J. Dapšauskas. Už savo vaiką – tobulybės reikalavimas ir 50 Eur išmoka, o už globojamą – 1000 Eur?

Artimiausiu metu bus teikiamos įstatymo pataisos, kurios tikėtina aiškiau apibrėš, kada galima paimti vaikus iš tėvų. Jas rengia Seimo nariai Mindaugas Puidokas ir Rimantas Jonas Dagys, atstovaujantys opoziciją ir poziciją, tad mažai abejonių, kad šie patikslinimai tikrai bus priimti.

Vaikų teisių reforma buvo reikalinga, kad tarnybos būtų sujungtos, turėtų bendras gaires, kada tikrai reikia paimti vaikus ir kritiškai nesaugios aplinkos, kad skirtingose savivaldybėse nebūtų traktuojama skirtingai Tačiau gaila, kad Matuko tragedija labiau pasinaudojo būtent ta pusė (apie tai rašiau tada), kuri mano, kad ne šeimos institutą reikia stiprinti, o institucinį diktatą ar net smurtą ir vaikus traktuoti, kaip atskirus subjektus, atsietus nuo tėvų.  

Vaikų teisių pagrindų įstatymo projektas buvo priimtas atrodo suradus bendrą sutarimą, kaip reta, balsuota vieningai 2017 m. vasario 14 d. Nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš, nei vienas nesusilaikė, už jį balsavo tiek pozicija, tiek opozicija, tiek „vaikų teisių“, tiek „tėvų-šeimų“ teisių ideologinės pusės. Tolimesniam įstatymo tikslinimui ir išplėtimui taip pat pritarė visos pusės.  Buvo tikimasi, kad yra pasiektas tas aukso vidurys, nors ir buvo nuogąstaujama, kad tam tikras landas piktnaudžiavimui vis vien akivaizdžiai gali surasti, problema bus jo taikyme. Apie tai rašiau ką tik priėmus įstatymą – „Smurto problemos neišspręs Vaikų teisių pagrindų įstatymo pakeitimas. O ar jų nesukurs?“

Realybė, kad įstatymas netinkamai taikomas dėl poįstatyminių aktų, pačių darbuotojų neprofesionalumo, tad turi būti dar aiškiau, su visais saugikliais apibrėžtas pačiame įstatyme, kad juo piktnaudžiauti, netinkamai taikyti nebebūtų jokių galimybių. Nes dabar smurto sąvoka taip išplėsta, kad ar pats vaikų pagimdymas jau nėra smurtas? „Fizinis smurtas” yra ir „sukelti bejėgiškumo būklę ir žeminti jo orumą“. Ir dabar vaikų teisių tarnybos turi ieškoti, kur yra toks įžvelgiamas smurtas. Jį tariamai pastebėję gyventojai skambina tarnyboms.  Nuo liepos 1 d. nebėra „socialinės rizikos šeimų“, o ar taip netapo visos šeimos socialinės rizikos, bauginančios kontrolės lauke?

Jau senovėje sakydavo, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Tikrai vaikas nėra tik autonominė gimdytojų nuosavybė, jie negali elgtis su juo kaip jiems tinkama, bet vaikai nėra ir valstybės tam tikra žaliava, atsieta nuo biologinės šeimos. Aišku, naujos tendencijos ir ideologijos link to eina, kai vaikus bus galima dauginti vis labiau mėgintuvėliuose, juos įsivaikina homoseksualų poros ir panašiai. Tačiau ar tuo keliu žmonija turi eiti? Visada buvo ir bus situacijų, kai paimti vaikus iš šeimų bus būtina, tačiau šiandien sudaromos sąlygos atimti dėl sukeltos tariamos „bejėgiškumo būklės“ ir pan.

Būtina žiūrėti žymiai platesniame kontekste – Europa, JAV, Australija jau daugiau nei pusę amžiaus labiau save laidoja, išmiršta nei gimdo. Šį neigiamą balansą dar ženkliai pristabdo didelis kiekis atvykstančių iš Azijos ir Afrikos šalių, kurie turi žymiai daugiau vaikų ir naudojasi labai dosnia socialine išmokų sistema. Tai yra dar aktualiau pas mus, kur išvykstančių didelis srautas, o atvykstančių – ne. Ar esam tiek bukai akli, nematome, kokias tai kelia galiausiai ir ekonomines, socialines problemas? Tai išryškina ir šalies tapatumo aktualijas – jei tokiais tempais mažės dirbančių gyventojų, reikės dar labiau didinti atvykstančių iš kitų šalių darbininkų skaičių, kad ir kaip to kai kas nenorėtų.

