dabartinės Turkijos Van(d)as, kuris yra plokščiakalnyje, ežero. Kai Europą buvo sukaustęs ledynmetis – Afrikoje irgi buvo vėsu. Pusiaujo plokščiakalnyje tada irgi turėjome ežerą pavadinimu Va(d)as: dabar Viktorija. Pusiaujyje, traukiantis ledynams, darėsi per karšta, todėl ėjome žemyn (Nilo up. baseinu, Arabijos pusiasaliu), kol, be šiaurinės Afrikos (pilna lietuviškų pavadinimų), persikėlę per Viduržemio jūrą ir Mažosios Azijos žemėmis atkeliavome iki dabartinių geografinių platumų prie Baltijos, t. y. nuo aukščiausios Žemės vietos kartu su atsigaunančia gamta nusileidome žemyn. Dešimtis tūkstančių metų tęsėsi šita kelionė (pasaka “Eglė žalčių karalienė”, pavyzdžiui, tai irgi atspindi), kol dabar visi, lyginant su Pusiaujo aukščiu, gali save vadinti žemaičiais – iki pat Tverės prie Volgos taipogi.
Žodis Samogitia išsikoduoja kaip Samogitia – Sa Mogitia – sa Mogitija – sia Motigija – sia Motikija. Motiną (senelę) žemaičiuose girdi vadinant “motike”, o Suvalkijoje (Kalvarija) irgi girdi sakant “motka, motkelė (motikė)”. Einant nuo Tverės (baltų erdvės riba), saulė į Vakarų pusę leidžiasi žemyn ir žemyn į žemę, kraštinius prie jūros palikdama žemaičiais.
Pichel – toks pat grynas pasakorius, juo tikėti tikrai neverta. Kažkada įsigyjau tą knygą, gal iki pusės paskaičiau ir mečiau į šoną. Grynos Rosales ar Gedgaudo lygio pasakos – tai tiek.
Pataisau: “pavadinimu Van(d)as: dabar Viktorija”.
Na, ne visur Pichel (Pišel) knygą galima nurašyti: turiu omenyje lietuvių buvimą prie Van(d)o ežero dabartinėje Turkijoje. Dokumentai rodo, jog, šylant orams, sausuma iš Egipto ten atkako hetitai (hetitų užrašai piramidėse skaitomi lietuviškai – J. Šeimys, J. Lipovka). Į Europą iš Azijos ši hetitų šaka pateko per Konstantinopolį (Stambulas), kur gidai sako, jog “prieš mus čia gyveno hetitai”. Per Bosforo sąsiaurį hetitai atsidūrė Bal(t)kanuose ir, kartu su kitais ten gyvenusiais aisčiais, prieš 10 tūkst. m. (baigėsi ledynmetis) atėjo iki šių dienų Latvijos bei Lietuvos.
balkanai nuo volgaru-vulgaru veliau iskraipytu i bulgarus-bolkanus
Na, sakyčiau, kad Ledynas gal ir buvo nustūmęs į pietus kai kuriuos, paskui gryžinėjo, bet ne visi emigrantais buvo. Kietieji liko ir per ledynmetį. Bet iš to kaži ar išeis šventę švęsti. O ką reiškia žodžiai Samo, arba Sama ir Gita – pasižiūrėkit arėjų ( pasauliui pateikiamą, kai sanskrit) , žodyną. Tarkim Gita : gītā f.a song, sacred song or poem, religious doctrines declared in metrical form by an inspired sage.
ht tp://sanskritdictionary.com/?q=sama&iencoding=iast&lang=sans
Skalviui: Medžio deivės (Heike Owusu) pagrindo klimatinėje juostoje nėra apribojimo į rytus arba į vakarus, todėl Indijos arėjai, šiaurinės Japonijos ainai, Lotynų Amerikos baltieji patagoniečiai pietuose su baltaisiais araukanais šiaurėje laukia tikrosios savo istorijos perpasakojimo ateityje.
Na, gerai , Marijos Gimbutienės darbas paneiktas rimtų istorikų. Pažiūrėkit į kitą, Ortelijaus ,1527-1598, žemėlapį: Samogitia y, Kurse y… o kur žemaičiai?!? Tais metais buvo pradingę? Ir kodėl Wikipedioje rimtų istorikų paneigta informacija? Kur jie, tie mistiniai rimti istorikai, žiūri? Kodėl neįdeda Žemaitijos, prieš 800 metų, žemėlapio ir neatnaujina info, a ?!?
https://lt.m.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemaitija#/media/Vaizdas%3AOrtelius_Lithuania.jpg
Skalvi, Tu lietuviškos Vikipedijos geriau neskaityk – ji nieko verta.
