Suverslintos Kalėdos. Ar senosios tradicijos praėjo negrįžtamai? (vido)

Apie tai prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskutavo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas, kunigas Robertas Pukenis, etnologas Jonas Vaiškūnas ir filosofas Vytautas Rubacvičius. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis:
– Esame sena Tauta, turime savo tradicijas. Dabar – advento laikotarpis, miestuose ir miesteliuose įžiebtos eglutės. Ką aš matau? Visų pirma, vyksta dideli koncertai, siūlomas karštas vynas. Įėjus į bet kurį prekybos centrą skamba muzika, visi raginami pirkti, visur linksmybės. Įsijungi televiziją – ekranuose koncertai. Man kyla klausimas, ar po sovietmečio taip įsivaizdavome Tautos atgimimą. Įsivaizdavau, kad nepriklausomoje Lietuvoje mes vėl turėsime tas senąsias tradicijas, bus jų tęstinumas, tačiau susidariau įspūdį, kad tapome nebe Tauta, o vartotojai.

R. Kaminskas:
– Šiandieninė visuomenė tikrai yra vartotojiška ir vertybiniai pokyčiai tikrai nemaži. Jeigu mes lygintumėm smetoninę Lietuvą, sovietinę Lietuvą ir dabartinę Lietuvą, mėgintumėm žiūrėti per vertybinę prizmę, tikėjimus, tai tikrai pamatytumėm pokyčius.

Europoje sociologai ir kiti socialiniai tyrinėtojai, darantys kasmetinius vertybių tyrimus, pastebėjo, kad žmonės nuo idealistinių vertybių eina materialinių vertybių link. Į tą tradiciją žiūrima, kiek yra šou elementų, kiek galėtų atnešti verslui pinigų, o kultūrinis, dvasinis, psichologinis ir vertybinis šventės kontekstas lieka nuošalyje.

Ne paslaptis, kad ši krikščioniška tradicija tampa verslo objektu. Ne paslaptis, kad ir medicina tampa verslu, ir mokslas tampa verslu. Tradicijos taip pat yra įspraudžiamos į tam tikrus rėmus.

Kad ir kaip būtų keista, yra noras prailginti tą kalėdinį laikotarpį, konkuruojama, kieno eglutė gražesnė, kieno brangesnė. Jūs ką tik minėjote vertybinį kontekstą… Kokia yra šios šventės esmė, kokia yra mūsų Tautoje šios šventės tradicija?

Ir mes, ir lenkai turime labai gražią tradiciją. Pavyzdžiui, Kūčių vakaras. Kas yra Kūčios? Tai yra šeimos šventė, vertybinė šventė, metų šventė. Kitaip tariant, viena iš svarbiausių švenčių. O verslas, vartotojiškos visuomenės rėmėjai ir propaguotojai visas tradicijas spraudžia į savo rėmus ir mėgina iš to daryti pinigus.

G. Jakavonis:
– Gerbiamas Robertai, kas, jūsų supratimu, yra Kalėdų ir advento esmė?

R. Pukenis:
– Kalėdos yra labai reikšminga šventė. Tai yra Dievo ir žmogaus gimimo diena. Dabartinis žmogus, nežinantis tikrojo turinio, pasiduoda prekybiniam bumui. Kita vertus, kad šeima nusiperka ką nors daugiau ir geriau pavalgyti, pasipuošti, tai čia nieko blogo. Turiu galvoje Kalėdas. O adventas, be abejo, yra rimties laikas. Bažnyčia savo programos nekeičia.

Tas susikaupimas yra svarbus. Bet, kad tai žmogus išlaikytų, jam reikia sugrąžinti turinio suvokimą. Aš ne atsitiktinai pasižiūrėjau, kaip tarybiniais metais dvasininkai bandė tą turinį įdiegti, kai valdžia visas religines knygas kontroliavo. Pavyzdžiui, Stankevičius 1955 m. katalikų kalendoriuje daug puslapių parašė apie tautinius papročius ir tradicijas. Mano supratimu, šiandieninis žmogus mažai skaito knygų, todėl išsigimsta.

Siūlyčiau, kad kunigai ar parapijų klebonai nors 2-3 puslapius glaustai pasakytų apie Kristaus istoriškumą. Kristus nėra išgalvotas. Čia ir yra esmė, kad žmogus nesuvokia, kas yra Kristus.

