K. Masiulis. Atstatysime Trijų milijonų Lietuvą

Lietuva iki šiol migracijai dėmesio beveik neskyrė, todėl valstybė tebuvo pasyvus stebėtojas gyventojų išvykimo, kuris tęsiasi jau ketvirtį amžiaus ir 2018 metai nebuvo išimtis. Šiemet pagaliau Seimas sulaukė iš Vyriausybės įstatymo projekto, kuris yra pirmas žingsnis vykdyti migracijos politiką.

Lietuva imasi migracijos politikos

Visos vyriausybės iki šiol mažai rūpinosi migracija, nes premjerai manė nelabai ką galintys padaryti prieš turtingesnių valstybių konkurenciją, todėl vylėsi, kad pagerės ekonomika ir emigracijos bėda išsispręs savaime. Visgi valstybei aktyviau įsikišti į migracijos procesus verčia dvi aplinkybės. Pirma, labai suaktyvėjo imigracija, todėl reikia apsispręsti kokie migrantai priimtini, o kurie ne. Antra, suaktyvėjo spaudimas iš grįžtančių ir išvykusių lietuvių, kurie jau sudaro didelę rinkėjų dalį ir jų rūpesčiai tapo visos valstybės rūpesčiu.

Vyriausybė nutarė pirmiausia imtis kiek kitokios išeivių grupės – krizinėse zonose atsidūrusių lietuvių kilmės asmenų. Apie tai kalba Seimui pateiktas „Persikėlimo įstatymas“. Tokių žmonių yra gan nedaug, tačiau jų atvykimui, įsikūrimui ir integracijai reikalinga visa sistema, kuriai Lietuva buvo visai nepasirengusi. Sukūrus sistemą šiai grupei ir tobulinant mechanizmus, galima imtis ir kitų migracijos valdymo krypčių.

Padėti lietuviams, atsidūrusiems krizėje, jau yra šiokios tokios patirties. Iš okupuotų Ukrainos sričių į Lietuvą yra perkelta per 150 asmenų. Tai buvo padaryta greitosiomis, be įstatyminio pagrindo, ir iškart pasimatė negebėjimas pasirūpinti tais žmonėmis. Truputį misiją gelbėjo tik kai kurios aktyvesnės savivaldybės.

Antroji pagalbos misija atsidūrusiems krizinėje situacijoje, jau priėmus naująjį įstatymą, bus Venesuelos lietuviams. Užsienio reikalų ministerija (URM) ilgai atsikalbinėjo, kad jokių prašančių pagalbos lietuvių net nėra, nes iš Venesuelos niekas nesikreipia į artimiausią Lietuvos ambasadą, kuri yra Brazilijoje (atstumas kaip nuo Vilniaus iki Bagdado ir ten kalbama ne ispaniškai kaip Venesueloje, bet portugališkai). Dabar jau URM pripažįsta, kad norinčių persikelti į Lietuvą yra bent 50 šeimų.

Trys Grįžimo politikos kryptys

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik maža migracijos politikos dalis, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be jokio įstatymo, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Be specialiųjų grupių, paminėtų aukščiau, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, užsienyje yra didelė lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų pakeistų vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

Kaimyninių šalių patirtis

Lenkijoje 2000 m. buvo priimtas Grįžimo įstatymas, kuris numato visų valstybės institucijų pagalbą grįžtant ir integruojantis. Grįžtantis į tėvynę asmuo ir jo šeimos nariai iš valstybės biudžeto gali gauti vienkartinę išmoką kelionės išlaidoms padengti. Įstatymas numato galimybę padengti mokyklinio amžiaus vaikų mokymosi išlaidas, o studentams – apmokėti gyvenimą bendrabutyje. Turimo būsto remontui, renovacijai ar įrangos įsigijimui gali būti skirta iki 1400 eurų už kiekvieną sugrįžusio asmens šeimos narį. Žmonės gali tikėtis finansinės paramos buto ar namo nuomai arba įsigijimui. Rūpintis būstu asmuo gali tiek pats, tiek prašyti tos vietos, į kurią jis keliasi, bendruomenės pagalbos. Grįžusiems į gimtinę garantuojamos visos medicininės paslaugos, kuriomis naudojasi nuolat šalyje gyvenantys asmenys. Atitolusiems nuo savo šaknų ar gimusiems užsienyje, siūlomi nemokami lenkų kalbos ir adaptavimosi kursai. Šalia pagrindinės skatinimo programos, veikia ir kitos iniciatyvos.

„Lenko korta“ yra labai stipri motyvavimo priemonė visiems lenkiškos kilmės asmenims stiprinti ryšius su istorine Tėvyne. Vien ką duoda transporto, mokslo, kultūros įstaigų lankymo lengvatos ir faktiškai jokių įsipareigojimų. Lenkų kilmės jaunuoliams skiriamos stipendijos ir faktiškai nemokamas mokslas šalies universitetuose. Skatinant atvykti jaunimą, Lenkija aktyviai išnaudoja ambasadas bei valstybinius fondus. Lietuvoje taip pat aktyviai agituojama vykti mokytis į Lenkiją ir kasmet apie 1 tūkst. abiturientų išvyksta iš Lietuvos ir dauguma jų atgal gyventi nebegrįžta.

Estija taiko platesnę skatinimo programą ir paramą teikia ne tik grįžtantiems estų kilmės žmonėms, bet ir tiems, kurie „gerbia Estijos valstybę ir jos konstitucinę santvarką”. Estai kaip tikslinę grupę yra įvardijusi Suomijos piliečius, kurių šalyje daugėja jau keletą metų iš eilės (vien per 2018 m. +540) ir dabar jie jau sudaro trečią didžiausią tautinę bendruomenę, apie 9 tūkst. (daugiau nei latvių ir lietuvių kartu sudėjus).

Galime pasidžiaugti, kad Lietuva pagaliau pradeda vykdyti migracijos politiką. Kol kas tik pirmas žingsnis, bet kur aktyviai dirbama, atsiranda ir rezultatai. Valstybės tikslas yra sustabdyti gyventojų mažėjimo tendenciją, ją stabilizuoti, grįžti į augimą ir, pradžiai, vėl atstatyti 3 milijonų Lietuvą.

Autorius yra Seimo narys, Seimo Migracijos komisijos vicepirmininkas