Pvz, angliškas Vikipedijos variantas tikrai kokybiškas, gali lygiuotis kad ir į geriausias enciklopedijas. Tuo tarpu lietuviška – toks vaizdas, kad jos jau seniai niekas nebepildo. Lietuviškame varianta labai daug klaidų ir mėgėjiškumo. O jei nori dabar pripažįstamų žemėlapių – gali panagrinėti kad ir šiuos:
http://istorijatau.lt/rubrikos/zemelapiai/436-baltai
http://baltukelias.lt/apie-baltus/baltu-gentys-arealas-laidosena-kostiumas/
O aiškiausiai lietuvius nuo -emaičių (taip pat vidurio Lietuvos gyventojų (kažkodėl klaidingai pavadintų “aukštaičiais”), žeimagalių ir t.t. savo mokslinėse monografijose atskiria E. Jovaiša:
http://mokslolietuva.lt/2013/03/pribrendo-metas-tyrineti-aisciu-misle-vakaru-baltu-pasauli/
Gaila kad puikus mokslininkas, archeologas pasirinko nevykusią politiko karjerą…
Gaila, kad internete nerandu Tautavičiaus sudaryto žemėlapio. Tai jis pirmasis paneigė dar Gimbutienės sukurtą hipotezę apie žemaičių “lietuviškumą” (t.y., tarsi jie kažkoks čia gyvenusių kuršių ir atkeliavusių lietuvių “mišinys”. Tai buvo paneigta pirmiausia Tautavičiaus. O po to – tai perėmė visi kiti archeologai. Iš dabartinių, manau, nerastum nei vieno, kuris pritartų Gimbutienės hipotezei. Jau kokios trys-keturios dešimtys metų, kai ji atmesta.
O kodėl į Vikipediją kiša tokias senienas – tai nežinau. Lietuvišką Vikipediją dažnai rengia neprofesionalai.
O algliškoj wikopedijoje Ortelijaus žemėlapyje žemaičiai yra ? Jūsų nurodytuose piešinukuose delfio skaitytojams matau Žemaitiją, bet: o Samogitijos niekada nebuvo? Žemaičiai juo sutriuškino!?! Papaišykit dar ką nors – labai juokinga. Ačiū!
Ne taip rimtai kalbant: tebūnie Žemaitija. Nors tas pavadinimas yra visiška nesąmonė, kopijuojant Nyderlan, Niedersachsen… atsiradusi susiliejus į vieną lietą samogitams, kuršiams ir skalviams. Iš čia skirtingos, tipo, žemaičių, tarmės. Kita vertus, galėjo tokia gentis, kaip Samaite, būti. Bet Prūsijoje. Esmė ne čia. Esame tie patys Aiste. Skirtingos Aistiu gentys, bet tas pats kūnas ir kraujas. Kam tie ginčai ir akių dūmimai!?!
“dabar pripažįstamų žemėlapių” panagrinėti. suLieti lietuviai pasirodo yra tik gentis?
Na supratau Žemaiti, dabar aiškiau iš ko licvinai peno gauna.
Didelis darbas su žemėlapiais ir ne tik yra nuveiktas. Vienintelis trūkumas – aisčiai (baltai) žemėlapiuose rodomi lyg iš dangaus prie Baltijos būtų nukritę. O, kur mes buvome, kai Europą buvo sukaustęs ledinis šaltis, t. y. 15 tūkst. m. atgal? Kur tuo metu buvo vokiečiai, rusai, lenkai, estai, ukrainiečiai, ispanai, danai, italai ir t. t. Jie to neranda, bet mes tą savo buvimą liudijame užrašais Egipto piramidėse, lietuviškais vietovardžiais Arabų pusiasalyje, lietuviškais miestų ir kaimų pavadinimais anapus Viduržemio jūros iki pat Gibraltaro. Ir kelią, traukiantis ledams į Šiaurę, nuo Nilo iki Baltijos per 10 tūkst. m. laiko tarpą šventvietėmis, vietovardžiais, struktūrinėmis astronomijos observatorijomis Birutės, Stalo kalnuose ir Užnemunėje, tėvų ir protėvių kaulais grįstą, galime rodyti. Ne iš dangaus, taigi, nukritome, o vis pagal ledynų kraštą iki dabartinės savo Motikijos atkeliavome: mes niekuomet nebuvome okupantais, dėl ko ir išlikome. Nes okupantams, žinia, anksčiau ar vėliau ateina pražūtis.
Žagarei – 815
Kokia žavi nuotrauka. Baranauskas ir Baranauskėnė. Kaip Jėzus ir Marija. Nuoširdžiai. Be jokios pašaipos.
Runos zino Lietuva,Aiscius,getus, Suduva, Galindus, Dainava.Yra Elada, Italia, lotynai, Egiptas, Lenkija.Berods viskas.Nei Vokietijos, nei Germanijos neradau. Jie nerase apie musu protevius, o jie nerase apie vokiecius ir rusus.
Rankos nedaejo iki Zemaiciu, nors Rambyno runa mano saujoj.Bus 2000 m senumo idomybiu.
Kursas ismislas.Po sita savoka slepiasi alku teritorijos.Matyt ten grobikai rinko duokle:”KORS”
Skalvi, kam jau kam, o Tau reiketu zinoti, kaf Marija=Neringai