O. Voverienė. Profesija filosofas, bet pašaukimas – Lietuva

Kovo 11-osios Akto signatarui, filosofui, mąstytojui, Lietuvos Sąjūdžio vienam ideologų Romualdui Ozolui – 80.

Taip apibūdino Romualdo Ozolo gyvenimo esmę Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo Žodyje In memoriam pažymėjusi: „Netekome mąstytojo nepailstamai ieškojusio laisvos, stiprios ir sėkmingos Lietuvos modelio. Profesorius R. Ozolas turėjo šviesią nepriklausomos ir tvirtos Lietuvos viziją, kurią įkvėpė sąjūdininkams. Tai buvo Sąjūdžio smegenys. Jo autoritetas ir gili mintis padėjo kurti valstybę, kurios siekė mūsų Tauta“, – sakoma mūsų šalies vadovės užuojautoje (In Memoriam. Netekome R. Ozolo // Lietuvos žinios. – 2015, bal. 7, p. 2).

Lietuvos radio pakviesta įvertinti abiejų išėjusiųjų – Algirdo Patacko (2015.04.03) ir Romualdo Ozolo (2015.04.06) – gyvenimo žygdarbį, Prezidentė kalbėjo, kad abu Išėjusieji buvo skirtingi, „Bet man šie abu skirtingi žmonės simbolizavo valstybės kūrimą – orios, savimi pasitikinčios ir savarankiškos Lietuvos kūrimą. Tokią Lietuvą jie matė, tokios tikėjosi ir tokią kūrė.

Sąjūdžio karta turi labai aiškią Nepriklausomos Lietuvos viziją. Jų įžvalgos, jų nuoseklus darbas po truputį dabar tampa mūsų garbingos Lietuvos istorijos dalimi. Ką tik atšventėme 25-metį, ir galiu pasakyti, kad jų gyvenimas ir tikėjimas Lietuva įkvėps mus visus ir ypač jauną politikų kartą,  nes dabar matome, kad po truputį keičiasi Sąjūdžio politikų karta. Su jais atsisveikiname. O jų kurta Lietuva išlieka, kaip vertingas palikimas, kurį tikrai įvertins ir  kuriuo dar ilgai didžiuosis ateinančios politikų kartos. Taip, tai labai liūdna, bet tur būt, tai neišvengiama. Svarbiau, kad Lietuva išliko laisva, ori, nepriklausoma – būtent tai, ko siekė šie žmonės“ (Prezidentė: A.V. Patacko ir R.Ozolo tikėjimas įkvėps mus visus // Respublika. Lt. -2015, bal. 9).

Prezidentei pritaria ir antrina filosofas Arvydas Juozaitis. Jo nuomone, „Tokie žmonės niekur nedingsta. Jie padarė savo ir tas darbas išlieka“. (In Memoriam // Lietuvos žinios. Ten pat)

Straipsnių ir publikacijų spaudoje, internete, televizijoje ir radijuje gausa, gedint Romualdo Ozolo ir Algirdo Vaclovo Patacko, parodė, kad šių taurių lietuvių atminimas ir jų darbuose pasėta sėkla jau subrendo, sudygo ir jau leidžia tvirtas šaknis į Lietuvos žemę. Jau auga jų idėjų išugdyta jaunų, kūrybingų, produktyviai dirbančių politikų karta, kuri, neabejoju, gerbdama savo Mokytojų atminimą, tęs  Išėjusiųjų pradėtąjį žygį – už orią ir teisingą Lietuvą

Tokį jį pažinojau

Su Romualdu Ozolu teko bendrauti konferencijose ir įvairiuose seminaruose, skirtuose Tautos dvasinio atgimimo ir tautinės valstybės, doros, garbingos ir teisingos, atkūrimo klausimais. Dažnas svečias jis buvo ir Lietuvos moterų lygos renginiuose, skaitydavo pranešimus, diskutuodavo, nesididžiavo ir nesiteisino laiko neturįs. Susikaupęs, mielas, paslaugus. Jo knygos ir straipsniai viešojoje spaudoje nuolat gulėsi ant mano darbo stalo, žavėjo patriotiškumu, minties aštrumu ir žodžio taiklumu. Mokiausi iš jų. Ne kartą citavau savo straipsniuose ir knygose. Jo netektis – tai ne tik artimųjų ir mano netektis, bet ir visų jį pažinojusių, ir su juo bendravusių ar skaičiusių jo darbus.