G.Jakavonis:
– Seime buvau vienas iš iniciatorių, kurie teikė pasiūlymą, kad Rasų (Joninių) šventė taptų valstybine švente. Bet kai po metų gavau Utenos alaus medalį už išlaisvintas Jonines, supratau, kad mes ne to siekėme. Prekybininkai pagalvojo, kad atsirado dar viena šventė, per kurią alus liejasi laisvai. Kas vyksta mūsų Tautoje?

J.Vaiškūnas:
– Pašnekovai jau atkreipė dėmesį, kad dvasiniai dėmenys mūsų gyvenime, deja, kažkur traukiasi ir dingsta ekonominiame, kasdieniniame gyvenime. Kultūriniame, televiziniame gyvenime mes to dvasingumo matome vis mažiau. Bet taip jau yra, kad tai atspindi, kas yra ir mūsų viduje.

Kad ir kiek aplinkui būtų pagundų, kurios nutempia mus į kūniškus malonumus, mes turime žinoti, kad yra tam tikras laikas, kuris yra skiriamas savo dvasinei esmei. Todėl Kalėdos ir Kūčios yra ypatingas laikas.

Kai mes kalbame apie šventę, turime pabrėžti svarbų laiką. Koks tai yra laikas? Laikas yra ypatingas gamtai. Gamta, o ne kažkoks Šventas raštas ar Žydų tautos istorija, duoda šį laiką.

Mes gyvename toje vietoje, kur tokiu laiku yra pačios ilgiausios naktys. Kai nebuvo visokių prožektorių ir patogumų, žmonės susitelkdavo ties namų židiniu. Kai lauko darbai būdavo baigti, visi darbai persikeldavo į vidų, atsirasdavo laiko dvasiniams dalykams.

Tai yra Dievo duotas laikas gilintis į dvasią, susitikti su protėvių vėlėmis – ar mes jas įsivaizduojame kaip tikrai esančias ar kaip vaizdinius. Jos pasirodo tamsoje. Tas stereotipas visuomet išlieka ir lietuvių tradicijose. Ir pati kalba liudija to laiko svarbą. Sakoma, vėlu.

Tai yra vėliausias laikas, tada daugiausiai vėlių ir atkeliauja pas mus. Namuose būdavo daromi ypatingi veiksmai.

Būdavo paruošiamas Kūčių stalas, dedamas šienas ne todėl, kad Jėzus Kristus gimė, o kad vėlės mėgsta ant šieno prisilaikyti ir maitinasi nukritusiais trupiniais, lašeliais. Padedamos lėkštutės neseniai mirusiems protėviams, kurie paliko šeimą, apžvelgiami visų mirusiųjų gyvenimai, paragaujama visų valgių, nes tai yra ne kasdienis valgymas kūno stiprinimui, bet maistas sielai. Valgoma kartu su mirusiaisiais. Tai yra auka.

Kūčių vakarienė yra auka mirusiesiems ir dievams. Laikas yra ypatingas ir tuo, kad po šitos ilgiausios nakties, prasideda dienų ilgėjimas, grįžta šviesa. Šviesa visada yra Dievas. Lietuvių kalba Dievas reiškia šviesą, švytintį dangų. Kai mūsų protėviai laikrodžių ir kalendorių neturėdavo, žiūrėdavo į žvaigždes. P

asirodydavo trys žvaigždės, kurių anksčiau vakare nesimatė. Tas žvaigždes dabar vadina Trijų karalių. Dievas sugrįžta, kai šviesa sugrįžta, tamsa traukiasi. Vadinasi, mes vakarieniaujame su mirusiaisiais prie Kūčių stalo, tarsi per paskutinę vakarienę.

Tai yra atsisveikinimas su mirusiaisiais, nuo šiol dienos bus ilgesnės. Tai yra ypatinga metų šventė, metai dalijasi į dvi dalis: vieną – kai dienos pradeda trumpėti ir kitą – kai dienos pradeda ilgėti.

Noriu pasakyti, kad šiandien šiems dvasiniams dalykams mums laiko nebeliko.

Negalime nieko kaltinti. Nei pramonės, nei ekonomikos, nei pinigų, galime kaltinti tik save.

Ar mes galime vaikus susikviesti prie Kūčių stalo ir jiems pasakyti, kad dabar mes turime ne žiūrėti į blizgias dovanas, į geras transliuojamas programas, o turime galvoti apie save, apie savo šeimą, apie savo protėvius, apie savo geneologiją, apie savo šaknis. Tik tuomet metai bus nauji, kai mes, atsirėmę į tai, kas buvo praeityje, žengsime į priekį.

