M. Kundrotas. Darsyk apie daltonizmą

Daugelis kolegų dalija visas pasaulėžiūras į juodai baltas diadas. Arba esi nacionalistas, arba tolerastas. Arba katalikas, arba komunistas. Arba ruso/polono/judofilas, arba fobas.

O kas, jei esi nacionalistas, kuris gerbia visas tautas, o savoje tautoje palaiko etninių grupių, religijų, subkultūrų įvairovę? Jei esi protestantas, romuvietis arba katalikas, pripažįstantis istorines savo Bažnyčios klaidas? Jei smerki Vladimiro Putino diktatūrą, bet mielai skaitai Levą Tolstojų? Arba smerki Efraimą Zurofą, bet palaikai Izraelio teisę gyvuoti savo etnoistorinėse žemėse? Pagaliau, jei smerki Armijos Krajovos nusikaltimus, bet manai, jog draskyti istorines žaizdas santykiuose su Lenkija – mažiau prasminga, nei santykiuose su Rusija? Nes Lenkijos ekspansija baigėsi XX a. viduryje, o Rusijos – tebesitęsia ligšiol… O kovoti su visu pasauliu – pragaištinga.

Tai – vos keletas pavyzdžių, kokie svarbūs ir kokie sudėtingi būna pasaulėžiūriniai niuansai. Panašiai būna vertinant asmenybes. Nė vienas žmogus nėra nei Dievas, nei šėtonas. Jo mintyse ir veikloje visada bus ir vieno, ir kito. Vertintojas, kuriam svarbus teisingumas, kiekvieną asmenybę – net ir pačią iškiliausią – visada vertins kritiškai. Bet ar to reikia tų asmenybių sekėjams arba priešininkams? Ne. Jiems reikia tik vienareikšmio palaikymo arba pasmerkimo. Vadukai kovoja savo tarpusavio kovas, o kritiški vertintojai lieka nublokšti į pašales, netgi į priešų zonas.

Jei išdrįsai sukritikuoti savo lyderį, savo partiją, savo religinę instituciją arba – o, siaube! – savo tautą ar savo valstybę, esi vienareikšmis priešas. Jei išdrįsai teigiamai pasisakyti už svetimą – esi jo pakalikas. O trečia pozicija išvis atmetama. Arba tu už Vytautą Landsbergį, arba už Algirdą Brazauską. Už Gabrielių arba už Ramūną. Už Briuselį arba už Maskvą. O jei esi už ką nors, bet su išlygomis? Tokiu atveju esi penktoji kolona, griaunanti vidinę vienybę. Baisesnis už atvirą priešą.

Juokingiausia, kad kritiškai mąstantis žmogus skirtingų pusių fanatikų akimis gali vienu metu būti liberalas ir fašistas, eurofilas ir vatnikas, akmens amžiaus klerikalas ir komunistas. Pasisakai už laisvę – esi liberalas, pasisakai už jos reguliavimą – fašistas. Pasisakai už Europos Sąjungą kaip suverenių valstybių sandraugą – esi eurofilas, kritikuoji jos pretenzijas į supervalstybiškumą – vatnikas. Pasisakai už daugelio religijų palaikomas moralines vertybes – esi klerikalas, kritikuoji tamsius puslapius kai kurių religijų istorijoje – esi bedievis ir beviltiška sovietijos atgyvena.

O kaip vertinami tokie atvejai, kai tam tikru klausimu palaikai tam tikrą poziciją, bet kitaip vertini jos svarbą arba reikšmę, nei tos pozicijos „meinstrymas“? Pavyzdžiui – pasisakai už lietuvišką tikrinių vardų rašybą, tačiau manai, kad tai – mažiau svarbus klausimas, nei trečdalio tautos išsivaikščiojimas, gimstamumo kritimas mirštamumo atžvilgiu, lyties ir šeimų krizė? Arba jei atsisakai tapatinti lietuvių kalbos draudimą praeityje su siekiais įteisinti kitas kalbas dabartyje? Vienareikšmiai esi laikomas išdaviku ir priešu. Nes matoma tik juoda ir balta.

Nebelieka mąstymo niuansais. Nebelieka mąstymo apskritai. Tik jausmai ir jais grindžiama valia. Protas tiesiog slopinamas, kaip rasinis arba klasinis priešas. Nebesvarbu išklausyti kitą, svarbu pareikšti savo nuomonę, imperatyviai tikintis absoliutaus pritarimo. Arba absoliutaus atmetimo. Tam tikra prasme atviras priešas mylimas labiau, nei sąjungininkas su išlygomis. Atviras priešas bent jau aiškus. Nereikalaujantis mąstymo. Jį tiesiog atskiri ir baigtas kriukis.

Laisvas, kritiškas, nuosaikus žmogus, gebantis ir siekiantis atsijoti grūdus nuo pelų, subertų į tą patį rėtį, įaudrintoje daltonikų visuomenėje – didžiausias siaubas. Vien jo pasirodymas skatina sproginėti daltonikų smegenyse susidariusius rėmus. O tais rėmais naudojasi manipuliatoriai, sumaniai lošiantys savo-svetimo skirtimis. Savi telkiami prieš svetimus. Dialogas? Koks dialogas? Ne. Lieka tiktai karas – visų prieš visus. Kad ir kaip norėtųsi pasaulį matyti vien juodai baltą, žmogiškos būties dėsniai nusveria. Idėjų, lyderių ir stovyklų įvairovė gausėja, bet kiekviena stovykla tiesą regi tik savyje ir be to – visą tiesą, be jokių trūkumų ar išlygų. Visi kiti – priešai.

Ideologizuoto daltonizmo pasaulyje dingsta žmogus. Su savomis dorybėmis ir ydomis, su savais troškimais ir sava kūryba. Dingsta ir pati tiesa – ją atstoja ideologiniai pakaitalai, priimami kaip tiesa. Tikroji tiesa yra sudėtinga ir daugiaveidė. Ji reikalauja amžino ieškojimo. Ir ištikimybės, atradus vieną ar kitą jos fragmentą. Daltonikams gyventi paprasčiau. Jiems atrastas tiesos fragmentas ir yra visa tiesa – gerai dar, jei tai iš viso – tiesos fragmentas, nes tai gali būti ir visiškas melas. Tik šiukštu – jokių abejonių. Abejonės žudo savo teisumo įspūdį. Jos griauna paprastą, patogų pasaulėlį ir skatina pasinerti į paieškas, kurioms nėra pabaigos.

Galiausiai tokiomis sąlygomis įsivyrauja viena stovykla iš visuomenės vidaus arba iš išorės. Ir jos tiesa tampa vienatine, privaloma visiems. Kitos – tiesiog uždraudžiamos. Istorijos pabaiga. Ir kartu – naujos istorijos pradžia. Nes anksčiau ar vėliau vėl iškyla drąsių, racionalių žmonių, kurie drįsta suabejoti. Ir pasaulis vėl nušvinta įvairiomis spalvomis. Taip ir turi būti.