Romualdas Ozolas – filosofas, mąstytojas, publicistas, 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras, politikas, buvęs Seimo narys ir Seimo pirmininko pavaduotojas, politikos apžvalgininkas, Centro partijos vadovas ir t.t. – viena žymiausių ir kontraversiškiausių Lietuvos politikos asmenybių. Neprognozuojama. Kaip ir visi dualistai. Pasirinkęs trečiąjį kelią; tarp lietuviškos tautinės ir komunistinės politikos ir jų ideologijų. Ir vienoje ir kitoje fronto barikadų pusėje daug nuveikęs. Gynęs Tautos idėją, tautinės valstybės modelį ir tautiškumą… Oficialioje savo tarnyboje rėmęs komunizmo statybą nepriklausomoje Lietuvoje, jos plėtrą gilyn ir platyn.

Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitinka? Sunku pasakyti… Tik viena aišku. Tokiems politikams gyventi ir veikti žymiai sunkiau, negu turintiems vieną kelią ir juo einantiems nuo sąmoningo gyvenimo pradžios iki pat saulėlydžių… Neabejoju, kad nemažai besiblaškančių savo politinėse nuostatose trečiakelininkų  yra ir žemesnio lygio politikų tarpe.

Dabar bandoma trečiojo kelio politika ir ideologija vadinti liberalizmą. Kažin? Pastaruoju metu pasaulyje vis labiau įsigali požiūris, kad liberalizmas yra tas pats, kas ir marksizmas. Liberalizmas kuria marksizmą. Marksizmas kuria liberalizmą. Abiejų jų pagrindas yra tas pats – materializmas. Į žmogų liberalai žiūri tik kaip į objektą, kaip į įrankį. Romualdas Ozolas į lietuviškąjį liberalizmą žiūrėjo dar kritiškiau. Jo nuomone, lietuviškiems pseudoliberalams „niekas nesvarbu, svarbu, kad jų gerovę garantuotų neribojamas pelnas ir asmeniniai sargybiniai“ (Ozolas R. Prioritetas – tautietis ar pilietis? // Atgimimas – 2007, gruod. 21, p. 10)

Gal kaip tik tą suvokęs ir būdamas padoriu žmogumi R.Ozolas paliko oficialiąją politiką ir savo vertybių sistemoje prioritetą skyrė Tautos idėjai. Lietuvybė ir noras tarnauti lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei – be jokios abejonės tapo ryškiausia  bryde ne tik R.Ozolo kūrybinėje biografijoje, bet ir Lietuvos politikoje, ir lietuviškoje tautotyroje.

Būtina pripažinti, kad R.Ozolas buvo pirmasis, kuris Atgimimo apyaušryje iškėlė tautiškumo vėliavą. Dar 1987 metais vykusioje konferencijoje „Tautinis mentalitetas“ (jos medžiaga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista atskira knyga 1988 metais) jis pirmasis prabilo apie tai, kad visi nacionalinio išsivadavimo judėjimai baigiasi tik tada sėkmingai, jeigu jie vyksta po tautiškumo vėliavomis. Taip ir buvo.

Su trispalvėmis, Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ – Lietuvos himnu, Maironio poezijos žodžiais parašytomis dainomis ir lietuviškomis giesmėmis,. Lietuvos Sąjūdis, pakilęs į savo dainuojančią taikią revoliuciją, kaip Dovydas prieš Galijotą, įveikė grėsmingą milžiną – SSRS ir atkūrė nepriklausomą Lietuvą.

Vėliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir čia atsidūręs valdžios piramidės viršūnėje R.Ozolas dirbo priešingai – komunistinei idėjai, rėmė beveik besąlygiškai visus buvusių komunistų partijos CK nomenklatūrininkų sprendimus. Dvi kadencijas buvo valdžioje ir bendromis pastangomis su komunistais bei jų „skydu ir kalaviju“ – uspaskiniais kūrė Tautai tokį „šviesų rytojų“, kokį šiandien turime.

Jo vadovaujamai Centro partijai pralaimėjus rinkimus į Seimą,  Romualdas Ozolas savo mintimis, pamąstymais, darbais, visa savo kūrybinga Asmenybe grįžo į tautos glėbį, ir  visą likusį jo sąmoningo gyvenimo tarpsnį skyrė  Lietuvos valstybės stiprinimui, ir lietuvių tautos dvasiniam atgimimui.. Gaila, beveik dešimt metų jo kūrybingo gyvenimo buvo dualizmo vėjų išpustyta.

Nesekiau Romualdo Ozolo viso kūrybinio proceso, tą tikriausiai jau daro jo biografai. Rinkau viską, kaip aukso kruopas Himalajų smėlynuose, ką jis rašė tautiškumo klausimais, jo pamąstymus apie tautinės valstybės atkūrimo perspektyvą ir priemones, kuriomis ši idėja galėtų būti realizuota, ir tautinė Lietuvos valstybė atkurta. Tais klausimais jis parašė daug. Nemažai jo straipsnių  ir įvairių straipsnių fragmentų apie tai, ištraukų iš jo „Dienoraščių“ buvo publikuota „Lietuvos Aide“, „Atgimime“, interneto svetainėse.

R. Ozolo garbei tenka pripažinti, kad net būdamas nepriklausomos Lietuvos valdžios olimpo viršūnėje, jis jautė pareigą dalyvauti renginiuose, skirtuose lietuvių etninės kultūros klausimams, juose net pranešimus paskaitydavo. 1995 metais prof. Norberto Vėliaus rengtoje konferencijoje „Etninė kultūra….“ R. Ozolas  savo pranešime akcentavo, kad kol kas mes savo etninę kultūrą tik giname, o reikėtų ją teigti: jokia Europos Sąjunga neišspręs mūsų likimo iš esmės. Mes jį turime spręsti patys. Viena svarbiausia lietuviškos tautotyros problema tada jis laikė lietuvio tapatybės klausimą: kas mes esame – kariai ar žemdirbiai? Du sukilimai XIX amžiuje, du išsivadavimai XX amžiuje. Be to, Lietuvos viduramžių kunigaikščių žygiai į Rytus ir Vakarus ir sėkmingi jų užkariavimai, pagaliau pokario partizaninis karas, trukęs dvigubai ilgiau negu Antrasis pasaulinis karas – ar tai nereiškia, kad mes esame karių tauta, užsigrūdinusi nuolatinėse kovose už savo būvį. Antravertus, mūsų tautos etninė kultūra, šimtmečius kurta, saugota ir puoselėta Lietuvos kaime, švelni ir lyriška – ar tai nereiškia, kad esame žemdirbių tauta, siekianti išsaugoti taikų dangų virš savo galvų ir taikią savo žemę, kad galėtume joje saugiai gyventi ir kurti savo Tėvynės ateitį?

Tik dabar, Jam jau mirus, sužinojau, kad jis buvo aktyvus kraštotyrinio tautinio judėjimo „Ramuva“ dalyvis 1970-1980 metais, dalyvavo jo ekspedicijose, nebodamas situacijos, kad okuapcijos metais tai buvo pūtimas prieš vėją.

Vėliau, jau pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, Romualdas Ozolas daug ir kūrybingai rašė kitais klausimais, fiksavo Lietuvos įvykius ir jų komentarus savo „Dienoraščiuose“, stabtelėjo rašyti tautiškumo klausimais, ilgai mąstė apie savo tautinę tapatybę. (Jo gyslose teka latviškas kraujas). Savo „Supratimuose“ jis rašė: „Ieškodamas atsakymo, kaip man gyventi, visų pirma turėjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu. Ir tapau – visų pirma neformaliai, o paskui ir formaliai – pakeisdamas pase tautybę… O dabar „Esu nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita, yra mano jėgų šaltinis. Ką tai reiškia, tegul aiškinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsnį“ ( Romualdas Ozolas // Voverienė O.. Tautotyros etiudai. – V., 2011. – P. 302-309).