Nes, jeigu mes nesiremsime į praeitį, tai koks skirtumas, koks yra amžius – XXI, XXX ar pan.? Turi būti bendra mūsų Tautos, mūsų giminės ir šeimos istorija. Aš pritariu, kad reikia surasti laiko apie tai be šurmulio kalbėti ir viešojoje erdvėje, televizijoje, radijuje. Jeigu to neliks mūsų darbotvarkėje, liks tik asmeninės pastangos.

R. Pukenis:
– Aš tikrai neprieštarauju tam, kas buvo pasakyta, bet mokslininkai, astronomai yra įrodę, kad žvaigždė, kurią kiti vadina šviesuliu, tikrai buvo pasirodžiusi. Tai nėra išmislas.

G. Jakavonis:
– Gerbiamas Vytautai, kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vyksta su mūsų tradicijomis?

V. Rubavičius:

– Norėčiau priminti labai gilią Maceinos įžvalgą, kad Jėzaus Kristaus atėjimas pasaulį pakeitė taip, kad žmogus įgavo asmeninį santykį su Dievu. Jis nepaneigia santykių su dieviškąja sritimi dvasingumo srities, bet suteikia jai visiškai naują matmenį, kuris pakeitė mūsų pasaulį.

Istorija rodo, kad tas pasaulis buvo ryškiai pakeistas. Kas vyksta ir kodėl vyksta? Anoje visuomenėje, iš kurios mes išėjome, prekinių santykių nebuvo.

Žmogus, pavadintas spekuliantu, buvo labai jau blogas žmogus, nors žinome, kad ir tėvai, ir seneliai, norėdami pragyventi, nešė iš kolūkių mėsą.

Tiesiog gyvenimas buvo toks – reikėjo išgyventi. Kitaip tariant, toje visuomenėje, iš kurios mes taip greitai išėjome, nebuvo prekinių santykių, kadangi nebuvo privačios nuosavybės. Privati nuosavybė buvo tarsi paneigta.

Dabar mes perėjome į visišką prekinių santykių sritį. Prekiniai santykiai tapo ideologija, siekiamybe ir jie imti diegti visose srityse. Man ir pačiam buvo labai įdomu stebėti, kas vyks mūsų Lietuvoje. Švietimo sistema staiga tapo prekinių santykių sritimi, pervedant viską į paslaugas.

Kas yra paslaugos? Paslaugos yra prekė. Paslauga iš esmės skiriasi nuo pagalbos, nuo atjautos, nuo mokymų, nuo auklėjimo. J

ei tik pasakai, kad tai yra mokymo paslaugos, tai yra įkainiai ir t.t. Paslaugų teikėjui, ypač tų paslaugų, kurios nekyla iš grynojo verslo, tas pirkėjas yra visai nesvarbus. Taip, kaip mokytojui gali būti visai nesvarbus mokinys, nes mokinys yra „krepšelis“. Kitaip tariant, paslaugų teikėjas jau turi tam tikrą įkainį.

Tas pats vyksta ir sveikatos apsaugos sistemoje: paslaugos, įkainiai. Tam gydytojui yra visai nesvarbus rezultatas, nes vis tiek reikės pas jo kolegas eiti paslaugų pirkti. Tiek pacientas, tiek pirkėjas neturi kitos išeities, tik pirkti, pirkti ir pirkti. Pastebėjau, kad net kai kurių dvasininkų kalboje pradeda dominuoti tas paslaugiškumas kaip bendras žodynas.

Mes nesusimąstome, kas glūdi tose paslaugose, kai mes pradedame kalbėti apie laidojimo paslaugas. Ten taip pat neturėtų būti paslaugos, o visai kitoks ritualas, kitoks santykis su žmogaus išėjimu į anapusybę. Norėjau pasakyti, kokioje mes atsidūrėme situacijoje.

Dabar mes matome žmones, kurie visa širdimi atsidavė tai naujai sistemai. Ta nauja sistema atėjo su labai gražiais lozungais, su išlaisvinimo ir laisvo žmogaus laisve rinktis įvairias prekes, kurias siūlo įvairiausi prekybiniai centrai, kurie vakariečių buvo pavadinti didžiosios prekybos katedromis. Naujoji religija yra „akropolių“ religija.

Jei sutiksi kokį nors turistą, tai jis būtinai paklaus, kur yra stotis ir „Akropolis“. Kas vyksta su ekonomika ir tais verslais, kurie stengiasi išnaudoti tą situaciją? Šiuolaikinė ekonomika yra vadinama prekės ženklo ekonomika, prekės ženklai yra labai brangūs ir jie labai daug kainuoja.

