1999 metų rugsėjo 27 dieną teko dalyvauti Bezdonių mokyklos 95 metų sukakties minėjime. Ta proga susipažinau su šios mokyklos pirmųjų mokinių (1911 m.) sąrašu, esančiu Vilniaus švietimo apygardos byloje Nr. 31677 (Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 567, ap. 11, b. 401). Jame surašyti 64 mokiniai, turintys 38 pavardes. Tautybė nenurodyta. Įrašyta tik kalba, kuria mokinys šneka šeimoje, ir jo tikyba.
Šeimos kalbos yra tokios: lietuvių, latvių ir žydų po vieną mokinį, gudų (baltarusių) – keturi mokiniai, rusų – aštuoni, visų kitų mokinių šeimos kalba nurodyta lenkų. Pažymėtina, kad šeimos kalba dažnu atveju kertasi su pavardės kilme. Antai vienintelis iš lietuviškai kalbančios šeimos mokinys užrašytas Устинъ Шульскiй, o tarp lenkiškai kalbančių randame Адольф Первенисъ (plg. liet. Pervenis), Эмилiя Горбуль (Garbulis), Иванъ Нагелло (Nagelė) ir kt. su neabejotinai lietuviškos kilmės pavardėmis, tik rusiškai užrašytomis. Didesnis ryšys tarp šeimos kalbos ir tikybos: latviškai kalbančios šeimos mokinys yra liuteronas, žydiškai kalbančios šeimos mokinė – judėjų tikybos, rusiškai kalbantys – visi stačiatikiai, lietuviškai, gudiškai ir lenkiškai – visi katalikai; šių pastarųjų tautybės iš tikybos nustatyti neįmanoma.
Visas dokumentas parašytas rusiškai. Jame mokinių vardai (krikštavardžiai) sistemingai pakeičiami rusiškais tų vardų atitikmenimis, taigi rašoma Иванъ vietoj Jonas ar Jan; Осипъ – vietoj Juozas, Józef; Викентiй – vietoj Vincentas, Wincenty ir pan. Iš tokio vardų užrašymo nustatyti tautybės irgi neįmanoma.
O kaip su pavardėmis? Čia didelė maišalynė. Jas visas sieja tik tai, kad užrašytos rusiškai. Surusinta pavardžių fonetika ir priesaogs bei galūnės, rašoma, pvz., Шульскiй, Черневская, o ne Шульскисъ (juk pavardės turėtojo šeimoje kalbama lietuviškai!) ar Шульски (toks būtų lenkiškas šios pavardės variantas) ir Черняускайте (jeigu lietuvaitė) ar Черневска (jeigu lenkaitė).
Kadangi dauguma pavardžių yra krikštavardinės kilmės, tai jų rusiškas užrašymas vienodai gali atspindėti tiek lenkišką, tiek lietuvišką tos pavardės variantą. Antai lietuvio pavardę Adomavičius ir lenko Adamowicz anuomet rusiškuose dokumentuose rašydavo vienodai: Адамовичъ. Taip ši pavardė parašyta ir nagrinėjamame sąraše, galinčiame rodyti tiek lietuvišką, tiek lenkišką jos variantą. Visų sąraše esančių krikštavardinės kilmės pavardžių šiandien mes turime lietuviškus vairantus, pvz., Юхневичъ – Juknevičius, Ляховичъ – Lekavičius, Марцынкевичъ – Marcinkevičius, Петкевичъ – Petkevičius, Рамановичъ – Ramanavičius, Станилевичъ – Stanilevičius, Волотковичъ – Valatkavičius. Visos šios pavardės, tiek lenkiški, tiek lietuviški jų variantai, kilo iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos raštinių kalboje vartotų patronimų (tėvavardžių) su rytinių slavų (ne lenkų!) priesagomis -ovič, -evič ir kaip tokios anuomet negalėjo ir dabar negali rodyti tų pavardžių turėtojų tautybės. Dar plg. sąraše užrašytą gudiškai šeimoje kalbantį mokinį Радзевичъ (lietuviškai būtų Radzevičius, turime ir Radzys, pradžią davė krikštavardis Radijonas), žydiškai šeimoje kalbančią mokinę Рива Михалевичъ (lietuviškai būtų Mikalevičius, krikšavardis Mykolas – hebrajų kilmės).