Ėmęsis Tautos idėjos analizės filosofas pradėjo nuo pat jos degradavimo nepriklausomoje Lietuvoje šaknų. „Prikibo“ prie lietuviškų vertybių sistemos, kurioje viena svarbiausių sąvokų ir reiškinys yra „laisvė“ Atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio proga, aptariant nepriklausomos Lietuvos nueitą kelią, Jis kalbėjo: „Pakeitimai prasidėjo vos tik mes atkūrėme Lietuvą. Štai pirmuosiuose 1990 metų dokumentuose pakeitimas atrodytų labai labai nedidelis – vietoje Tauta įrašomas Žmogus. Tauta, kaip sąvoka, kaip žmonių visuma iš politinio mąstymo pradedama eliminuoti, viską sukoncentruojant apie žmogų“ (Edita Karklelienė. Romualdas Ozolas perspėja apie tautos nykimą // www Patriotas. Lietuviais esame mes gimę. – 2000).

Ir nuo tada, kai Lietuvą ėmė kurti „laisvi žmonės“, „laisvoje žemėje“ – o jų net 3 mlj. visokių: ir padorių ir labai nepadorių – Lietuvoje išmušė barbaro valanda. Kaip rašė filosofas Arvydas Šliogeris, „Griovimo instinktas vis labiau pradėjo išstumti  kūrybos instinktą. Technikos išugdytų barbarų masė augo stebėtinu greičiu“, išstumdama ir iš gyvenimo, ir iš politikos pozityviuosius žmogaus instinktus ir gebėjimus – padorumą, kūrybingumą, sąžinę, moralę ir dorą. Labai greitai buvo sugriautas ir išgrobstytas, kaip komunistų partijos „auksas“ visas Lietuvos žmonių socialistinės vergovės sąlygomis uždirbtas ir sukurtas turtas: visos gamyklos ir fabrikai; kolchozų turtas; statybinės medžiagos, viena po kitos pusvelčiui, net už simbolinį vieną litą“prichvatizuojamos gamyklos“, vidury baltos dienos ištuštinti visų bankų seifai ir jų turinys nusėdo grupės draugų asmeninėse kišenėse, per 12 komunistinės nomenklatūros ir jos „skydo ir kalavijo“ (KGB ir GRU struktūrų Lietuvoje) iš užsienio pasiskolintos milijardinės paskolos išgaravo irgi kaip „rytmečio rūkas“, depolitizuota, t.y. visiškai nutautinta ir demoralizuota Lietuvos švietimo sistema, per labai trumpą laiką atsirado tūkstančiai milijonierių,  ir šimtai tūkstančių bedarbių. Dabar kas penktas lietuvis (dabar jau – kas trečias – O.V.) gyvena žemiau skurdo ribos. Lietuva „išsivaikščioja“ po pasaulį.

Filosofo nuomone, dauguma iškeliaujančiųjų dažniausiai iškeliauja ne degintis, o ieškoti duonos. Ką jie daro išvykę, niekas dorai ir nežino – dažniausiai viešinamos tik sėkmės istorijos, o nesėkmių – nutylimos. „Tuo tarpu žmogaus pažeminimas, kokį ten patiria mūsų ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sako R.Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes žmogaus orumas yra kur kas vertingesnis“.

„Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Todėl dabar esame pasimetę, nežinome, ko neturime, kaip savo žemės suverenai ir ko privalome reikalauti iš tų, kurie pasiėmė didžiąją dalį mūsų suvereniteto, – rašo R.Ozolas. – Kai kas man sako: ko tu čia purkštauji – mes turime laisvę ir daug kam yra visai neblogai. Sutinku. Niekada neturėjome tiek daug automobilių, tiek ir tokių informacinio ryšio sistemų, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip. Tai yra tiesa. Tačiau  jei mes suskaičiuotume visus galinčius ir negalinčius keliauti, matematika būtų nedžiuginanti ir, ko gero, visiškai priešinga“ (R.Ozolas / Užrašė Edita Karklelienė. Ten pat).