Jeigu mes Kalėdas suvokiame kaip prekinį ženklą, niekam niekas nekainuoja. Verslui atsiveria didelės perspektyvos gauti didelę rentą, naudojant tuos mūsų papročius kaip prekės ženklus. Čia yra kasyklos, nieko nereikia mokėti.

Klausimas yra toks, kaip tu sugebi pasinaudoti tuo prekės ženklu. Ką mes matome? Matome srities plėtimą, kur tą prekės ženklą galima taikyti ir naudoti, ir kur jį galima dėti. Juk ant visų prekių galima dėti, kad tai yra Kalėdų simbolika ir pan. Metas čia yra nesvarbus. Kuo labiau išplėti laiką, tuo daugiau gauni naudos iš to ženklo naudojimo.

Atsiranda toks ekonominis interesas, kuris turi ir antrąjį lazdos galą, kuris šventumo pagrindą ir tą tikrąjį santykį su šventybe, su Dievu ir visą tą istoriją suprekina. Į visa tai tiek vaikai, tiek suaugusieji pradeda žiūrėti pro prekių prizmę. Jeigu nusipirko daiktą su Kalėdų ženkliuku, vadinasi, viskas gerai, jis švenčia, jis yra geras katalikas.

G.Jakavonis:
– Klausant jūsų, kilo daug minčių. Kas yra ligoninė? Tai viešoji įstaiga, besirūpinanti mūsų sveikata. Bet kai išeina sveikatos apsaugos ministras ir pradeda kalbėti, tai galvoju, jog klausau ekonomisto, kuris skaičiuoja, kas pelninga ir kas nepelninga rajonų ligoninėse gydant žmones. Kodėl mūsų valstybėje taip nutiko? Kaip Kalėdos turėtų būti švenčiamos?

R.Kaminskas:
– Mes savo gyvenimą remiame, įtvirtiname visuomenių, šalių, kultūrų pavyzdžiais. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra sena demokratija. Ten yra nemažai tikinčių žmonių, religija užima svarbią vietą. JAV ir mokslas yra labai svarbus. Jeigu žiūrėtumėm į stipriausių pasaulio universitetų 20-tuką, tai beveik visi, išskyrus 2-3 europinius universitetus, būtų Amerikos.

Kalbėdant apie Lietuvą ir ieškant pavyzdžių, mano akys krypsta į tokias šalis, kurios yra ne visai vakarietiškos, kitokių civilizacijų, pvz., Japonija. Taip pat krypsta į Pietų Korėją, kuri yra katalikiška šalis, kaip ir mes. Pažiūrėkime į tą jų santykį su šiandiena, su modernybe, kokį jie palaiko santykį su archaika ir su tradicija.

Ar kas pasakys, kad Japonija yra ne moderni šalis, atsilikusi technologiškai ir pan.? Pradedame iš karto žiūrėti, koks yra Japonijos visuomenės santykis su jų kultūra, su jų paveldu, su religija.

Mums pavyzdys galėtų būti nedidelė Pietų Korėja, kuri yra katalikiškas kraštas, tačiau ji tam tikrų savo kultūros elementų neatsisako. Pasauliui ir Europai mes esame įdomūs savo tradicijomis, savo ypatumu. Manau, kad mes kai kuriuos dalykus turėtumėm labiau pabrėžti. Nuo tos tradicijos, nusistovėjusios vartotojiškos kultūros, niekur nedingsi.

Nieko nepadarysi, visuomenės kinta, jos kis. Mes niekuomet nebūsime XIX ar XX amžiaus visuomenė. Dabar esame XXI amžiuje, mes turime sustoti ir apmąstyti savo būtį. Kaip jau minėta, mes savo praeities įvykių, tradicijų neturime atsisakyti ir kartais turėtumėm juos permąstyti.

Kalėdos, Velykos būna kasmet. Praeina metai, vyksta tam tikras pokytis ir šiame pokytyje mes apmąstome savo būtį savo istorijos kontekste. Kiekvienos Kalėdos yra apmąstymas, nes pragyvenome metus, pakito visuomenė, kažkas atsitiko.

Reikėtų nepamesti tos esmės, t.y. istoriškumo, tradicijos, dvasingumo. Jeigu kalbėtumėm apie religingumą ir religinių tradicijų išsaugojimą, galėtumėm pavyzdžių rasti ir kitose šalyse. Pirmiausia, galėtumėm pasimokyti iš lenkų, ukrainiečių ir gruzinų. Manau, religija yra svarbus dalykas.

