Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) visai neseniai sulaikė kyšininkavimu įtariamus Raseinių savivaldybės valdininkus. Prieš kelis mėnesius pareigūnai lankėsi Panevėžio, Šilutės, Telšių savivaldybėse ir vis korupciniai nemalonumai valstybiniuose namuose. Tokios istorijos jau beveik 30 metų. Tai viena savivaldybė, tai kita, ir jokių prošvaisčių, kad situacija pasikeis.
Be kyšių nė žingsnio
Visi korupcijos tyrimai rodo, kad labiausiai kyšininkavimu garsėja medikai ir savivaldybės. Tik policijos pareigūnai, kurie irgi ilgai pirmavo korupcijos žemėlapiuose, pamažu užleidžia pozicijas. Policijai mažinti kyšininkavimą padėjo skaidrus vadovų požiūris, padidintos algos ir sustiprinta kontrolė.
Reiktų pagirti ir buvusį komisarą Saulių Skvernelį, kurio vadovavimo laikais buvo pasiekta esminė pažanga. Kai S. Skvernelis tapo Premjeru, buvo galima tikėtis, kad gerąją patirtį pavyks perkelti į sveikatos sritį ir savivaldybes. Gaila, to neatsitiko.
Savivaldybėse taip įsigalėjusi kyšininkavimo kultūra, kad tarp valdininkų kalbama ne „ar imti“, bet „kaip imti, kad nepagautų“. Pagrindinės priežastys, kodėl valdininkai nenori dirbti skaidriai, yra tos pačios, kurios buvo panaikintos Policijoje. Valstybės tarnautojų atlyginimai, įvertinant infliaciją, paskutinį dešimtmetį tik mažėjo, o, ir savivaldybių merai, ir kiti vadovai dažnai būna tie, kurie ne kontroliuoja savo pavaldinius, bet patys inicijuoja nusikalstamas veikas. Tą rodo nuolatiniai STT vizitai į savivaldybes, kai sulaikomi ar nušalinami nuo pareigų net aukščiausi vadovai. Tik liūdesį gali kelti eilinis atvejis Panevėžyje, kai buvo sulaikytas meras Rytis Mykolas Račkauskas, kuris prieš rinkimus žadėjo skaidrumą, o miesto tarybos nariai ne tik neišsižadėjo įtarimų sulaukusio lyderio, bet dar ir audringai reiškė paramą. Tai ką galvoti paprastam panevėžiečiui apie tokią valdžią? Kaip, apskritai, pasitikėti demokratija?
Verslo ir politikos suaugimas
Savivaldybių politikai mėgsta kalbėti, kad politikos savivaldybėje nėra, o yra tik „ūkiniai reikalai“. Toks politikas iškart turėtų kelti abejonę? Pasak tokio, nėra viešųjų klausimų, nėra gyventojų interesų, yra tik „reikalai“. Tokiam politikieriui pritaria abejotinos reputacijos verslininkai, kurie labai mielai tvarko tokius „reikalus“. Eilinėje savivaldybėje, visai nesvarbu kokios politinės pakraipos politikai dominuoja, dalį tarybos narių būtinai sudaro vietos verslininkai ir neretai būtent jų verslas būna glaudžiai susijęs su tos savivaldybės užsakymais. Jeigu tokie neskaidrūs vietos verslininkai, kurių užsakymai susiję su konkrečia savivaldybe, patys neužima tarybos narių ar administracijos pareigūnų postų, tai juos užima arba jų giminaičiai, arba bičiuliai. Tokių atvejų visoje Lietuvoje tiek daug, kad tai net ne atvejai, o taisyklė.
Savivaldybė teikia užsakymus, o neaiškiais būdais laimintys verslininkai atsidėkodami apdovanoja politikus ir valstybės tarnautojus. Tai standartinė schema. Labai sunku ją suardyti, nes visos pusės suinteresuotos, o pinigai gi „valstybiniai“. Tokie „šešėliniai“ machinatoriai gadina sąžiningo verslo reputaciją, todėl niekaip nepavyksta pakeisti neigiamos visuomenės nuomonės apie verslą. Bet kokie bandymai apriboti verslininkų dalyvavimą politikoje yra neleidžiami Konstitucinio Teismo, pačių verslininkų bendruomenė nėra vieninga ir savo narių nekontroliuoja, o Seimo bandymai didinti reikalavimus valstybės tarnybai nieko nekeičia.
Seimas yra linkęs kelti tarnautojams vis daugiau reikalavimų ir bausti už bet kokią klaidą. Tai turėtų gerinti situaciją, bet yra priešingai. Įstatymų yra tokia daugybė, jie painūs, prieštarauja vieni kitiems, todėl suklysti galimybių daug ir tai valstybės tarnautojus verčia jaustis nesaugiai, nevertinti užimamos pozicijos ir skatina leistis į avantiūras. Opiausi sektoriai yra statybų ir viešųjų pirkimų, kur valstybės tarnautojams nuolat grasinama baudomis ir teismo procesais, bet visai nevertinamas jų principingumas.
Rinkimų komitetai kaip kyšininkavimo „Pandoros skrynia“
Nusivylę politikų pažeidžiamumu korupcijai, rinkėjai bando ieškoti geresnių alternatyvų rinkimų komitetuose. Ar jie geresni? Deja, ne. Jie net blogesni! Per šią kadenciją STT pradėjo tirti korupcijos atvejus Raseiniuose, Panevėžyje, Šiauliuose, kur valdo įtakingi rinkimų komitetai. STT įtarimų neišvengė ir Kauno savivaldybė, kur STT lankėsi jos kontroliuojamoje įmonėje „Kauno švara“, o Alytuje pareigūnams teko vykti į savivaldybės valdomus „Dzūkijos vandenis“. Visos minėtos savivaldybės dominuojamos rinkimų komitetų.
Tvarkingoje savivaldybėje valdančiųjų savivalę turėtų apriboti budri opozicija, bet dažnai savivaldybėse trūksta sveikos politinės konkurencijos, nes visi politikai būna tampriai susiję su šešėliniais vietos verslininkais. Kad trūksta tikros partijų konkurencijos, o yra tik interesai, labiausiai atskleidžia populiarėjantys visuomeniniai rinkimų komitetai. Nors jie buvo sugalvoti kaip demokratiją stiprinanti pilietinė galimybė, realybėje dažniausiai į juos buriasi vietos oligarchų kontroliuojami buvę įvairių partijų atskalūnai. Taip patogiau, nes išvengiama bet kokios partijos lyderių kontrolės „iš Vilniaus“, o ir finansavimo klausimai sprendžiami agresyviau ir paprasčiau.
Artėjant savivaldybių merų rinkimams svarbu ne garsūs šūkiai, bet politikų patikimumas ir principingumas. „Rinkimų komiteto“ afiša, toli gražu, negarantuoja, kad pasikeis politinė kultūra, todėl kartais lieka tik pasidžiaugti STT aktyvumu. Tai kartais būna vienintelė tikra opozicija vietos savivaldybių politikų ir oligarchų suokalbiams.
Autorius yra Seimo narys
Ir vis dėlto – rinkimuose komitetai reikalingi
O partijos ne tą patį darė ir daro? Ar ne verslo parūpinta rinkiminė reklama žmonių smegenis muilina? Ar ne jo pinigai stebuklingai virsta politikų įstatymų projektais, kalbomis ir balsavimais?