Filosofas yra įsitikinęs: jei ir toliau nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje vyks taip, kaip vyksta dabar, po kelių dešimtmečių Lietuvoje nebeliks nė dviejų milijonų žmonių.

Tačiau, „Jei koks pusantro, na, du milijonai žmonių pasakytų: „Čia mūsų žemė ir mes niekur iš jos nesitraukiame ir niekad nesitrauksim“, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta, bet jei ne – šansų išlikti nėra daug“, – įsitikinęs filosofas.

„Baisiausia yra tai, jog žmonėms įkalta, kad nuosavybė yra šventa: aptvėrei tvora, pririšai šunį ir niekas nepraeis, o eis – turėsi teisę net šaudyti… Bet gi nuosavybė nėra šventa. Ji šventa tik kaip tautos žemė. Visa kita nuosavybė žmogui yra atiduota tik sutartimi. Ir tu, žmogau, privalai, pagal tos sutarties sąlygas ta nuosavybe disponuoti, perduodamas ją tokią pat gerą, nenugyventą savo vaikams ir anūkams“ (Ten pat).

Tai ką daryti? Negi imsiesi prievartos prieš nepadoriuosius, savo amoralumu, godumu ir šlykščiausiu gobšumu griaunančius valstybės pamatus ir žudančius tautos gyvybę?

R.Ozolo nuomone, „Nukentėjusiųjų nedalia yra ta, kad jie blogio negali sunaikinti, darydami naują blogį“. Suprantama, nuo tokio elgesio Lietuvoje blogio tik dar daugiau atsirastų. Be to,  tai būtų nesuderinama su laisve ir laisvo žmogaus, ne vergo, mentalitetu.

Vergui nereikia laisvės, vergui reikia – tik keršto.

Skausmingai apmąstęs įvairiausias išeitis iš tokios aklavietės, filosofas daro išvadą, kad vienintelis tautai išsigelbėjimas būtų – atkurti savo tautinę valstybę. Tiesa, jo nuostatose – tai turėtų būti nacionalinė valstybė, kuri, būtų motina, ne tik lietuviui, bet ir čia gyvenančiam žydui, lenkui, rusui, vokiečiui, ukrainiečiui, estui ir kitiems, gerbiantiems etninę lietuvių tautą ir lojaliems Lietuvos valstybei. 2010 m. lapkričio 17 d. savo pranešime Lietuvos moterų lygos rengtoje, padedant Seimo narei p. Rimai Baškienei, konferencijoje „Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje“ jis pateikė tautinės valstybės – Lietuvos viziją, brėžė jos atkūrimo kontūrus.

I988-1990 metais Lietuva turėjo didelį, visą tautą vienijantį tikslą – įveikti Sovietų Sąjungą ir atsikratyti okupacijos. Dabar  Lietuva jokio vienijančio tikslo neturi. Gerovės valstybės modelis Lietuvoje nepasiteisino – vienų besaikis turtėjimas, kitų beprecedentinis skurdas ir jo augimas suskaldė, supykdė vienus su kitais, buvusią tautos vienybę išplovė. Jos nebeliko. Galimais lemtingais istorijos lūžiais (R.Ozolo nuomone, geopolitikos kontekste dabartiniai lokaliniai civilizacijų konfliktai gali pereiti į totalinio krikščionybės jungiamų tautų ir islamo vienijamos erdvės susidūrimo Didįjį civilizacijų karą) mūsų Tauta gali būti pasmerkta, jeigu abi jos viena kita nepatenkintos, kartais net ir gana aštriai konfliktuojančios pusės – dešinieji ir kairieji -, nesupras vieno; kad „nėra ir nebus kito, realaus, – o ne spekuliatyvaus – gyvenimo šioje žemėje, kaip žmonių gyvenimas tautoje“ (Ten pat) „Tokia yra mums istorijos išmintis – išgyventi arba visai tautai atsilaikant, arba dar geriau – nugalint. Bet jokiu būdu neprisitaikant, kaip dabar“ (Ten pat).

