Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir visos Lietuvos kultūros paveldo nacionalinius rinkinius papildė įspūdinga Kalifornijoje (JAV) gyvenančio lietuvių išeivijos teisininko, visuomenininko ir dosnaus mecenato Donato Janutos dovanota muziejinė vertybė – žinomo ir nagingo laikrodžių meistro Johano (Hanso) Klaseno (Johannes (Hans) Klassen) 1638 m. Vilniuje sukurtas stalinis laikrodis.
Laikrodžių meistras J. (H.) Klasenas yra gyvenęs ir dirbęs Vilniuje apie 1638–1655 metus. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1655 m. Johanas (Hansas) Klasenas kartu su kitais vokiečių kilmės Vilniaus laikrodžių meistrais (Jokūbu Gierke (Jacob Gierke, Gierck, Giercke, Gierkiewicz, Jerkiewicz) ir Johanu Šaireriu (Johan Scheirer; Scherer, Scheur, Scheurer)), taip pat garsiais auksakaliais ir kitais menininkais bei amatininkais, artėjant Maskvos kariuomenei, paliko Lietuvos sostinę ir išvyko į Karaliaučių. Ten juos priėmė ir globojo Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm, 1620‒1688).
Mecenato D. Janutos dovanotas 1638 m. Vilniuje pagamintas stalinis laikrodis yra neeilinė vertybė. Įrašas jo viduje („Johanes Kllassenn fecit Willna 1638“) neabejotinai rodo, kad šis konkretus laikrodis sukurtas Vilniuje 1638 metais. Kol kas tai vienintelis žinomas šio meistro kūrinys, saugomas Lietuvoje, kaip ir kito Vilniuje kūrusio laikrodžių meistro Johano Šairerio XVII a. I p. sukurtas laikrodis. Abu jie yra Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose ir rodomi Valdovų lobyno ekspozicijoje.
Yra žinoma, kad J. (H.) Klaseno laikrodis buvo teisėjo Vareno Šepro (Warren Shepro) kolekcijoje, 2001 m. parduotas Niujorko (JAV) aukcione „Sotheby’s“. Antrasis žinomas Johano (Hanso) Klaseno XVII a. II ketvirtyje pagamintas laikrodis saugomas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (Lenkija). Trečiasis laikrodis, datuotas 1652 m., 2010-aisiais buvo parduotas Londono (Jungtinė Karalystė) aukcione „Bonhams“.
Valdovų rūmams dovanotas laikrodis sukurtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1632–1648) Vladislovo Vazos valdymo laikais. Yra žinoma, kad panašiu laikotarpiu, kai buvo sukurtas šis laikrodis, valdovas lankėsi Vilniuje. Kas buvo laikrodžio užsakovas, kol kas nustatyti nepavyko. Ankstyvojo Baroko epochoje kūrusių Vilniaus laikrodininkų (lot. horologifex, lenk. zegarmistrz) klientai minėtu laikotarpiu galėjo būti turtingesni Vilniaus miesto pareigūnai (vaitai, burmistrai ir tarėjai, suolininkai, raštininkai), pirkliai arba amatininkai, tačiau to meto laikrodžiai (ypač aukšto meninio lygio, sukurti garsių meistrų; pavyzdys – J. (H.) Klaseno laikrodis) buvo reta ir labai brangi didikų ir bajorų rezidencijų puošmena.
„Šis, kaip ir J. Šairerio arba J. Gierkės laikrodžiai, be kita ko, labai aiškiai liudija, kad XVI–XVII a. pirmos pusės Vilnius buvo europinio lygio meno ir technikos centras, savo dirbiniais galėjęs konkuruoti su tokiais miestais kaip Niurnbergas, Augsburgas, Praha arba Krokuva. XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija metu labai daug Vilniuje iki tol sukurtų meno ar technikos vertybių buvo išgrobstyta arba sunaikinta. Todėl šiandien dažnai net sunku įsivaizduoti, koks turtingas buvo šis paveldas. Kiekvienas naujas lituanistinis atradimas ir susigrąžinimas į Lietuvą, kaip ir šis J. (H.) Klaseno laikrodis, leidžia bent iš dalies kompensuoti istorinius praradimus ir adekvačiau įvertinti Vilniaus, kaip svarbaus europinio kultūros ir meno centro, reikšmę iki XVII a. vidurio Maskvos invazijos“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, dėkodamas mecenatui D. Janutai už šią ypatingą dovaną.