Tą patį reikia pasakyti ir apie sąrašo patroniminės kilmės pavardes, padarytas iš nekrikštavardinės kilmės asmenvardžių, bet turėjusių vienodai ar panašiai į lietuvių ir slavų kalbose tariamą šaknį, pvz., Прушакевичъ (plg. Prūsakevičius, Prūšokas, iš etnonimo prūsas) – du mokiniai šeimoje kalbantys rusiškai ir stačiatikių tikėjimo, greičiausiai persikrikštijusių lietuvių ar lenkų palikuonys. Kas kita stačiatikio šeimoje rusiškai kalbančio mokinio pavardė Рудзевичъ, turinti lietuviškos kilmės šaknį, plg. Rudzevičius – patronimas iš Rudzys ar Rudis (rudis „rudaplaukis“).
Tautybės atžvilgiu indiferentiškos yra taip pat pavardės su -sk- tipo priesagomis, jeigu jos padarytos iš krikštavardžių ar kitokios kilmės vienodai lietuvių ir slavų kalbose ištariamos šaknies asmenvardžių, arba tiesiog pavardėmis virtę krikštavardžiai, vartoti ne tik lenkų, bet ir lietuvių, pvz., Михаловскiй – Mikalauskas, Мотейко – Mateika, Станчикъ – Stančikas ir kt. Čia dar priskirtinos nelietuviškos (paprastai lenkiškos) kilmės pavardės, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių paplitusios Lietuvoje, kurios irgi daugeliu atvejų nerodo jų turėtojų tautybės, pvz., sąrašo mokiniai Завадскiй – Zavadskas, Вышимирскiй – Višimirskas, Качановскiй – Kačanauskas, Чернявская – iš Černiauskas, Гжибовская – iš Grybauskas ir pan.
Kaip minėta, sąraše yra ir aiškiai lietuviškos kilmės pavardžių, nors jų turėtojai mokiniai nurodyti kaip šeimoje šnekantys lenkiškai (vienas rusiškai). Be jau minėtų Первенисъ, Горбуль, Нагелло, Рудзевичъ, tokios yra Буткевичъ (Butkevičius, iš Butkus – senas baltiškas asmenvardis), Шиманецъ (Šimonis, priesaga -onis slavinant būdavo sistemingai keičiama į -анец), Козелло (Kaziela, gali būti ir iš Kazelė; priebalsio l dvigubinimas – būdingas lietuviškos kilmės asmenvardžių požymis, plg. Jagiełło – Jogaila, Tyłło – Tyla ir t. t.), Гайдамовичъ (Gaidamavičius iš Gaida ar Gaidys), Медзюта (plg. Mėdžius; mokinys šeimoje šnekėjo gudiškai) ir kt.
Iš istorijos duomenų ir ypač iš Halinos Turskos veikalo žinome, kad Vilniaus apylinkės buvo sulenkintos XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje. Taigi daugelio lietuviškos ir krikštavardinės kilmės pavardes turinčių sąrašo mokinių tėvai ar bent seneliai tada dar mokėjo lietuviškai, mažų mažiausiai buvo dvikalbiai, tik šeimose, jeigu tikėsime sąrašo sudarytojais, vartojo vis labiau įsigalinčią lenkų kalbą. Neišleistina iš akių ir tai, kad lenkų kalba buvo tada prestižinė katalikų kalba, todėl tėvai ir mokiniai stengėsi pasirodyti ją mokantys, nors gal tik šiek tiek mokėjo. Tokių atvejų paliudyta nemaža iš kitų Lietuvos vietovių.
Dėl viso to spręsti apie tautinius santykius 1911 m. Bezdonių apylinkėje iš šio sąrašo, neištyrus jo antroponimikos mokslo požiūriu, jokiu būdu negalima. Tikrovė galėjo gerokai skirtis nuo tos, kokią [nuomonę] galime susidaryti iš pirmo žvilgsnio. Tai pasakytina ir apskritai apie ano meto ir iš dalies senesnius dokumentus, jeigu juose lietuvių asmenvardžiai užrašyti be lietuviškų galūnių ir suslavinta fonetika. Juose nelietuviškai užrašyti asmenvardžiai gali klaidinti ir dažnai klaidina nesuvokiančius to meto sąlygų ir nesiorientuojančius lietuvių antroponimikos raidoje asmenis, kurie domisi tautiniais santykiais, ypač istorikus. Kokio didumo gali būti daroma paklaida, rodo žemiau aprašomas eksperimentas.
