
Nuo lapkričio 30 d., iki balandžio 5 d., Lietuvos nacionalinis muziejus, siekdamas supažindinti visuomenę su 1863–1864 metų sukilimu ir jo dalyviais, kviečia į ketvirtadienio kultūros istorijos vakarus, kurių metu istorikai, archeologai, menotyrininkai, antropologai į tą patį istorinį įvykį pažvelgs iš skirtingų žiūros taškų.
Per vienuolika Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyksiančių ketvirtadienio vakarų, supažindinsime Jus su naujausiais carinės tvirtovės ant Gedimino kalno tyrinėjimais, su dramatiškais įvykiais Lukiškių aikštėje bei sukilimo vadų – Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko – asmenybėmis. Istorikai, gilinęsi į archyvinę medžiagą, aptars, ką byloja sukilėlių tardymo dokumentai ir
kaip juos vertinti, kaip pilietinis visuomenės pasipriešinimas atsispindi Lietuvos dailininkų paveiksluose.
„Naujo ciklo ketvirtadienio kultūros istorijos vakarus nusprendėme paskirti 1863–1864 metų sukilimui ir jo dalyviams, nes šiemet sausio mėnesį Gedimino kalne atsitiktinai aptikus pirmuosius sukilėlių palaidojimus ši tema nesitraukia iš viešosios erdvės, kelia didelį visuomenės susidomėjimą“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininkė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.
Tai, kad ant Gedimino kalno galėtų būti palaidoti 1863–1864 metų sukilimo dalyviai ir garsieji jų vadai – Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas ir Boleslovas Kolyška, istorikai žinojo, bet su tuo susijusių archeologinių tyrimų nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta.
Iš išlikusių karo teismo nuosprendžių yra žinoma, kad egzekucija sušaudant arba pakariant buvo įvykdyta 21 sukilėliui, tad vasarą archeologai grįžo ant Gedimino kalno tęsti pradėtų darbų. Su kiekviena archeologinių tyrinėjimų diena specialistų iškelta prielaida panašėjo į tikrovę: nuvalę žemes ir kalkių sluoksnį, archeologai atrasdavo vis daugiau palaikų.
Stulbinantį radinį vienoje iš kapo duobių Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai aptiko liepos pabaigoje. Prie vieno asmens palaikų buvo rastas medalikėlis, o ant dešinės rankos – vestuvinis žiedas su inicialais, nurodančiais du vardus – Zigmantas ir Apolonija – ir vestuvių data – 1862 m.

Vienuolika ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų pasibaigs svarbiausiu pranešimu – bus pristatyti Gedimino kalne rastų palaikų tyrimai. Antropologai jau pradėjo palaikų atpažinimo darbus, su jų rezultatais bus supažindindinti ir ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų dalyviai.
Į pirmąjį vakarą pavadinimu „Ką žinome apie carinę tvirtovę ant Gedimino kalno?“ dailės istorikė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė kvietė jau šį ketvirtadienį, lapkričio 30 d. Vakaro metu istorikė pateikė žinias iš Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve Maskvoje saugomų brėžinių ir kariškių susirašinėjimo apie tvirtovės statybas ant Gedimino kalno, vykusias 1831 m., tvirtovės įrenginius, kalno šlaitų būklę XIX a.–XX a. pirmoje pusėje. Buvo rodoma vaizdinė medžiaga, kaip pakito kalno aikštelės perimetras, palyginti su tuo, kokia ji buvo XIX a. viduryje.
Nuo lapkričio 30 d., ketvirtadieniais, paskaitų ciklas vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Senajame arsenale (Arsenalo g. 3). Kiekvienas vakaras prasidės 17.30 val., bilieto kaina 0,60 Eur.
2017–2018 m. vakarų program:
Lapkričio 30 d. Ką žinome apie carinę tvirtovę ant Gedimino kalno?
Gruodžio 14 d. 1863–1864 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas
Istorikė dr. Zita Medišauskienė
Sausio 11 d. 1863–1864 m. sukilėlių tardymo dokumentai ir egzekucijos
Sausio 18 d. Atsigręžus atgal: 1863–1864 m. sukilimo vertinimų kaita
Sausio 25 d. Dalevskių šeima
Vasario 1 d. Vilniaus vyskupijos dvasininkija ir 1863 m. sukilimas: kun. Stanislovo Išoros pėdsakais
Vasario 22 d. 1863–1864 m. sukilėliai – poetai ir dailininkai
Kovo 1 d. Pilietinio pasipriešinimo atgarsiai XIX a. dailėje
Kovo 15 d. Archeologiniai tyrimai Gedimino kalne: sukilėlių kapai ir radiniai
Kovo 29 d. 1863–1864 m. sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose
Garbusis Didžiojo Karaliaus VYTENIO piliakalnis,
(Gedimino dar vis, paveldėtojo jo galių antstatu įvardu
istoriniu “kalnu prispaustas”) išsaugojęs atveria, ir dar vis atvers atvers
“…iš praeities”.