Keturkampio laikrodžio ciferblate pavaizduotas peizažas – matyti upė, medis ir tolumoje ant kalno stūksanti pilis. Atsižvelgus į faktą, kad laikrodis pagamintas Vilniuje, galima daryti nedrąsią prielaidą, kad laikrodyje galėtų būti vaizduojama ir Vilniaus Aukštutinė pilis (XVII a. panoramose pilies mūrai vaizduojami panašiai, kaip ir ant laikrodžio ciferblato esančiame paveiksle). Pirmajame plane matyti dviejų žvejojančių vyrų, žvelgiančių į pilies pusę, figūros. Vienas iš vyrų sėdi su meškere ant kranto, kitas (taip pat su meškere) stovi po medžiu. Vyrai dėvi XVII a. pirmajai pusei būdingus drabužius. Tarp žvejų matyti medinė tvorelė ir pintinė žuvims dėti. Antrajame plane pavaizduota upė. Joje – dvi valtys. Viena iš jų turi burę, o centre išraižytoje valtelėje matyti irkluotojas. Greta šios valties, kairėje pusėje, išraižytas paukščių (ančių?), plaukiančių link kranto, būrys. Fone, kaip minėta, ant kalno matyti pilis.
Romėniški skaičiai, žymintys valandas, surikiuoti ratu aukso spalvos fone. Atstumai tarp valandų atskirti žvaigždutėmis. Laikrodžio viršaus pakraštėlis dekoruotas įvairių augalinių motyvų girlianda. Laikrodžio kampuose pavaizduotos XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje augintos gėlės – lelijos, rožės ir natūraliai gamtoje randamos rugiagėlės, aguonos. Per laikrodžio šonuose esančius langelius su ornamentuotais baltojo metalo apvadais matomos augaliniais raštais papuoštos laikrodžio detalės, o kai kurios iš jų pavirsta paukščių galvų atvaizdais.
Keturkampis laikrodis visuose kampuose turi kojeles, vaizduojančias plėšraus paukščio kojas, laikančias po rutulį, su paukščio sparnais šonuose. Laikrodžio dėžutė pagaminta iš bronzos ir yra auksuota. Anot Aivo Ragausko ir Liberto Klimkos, tyrinėjusių Jokūbo Gierkės biografiją ir šio meistro darbus, XVI a. ‒ XVIII a. viduryje Europoje (ypač Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje) stalinių laikrodžių mechanizmas dažniausiai būdavo dedamas į kvadratines arba šešiakampes bronzines dėžutes su kojelėmis. Šio tipo laikrodžiai vadinti „kokliniais“ dėl savo panašumo į tuo metu krosnims naudotus koklius. Vėliau, atsiradus skambučiui, tokie laikrodžiai imti vadinti „žadintojais“. Dėl savo formos XVII a. šaltiniuose šio tipo laikrodžiai ne taip patraukliai įvardijami ‒ „rupūžė”.
Mechanizmas muša valandas skambučiu, įtaisytu dėžutės dugne. Atidarius dugno dangtelį, matyti palei vieną iš kraštinių pavaizduotas kartušas, jame išgraviruota meistro signatūra Johanes Kllassenn, laikrodžio pagaminimo vieta fecit Willna ir pagaminimo data 1638. Laikrodžio mehanizmo viduje yra daug įdomių detalių – rodyklė, vaizduojanti ranką su ištiestu pirštu. Itin įdomus plėšraus paukščio galvą primenantis laikrodžio skambučio muštukas. Laikrodis turi vieną valandinę rodyklę, papuoštą augaliniais ornamentais. Jo apdaila rodo aukštą Vilniaus dailiųjų amatų lygį XVII a. pirmoje pusėje.
Beje, Valdovų rūmams padovanotas 1638 m. Vilniuje kurtas laikrodis – ne vienintelė D. Janutos dovana muziejui. Mecenatas Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečio proga anksčiau dovanojo unikalią vertybę – Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos (1609–1672), vėliau tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1648–1668), portretą, nutapytą garsaus XVII a. olandų kilmės tapytojo ir architekto Peterio Dankerso de Rėjaus (Peeter Danckers de Rij, 1605–1661). D. Januta taip pat dosniai parėmė Vyčio paramos fondo iniciatyvą pastatyti Vyčio, arba „Laisvės kario“, paminklą Kaune.
Iš viso per pastaruosius keliolika metų Valdovų rūmų muziejui daugiau kaip pusšimtis dosnių mecenatų, kultūrininkų, kolekcininkų, mokslininkų, taip pat organizacijų padovanojo arba perdavė daugiau kaip 1,5 tūkst. įvairių vertingų eksponatų.
Visi eksponatų dovanotojai ir kiti Valdovų rūmų muziejaus mecenatai, rėmėjai įamžinti Rėmėjų salėje esančiose specialiose marmuro lentose. Ši salė jau atvėrė duris lankytojams ir užbaigia Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos I ekspozicinį maršrutą. Eksponatų dovanotojų vardai taip pat skelbiami prie jų ekspozicinių aprašų, kataloguose ir įvairiose publikacijose.