G. Jakavonis:
– Štai paminėta Lenkija, bet lenkų situacija yra tokia, kad jie katalikybę padarė valstybine politika. Teko lankytis ir Japonijoje, nors jų tikėjimas šiek tiek skiriasi, bet jie gali tarpusavyje tuoktis pagal vienas tradicijas, laidotis pagal kitas. Grįžkime prie to, kodėl, atgavusi laisvę, mūsų Tauta, toldama nuo visų tradicinių vertybių, nuėjo tuo „amerikonizmo“, blogąja prasme, keliu. Ar yra galimybė grįžti?

J. Vaiškūnas:
– Norint grįžti, reikia žinoti prie ko. Reikia gilintis. Ne tik ekonominis kapitalizmas mus atitraukė nuo religinių dalykų. Pati krikščionybė atitraukė, kai draudė liaudies dainas dainuoti, švęsti. Noriu pasakyti, kad pirmoji globalizacija buvo krikščionybės plėtra, kuri susidūrė su etninėm tautybėm, etninėm kultūrom, etninėm dainom, jas draudė ir griovė.

Norint atpažinti dvasią ir savastį, reikia gilintis ir tyrinėti. Tai daro etnologai, dvasininkai. Jie turi atskleisti žmonėms ir parodyti, kas dabar svarbu. Reikėtų prisiminti, kad tai yra kalendorinė šventė ir kad laiko gyventi žemėje mes turime labai nedaug. Savo laiką mes skaičiuojame metais, tai yra pagrindinis matas. Kalėdos ir Kūčios yra dar ir metų pabaigos šventės.

Mes sakome Naujieji metai. Ar jie tikrai bus nauji? Jeigu bus priimtas naujas biudžetas, bus pradėti nauji darbai, nes seni pabaigti, jeigu skolos bus grąžintos ir paimtos naujos, tai bus nauji metai, bet jeigu mes savo veiklą tęsiame, viską vilkdami, nesustodami, neužbrėždami brūkšnio perkeliame į kitus metus, tai naujų metų nebus. Visas gyvenimas bus senas, neatnaujinamas, nebus jokios pažangos.

Ši šventė mus moko: jeigu gamta atsinaujina ir augs nauja žolė, tai nauja žolė turi augti ir tavo viduje. Šaknys tos pačios, bet turi daryti naujus darbus, naujus projektus, naujus sumanymus. Tada ateinanti karta nesakys, kad tu esi atsilikęs.

Šiuolaikinėje visuomenėje be dovanų ir šurmulių reikėtų padaryti taip, kad ji senus metus turėtų perkelti į naujus ir ne tik išorėje, bet ir savo viduje. Atsiskaityti, pabaigti, atleisti. Krikščionybė moko to paties, dvasinė esmė lieka ta pati. Gamta ta pati, dvasia ta pati ir Dievas tas pats, kultūros yra skirtingos.

Kalbu apie tai, kad tradicijos mus moko gyventi šiandien, visos esminės vertybės nepaseno, jos turėtų atsirasti namuose, mokyklose, klasėse, valstybės įstaigose.

R. Pukenis:
– Tema yra labai plati, bet norėčiau pasakyti, kad krikščionybė į pagoniškus papročius, tradicijas įdėjo savo turinį. Noriu pasakyti, kad Kristus yra mūsų Saulė. Čia yra simbolika, todėl mes nesiginčijame dėl papročių, krikščionybė jų nenaikina, pagoniški papročiai irgi yra gražūs. Tai, ką gerbiamas Jonas kalbėjo, yra kilnu ir gražu.

Yra didelė tragedija ir krizė, kai didieji Vakarų Europos politikai atsisako mieste įžiebti eglutę, nenorėdami įžeisti musulmonų ar kitų religijų atstovų. Kristus yra taikos kunigaikštis, todėl nesuprantu, kuo čia galima įžeisti. Tu gali netikėti, juk prievarta niekur neveda.

Viską permąstęs, išdrįsčiau pasakyti, kad bažnyčios nusišalinimas nuo politikos nesubrandina krikščionių politikoje. Italijoje Krikščionių-demokratų partija išnyko. Jeigu jaunimas skaitytų Maceiną, ko aš ir linkiu, sugebėtų į daug ką atsakyti. Mes nepažeidžiam žmogaus teisės, neverčiam.