Šiandien vykstančio tautinio degradavimo eiga bandoma vaizduoti kaip pažanga. visose žiniasklaidos priemonėse, ypač televizijoje gaudžia: „… tautietis yra beveik retrogradas, kažkoks atgyvenęs padaras, nacionalistas, o gal net fašistas. Jis užsisklendęs savy, kažką vienas sau galvoja, popso ir piliečių Europai bet kada gali iškrėsti žiaurų pokštą“ (Ten pat).

Prancūzijos Didžioji revoliucija sukūrė piliečio kosmopolito projektą. Juo pasinaudojo JAV, iškėlusios pilietiškumą virš tautiškumo, taip pat ir „azijuotizuota“ Sovietų Sąjunga, o dabar jį stengiasi įgyvendinti Europos Sąjunga.

Ozolas nurodo, kad šiam projektui įgyvendinti sukurti galingi metodai ir priemonės: 1949 m. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, „suteikianti juridinius įgaliojimus kiekvienam asmeniui kovoti su savo valstybe; tai ir laisvoji rinka, suteikianti galimybę turtingiesiems, jų įmones dislokuoti ten, kur galima tikėtis didesnio pelno, ir … – darbo jėgai trauktis ten, kur galima daugiau uždirbti. Taip nutrinamas, bet koks etninis tapatumas, žmogus nutautinamas, paverčiamas pasaulio klajūnu – be motinos, be Tėvynės, be šaknų.

Svarbiausia, kad Lietuvoje šiai Europos doktrinai pasiduota nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienų.

Dabar sueuropėję lietuviai, nutautinti, nukirstomis savo  šaknimis nuo Tautos kamieno, paversti pasaulio klajūnais, jau gyvena 41 pasaulio šalyje. Jie dar prisimena Lietuvą, dar kai kurie iš jų jaučia savo tėvynei sentimentų, o jų vaikams – jau ten bus Tėvynė, kur duonos kąsnis sotus ir sriubos šaukštas riebus.

Didžiausią nerimą filosofui kelia mūsų valdžios ir praturtėlių abejingumas savo tautai ir tautiškumo problemoms, neturėjimas Lietuvos ateities perspektyvos ir nenorėjimas matyti geopolitikos iššūkių. „Šiandien, kai virš mūsų riaumoja globalinis Europos Sąjunga vadinamas cunamis mūsų reikalas yra visomis galiomis siekti, kad šis cunamis nenušluotų mūsų tautos… Šių problemų sprendimas įmanomas tiktai tada, kai visų mūsų darbų kriterijus bus vienas – nacionalinė valstybė“ (Romualdas Ozolas. Prioritetas – tautietis ar pilietis? // Atgimimas. – 2007, gruodžio 21, p. 10).

Nacionalinės valstybės – svarbiausi bruožai: atkurtos Tautos teisės jos žemėje, nes žmogaus teisės dabar pavirto tik mažumų teisėmis; nacionalinis ūkis turi būti Tautos rankose; gynyba turi būti nacionalinė; politinės visuomeninės organizacijos – tik mūsų;  kultūra – irgi mūsų..

Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu galėtume pasakyti: „Ačiū, nuo šiol mes gyvensime savarankiškai „.(R.Ozolas. Yra galvų, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pečių // Slaptai. Lt. – 2000, saus. 1 d.)

Už nuopelnus Lietuvai Romualdas Ozolas dar sulaukė apdovanojimo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Antrojo laipsnio ordinu. Jo darbai aptariami knygose ir straipsniuose, tarp jų ir mano „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės“, tęsiami jaunosios kartos mąstytojų – Vytauto Sinicos, Mariaus Kundroto ir kitų darbuose, stiprėja, praturtėjusi lietuvybės idėjomis, jo įkurta Centro partija, jo vardas ir idėjos Tautoje gyvi.