Būdamas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi 1995–1996 m., šių eilučių autorius perrašė to instituto darbuotojų (jie visi lietuviai!) pavardes taip, kaip jos būdavo užrašomos ano meto oficialiuose dokumentuose, t. y. be lietuviškų galūnių, svetima rašyba ir suslavinta fonetika. Iš taip sudaryto instituto darbuotojų sąrašo paaiškėjo, kad net 60% jame esamų pavardžių nebeįmanoma nustatyti jų turėtojus esant lietuvius ir tik 40% pavardžių tai padaryti galima, t. y. jose išliko lietuvių kalbos elementų. Maždaug tokią padėtį rodo ir „Lietuvių kalbos pavardžių žodyno“ (1985–1989) duomenys (tikrintos raidėmis A- ir J- prasidedančios pavardės). Jeigu šį santykį (60 : 40, esant visumai 100) pritaikytume Bezdonių mokyklos 1911 m. mokinių sąrašui (žinoma, neįskaitę latvio, žydės ir tikrai rusiškų pavardžių), būtume priversti daryti išvadą, kad mažų mažiausiai 72% jame įrašytų mokinių tėvai ar protėviai turėjo būti lietuviai.
Tai, kas pasakyta, verčia būti labai atsargiems sprendžiant apie žmogaus tautybę iš nelietuviškai rašytų praeitų šimtmečių dokumentų. Tai labai svarbu ir įsidėmėtina ypač istorikams.
Ištrauka iš knygos: Zigmas Zinkevičius. Apie lietuvių pavardes kitakalbiuose šaltiniuose. Rinktiniai straipsniai, III. Vilnius: Katalikų akademija, 2003, p. 127–129.
Su Zinkevičiumi negalima sutikti, kad pavardės su priesagomis -ovoč, -evič yra rytinių slavų, o ne rytų baltų kilmės bei kad jos yra tėvavardinės, o ne sudarytos romaniška-germaniška tradicija iš su priesaga -va, -vas buvusių vietovardžių.
Ar verta ginčytis su mirusiu?
Čia ne su asmeniu,- o ginčas moksle. Klausimas yra svarbus ne tik moksle, bet ir dėl to, kad žmonėse yra paplitusi nepagrįsta nuomonė, jog pavardės su šiomis priesagomis netgi lenkiškos yra, kai pagrįsčiau yra manyti, kad jose slypi gili lietuviška senovė – dvikamienė vardų daryba.
Net ir dabar jau nepriklausomoje Lietuvoje patys žmonės nesistengia atsilietuvinti savo pavardžių,kas nesunkiai yra
padaroma.Va jums pavyzdys:Grigianecas,kai aiškiai yra lietuviška pavardė Grigonis.Tai kodėl nesusigrąžina lietuviškos Grigonis pavardės?Visokie okupantai neleido lietuviui būti lietuviu,skriaudė jį visaip.Aš vis galvoju, kada
lietuvis Lietuvoje galės būti tikru savo ir Tėvynės šeimininku?Rytų Lietuvoje lietuvis prieš karą neturėjo teisės
nusipirkti lietuviškos žemės.Turėjo pasikeisti tautybę iš lietuvio į lenko.Reikia valstybės įstatymo ,kad lietuvis be vargo galėtų atsilietuvinti pavardę ir tautybę,šitaip turėti tvirtą savo lietuvio jauseną ir būseną.Negalvokite,kad tušti norai.
Ne tušti norai,o teisė būti tikru savo Lietuvos Tėvynės piliečiu.
Ne vienas nenori to būtent praktiniais sumetimais: visi įrašai visuose jo, jo tėvelių, senelių ir giminaičių dokumentuose liudija būtent nelietuvišką jų šeimos pavardės formą. Jei staiga pakeistų ją, susigrąžintų lietuvišką pavidalą, visi nutautintos pavardės savininkai bei jų giminaičiai turėtų daug vargo, išlaidų, gaišaties kas kartą, kai tektų remtis praeities dokumentais. Ne tik jų visų giminystės įrodymai staiga dingtų, bet ir ligi šiol turėti asmeniniai dokumentai keltų daug sunkumų.
