Mokslinė studija atskleidžia tarmių grožį ir jų kitimą

Tarmės – tai didžiulis mūsų tautos turtas. Jos ne miršta, o kinta, priklausomai nuo sociokultūrinės aplinkos. Apie tai buvo kalbama Kačerginės daugiafunkciame centre vykusiame seminare, kurį surengė Lietuvių kalbos institutas (LKI) ir Kauno rajono savivaldybės Švietimo centras.

Renginyje, į kurį atvyko daugiausia lietuvių kalbos mokytojai, buvo pristatyta LKI parengta studija „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“. Knygoje pateikti lietuvių kalbos tarmių žemėlapiai ir jų komentarai.LKI Geolingvistikos centro darbuotojos keliavo po Lietuvą, bendravo su žmonėmis, įrašinėjo jų kalbas, kaupė ir sistemino surinktą medžiagą. Dabar mokslininkės lankosi Kauno rajone, kur vyrauja vakarų aukštaičių patarmė. Šios patarmės pagrindu XX a. pradžioje formavosi norminė lietuvių kalba.

Seminare dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas džiaugėsi, kad tyrimas padės labiau išryškinti pakaunės miestelių ir kaimų savitumą.

Geolingvistikos centro vadovė, prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė pastebėjo, kad vietos gyventojai gerai žino savo krašto istoriją ir mielai kalba tarmiškai. Profesorė ragino saugoti išnykusių kaimų pavadinimus, kitus vietovardžius, juos įamžinti gatvių, įmonių pavadinimuose. „Buvo smagu sužinoti, kad Zapyškyje veikia „Zapynės“ kepykla, ir keista matyti Kačerginėje įsikūrusį prekybos centrą „Bostonas“, – šypsojosi D. Mikulėnienė.

Dr. Rima Bakšienė kalbėjo apie tarminę įvairovę Kauno rajone. Didžiojoje teritorijos dalyje vyrauja vakarų aukštaičių kauniškių patarmė ir tik Vandžiogalos seniūnijoje, dalyje Babtų, Lapių ir Domeikavos seniūnijų kalbama vakarų aukštaičių šiauliškių patarme. Šios patarmės skiriasi kirčiavimo ypatumais, galūnių trumpinimu, junginių le ir lė kietinimu.

Mikulėnienė mano, kad šiuos skirtumus galėjo nulemti lenkų kalbos vartojimas Vandžiogalos – Babtų krašte. Beje, mokslininkės tvirtinimu, pakaunės lenkų kalba labiau gramatiška nei Vilnijos lenkų kalba, kuri yra gudiška.

Dr. Laura Geržotaitė nagrinėjo Lietuvos gimnazistų tarmiškumą. Ji tvirtino, kad jaunuolių tarminė kompetencija pakankama, o tarmiškumas silpnėja, einant iš rytų į vakarus. Bene labiausiai savo tarme didžiuojasi Varėnos dzūkai, o štai alytiškiai mano, kad jų tarmė nepakankamai graži.

Geolingvistikos centro darbuotojos pakvietė į talką mokytojus ir mokinius. „Mums norėtųsi pakalbinti vyresnio amžiaus žmones, įrašyti kuo daugiau tarmių, patarmių ir šnektų“, – sakė D. Mikulėnienė. Mokslininkė tiki, kad tarmės yra kultūros vertybė, kurią, nors ir kintančią, mes privalome perduoti savo vaikaičiams.