Buvo paminėta Amerika. Vis dėlto ten dauguma vienaip ar kitaip išpažįsta krikščionybę. Pavyzdžiui, prezidento, kuris pasisakė esąs ateistas, tauta neišrinko. Lietuvoje mes išėjome iš sovietinės erdvės ir tos šaknys liko nukirstos.

Tauta masiškai pasiduoda ir plaukia pasroviui. Jaunimas nemėgsta skaityti, bet reikėtų bent porą lapų paskaityti, kad Kirstus yra istorinė asmenybė, ne išgalvota. Reikėtų daugiau krikščioniškosios propagandos gerąja prasme, viešumoje skleidžiant žinią, kad Kristus yra Dievas ir žmogus. Jeigu mes nubraukiame Dievą, tai daug kam Kalėdos tampa apsipirkimu. Reikia sugrįžti ir pažinti Kristaus dieviškumą.

V. Rubavičius:
– Kitų pavyzdžiu mes savo gyvenimo nenulipdysime. Turime savo tradicijas, turime savo žemę ir savo bažnyčią, todėl savo gyvenimą reikia daryti patiems. Receptai yra paprasti, bet sunkiai įgyvendinami: mylėk savo artimą ir ieškok tos dermės tradicijoje. Kaip tą padaryti? Pirmiausia, akivaizdu, kad reikia pradėti nuo švietimo sistemos.

Ar mes švietimo sistemoje turime tam tikrą programą, kurioje rimtas dėmesys būtų skiriamas ideologijai, valstybingumui, dvasingumui? Kokį žmogų mes norime išauklėti per švietimo sistemą ir išleisti jį į gyvenimą?

Ar mes turime tokį vaizdinį? Mes neturime mokinio vaizdinio. Mes tik kuriame įvairias mokėjimo skaičiuokles, bet neturime net jauno žmogaus vaizdinio, koks jis turėtų būti ir kuo mes grindžiame savo ateitį. Jeigu mes to neturime, tai mes išvis neturime švietimo ideologijos.

Amerikiečių sistema yra negailestingas verslas, kuris išaugo bendruomenių pagrindu. Amerikoje bendruomeniškas gyvenimas yra nepaprastai stiprus ir intensyvus. Šito bendruomeniškumo neįmanoma pajusti turistaujant, nei atvažiavus pasisvečiuoti. Ten yra labai stiprios religinės bendruomenės, labai stiprios vietinės bažnyčios.

Nepamirškime, kad papročiai ir tikėjimo tiesos pirmiausia buvo diegiamos šeimoje. Kokią mes dabar turime šeimą? Kokią mes turime emigraciją ir perskeltas šeimas? Kur čia gali diegtis vertybės? Kas turi laiko tas vertybes diegti?

Mes turime labai suirusią šeimą, todėl neturime ir bendruomeniškumo, ir to mechanizmo, kuris papročius diegia, kalba apie dvasinius, tikėjimo dalykus. Matant tokį socialinių santykių irimą, švietimo sistema turėtų būti tam tikra atsvara ir dar labiau akcentuoti bendruomeniškumą, dvasingumą. Bet ar mes turime tai?

Mes apie tai šiuo metu net negalvojame. Mes tarsi išsilaisvinome, nesipriešinam prekiniams santykiams ir jiems atsiduodame.

Daug bėdų kyla iš to. Dar vienas dalykas – pati bažnyčia daug dalykų turėtų aiškiau pasakyti, nebijoti būti politiška šiais laikais. Nes dabar bažnyčia yra stumiama iš viešosios erdvės.

R.Pukenis:
– Esu sužavėtas šia diskusija ir išsakytomis mintimis. Noriu pasakyti, kad daug žmonių lanko bažnyčią ir tokio pesimizmo mes nejaučiame. Linkiu, kad atgimimas lydėtų mūsų šeimas, mūsų Tėvynę, kad politikai valstybę valdytų kaip geras ūkininkas savo ūkį.

Dabar visur akcentuojamas pelnas, tarsi žmogus visiškai neegzistuotų. Linkėčiau, kad kiekvienas sugrįžtų mintimis į Kristaus dieviškumą, pamiltų širdimi, dvasia. Kad „Gloria in excelsis Deo“ skambėtų mūsų Tautoje, kad didžiuotumėmės esą krikščionys, nes nuo Kristaus gimimo žmonija skaičiuoja eros metus. Kalėdos, anksčiau ar vėliau, turėtų tapti visos žmonijos švente.