Tai išsprendžiama daugiau negu lengvai – tam galėtų pasitarnauti dvipusis pasas, skirtas nelietuviškoms pavardėms. Jis gali būti naudojamas ir pakeistos pavardės atvejams – ar keičiant „Gervę” į „Gervaitį” (neseniai vėl dėl to triukšmavo), ar …aitę, …ytę, …iūtę į …aitienę, nes tai kelia nepatogumų dėl diplomo su mergautine pavarde (kai pase santuokinė), taip pat paveldint tėvelių ar giminės turtą, ir kt. atvejais. Tai ir ateityje keltų nesusipratimų bei sunkumų, jei jų palikuoniai ieškotų savo šaknų archyvuose.
Tačiau senųjų partijų „elitui” bei į prezidentus besiveržiančiam premjerui nesvarbu, kad jų siūlomi įrašai pase komercine „abėcėle” kels dar daugiau painiavos, negu jos dabar kyla? Jie arogantiškai leidžia sau nepaisyti parašais patvirtintos piliečių valios? O mes leidžiamės, kad jie sau tai leistų – imituoti demokratiją?
Padrikos mintys dėl kai kurių teritorijų, kurių priklausomybė ne sykį prievarta keista, kur ne sykį amžių vingiuose (prievarta) keista gyventojų bažnyčia, tautybė, pažiūros, asmenvardžiai, soc. statusas, turėta nuosavybė ir t. t. –
dėl viso šio, dėl daug amžių trunkančio okupacinio konteksto, tokių vietovių žmonės patiria ilgalaikį neigiamą poveikį kartų kartoms, šeimų dorovei, orumui, psichologiniam žmonių stabilumui, pilietiškumui, prognozuojamumui ir t.t. Vertybių vietą, kaip ir pvz, šių laikų moksleivių gyvenime, užima prisitaikymo vardan išlikimo instinktas – prisišlieji prie stipresnio, prie to, kuris pats kitus muša, o ne jį muša, ir.. išlieki. Taip ir pats jautiesi pranašesnis už „kvailius”, kas „nepraktiškas”, todėl nepasidavė didesnei jėgai, kas liko ištikimas, todėl priešinasi ir dėl to nuolat nukenčia; ar net žūva. Todėl „praktiškieji” tampa ir už okupantą didesni jo įvestųjų naujų tvarkų šalininkai, tampa ir už okupantą aršesni jo tautybės bei kalbos saugotojai ir t.t.
Ir galiausiai toks gyvenimo būdas – lenktis stipresnei jėgai, didesniam, pavojingesniam iš nuolat jo gyvenamai teritorijai gresiančių okupantų, stengtis jam bet kokia kaina įsiteikti, net ir savų išdavystės kaina; rinktis komfortą ir saugumą – tampa kolaborantų kasdienybe, jų gyvenimo būdu ir net jų „dorove”.
Tačiau kartu kažkur jų pasąmonės bei sąžinės užkaboriuose visa laiką kirba TIESOS apie save ir savo protėvius žinojimas, ir jie jau ir patys tampa neprognozuojama nestabilumo bomba savo regione.
Nežinau, ar sugebėjau išdėstyti tai, kas sukasi galvoje.
Šio komentaro tikslas – manyčiau, jog tai turėtų tapti pasaulio psichologų tyrimo tema – tyrimas, kuo paverčia žmones, asmenybes ilgalaikės, viena kitą keičiančios okupacijos, valdovų didybės manijos padiktuotos nesibaigiančios kovos dėl svetimų teritorijų. Visa tai atsiliepia didesnių kaimyninių valstybių draskomų teritorijų gyventojams, visa tai juos demoralizuoja ir … veda žmoniją į katastrofą, nes kiekvienas nestabilumo židinys, kad ir kur jis būtų, gali tapti viso žemyno karo gaisru. O išsišokėlių „tautos vedlių” juk netrūksta – ir mūsų pačių mums dar likusiose žemėse.