Lietuvoje moterys kiekvienais metais pirmo vaiko susilaukia vis vėliau (tikriausiai už kelių metų bus pasiekta ir 30 metų riba!), tad viltis, kad demografinė situacija gerės, labai maža. Praėjusiais metais vidutiniškai vienai moteriai teko 1,63 vaiko. Norint, kad būtų išlaikytas natūralus žmonių atsistatymo balansas, suminis gimstamumas, reikia – bent 2,1 vaiko. Taigi du vaikai yra būtinybė, bet ir to nėra gana. Jei ir nebūtų emigracijos, kuri šiais metais ženkliai sumažėjo, vis vien su laiku išmirtume dėl natūralios gyventojų kaitos.

Seimo narė Dovilė Šakalienė teigia, kad viskas tvarkoje su vaiko teisių sistema, tik mažai milijonų jai skiriama. Bet esmė – kaip jie skiriami? Ar stiprinti natūralią prigimtinę santuoką-šeimą ar paėmimo vaikų iš jų technologijas? Pats Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pareiškė, kad paslaugų šeimai paketui reikia 300 mln. eurų. O gal užtektų 200 ar 100 mln. eurų, bet juos nukreipiant šeimų stiprinimo linkme?

Puiku, kad jau einama šia linkme: “vaiko pinigai”, galiausiai siekis padaryti veiksnia jau įteisintą Šeimos kortelę daugiavaikėms šeimoms, visuomenės požiūrio keitimas. Pavyzdžiui, daug ką parodo žmonių elgesys, kai prie prekybos centrų esančiose automobiliams skirtose “Šeimos vieta” vietose stato visi. Kai vairuotojams užsimeni, kad tikriausiai vaiką palikote bagažinėje, pasimeta, bet supratę mintį, supyksta, juk neva ir jie yra šeima, apsimesdami, kad nesupranta, kad tai vietos skirtos ne šiaip poroms, o tėvams su mažamečiais vaikais.  

Ar nėra paradoksalu, kai laikinieji globėjai gauna už vaiką po (apie) 1000 eurų (kiekvienoje savivaldybėje skirtingai), tačiau, pavyzdžiui, 26 savivaldybėse tėra 116 laikinųjų globėjų, o reikėtų 5 kartus daugiau.  Daugiausiai paimti vaikai vis vien patalpinami valstybinėse globos įstaigose, o tai vaiko raidai yra tikrai blogiau, nei kad ir laikini globėjai. Tad negali būti formuojamas neigiamas požiūris į laikinuosius globėjus – tai yra kelias, kad vaikai paimti iš tikrai nesaugios aplinkos, turėtų kiek geresnes sąlygas, nei gali suteikti žymiai brangiau kainavę vaikų globos namai. Pasirodo, net už normalią išmoką nėra norinčių vaikus prižiūrėti, o štai jei šeima turi savo biologinį vaiką, tai jiems iškeliami tik tobulumo reikalavimai. Prašom, duokite kiekvienai šeimai po 1000 eurų už vaiką, ten bus taip puikiai patenkinti jo poreikiai, nebus žalingos aplinkos, neapibrėžto „psichologinio smurto“, jokio pliaukštelėjimo per kombinezoną ir panašiai! 

Norint tapti laikinuoju globėju, reikia išklausyti apie 40 valandų kursą, atitikti būsto, sveikatos reikalavimus ir pan. O jei žmonės augina savo vaikus? Kai Bažnyčia įvedė kursus besituokiantiems, kilo pasipiktinimo banga. O ir žiniasklaida noriai pristatė pasipiktinančias poras – bažnyčios rengiamų būtinų kursų reikalingumu norint tuoktis bažnyčioje: kam jų reikia, juk jaunimėlis jau seniai seksą yra išbandęs praktikoje, kartu gyvena ir kokių čia dar mokslų reikia. Jie viską žino. O kaip savo vaikus auginti, auklėti žino? Nereikia žinoti? Jei nori prižiūrėti „valstybės žaliavą“ – paimtą vaiką, tada jau reikia žinoti kaip!

Tad svarbiausia visą pagalbą nukreipti per šeimą ir išspręsti pagrindines smurto priežastis: pirmiausia alkoholio vartojimą, paskui skurdą, socialinę nelygybę.  Iš tėvų reikalaujama tobulybės. Ir tos tobulybės reikalauja ypač tie, kurie nesugeba užtikrinti natūralios visuomenės kaitos gimdant, augina po vieną vaiką ir panašiai.

Būtina toliau ieškoti aukso vidurio ir darnaus dialogo

Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti į Seimo narės socialdemokratės Dovilės Šakalienės nuotrauką nukreiptas optinis taikiklis. Tai tikrai netoleruotina, prie tų netoleruojančių tokio elgesio nedviprasmiškai prisidėjo ir Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, kuri ne vienoje kadencijoje daug dirbo šeimos institucijos stiprinime, vadovavo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai. Yra kitų demokratinių ir leistinų priemonių, kad ir surinkti parašai dėl apkaltos šiai Seimo narei, anot jų, manančių, kad ji pažeidė  Konstituciją, silpnindama šeimos institutą, o Konstitucijoje sakoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Tai piliečių teisė, bet imtis tokio kriminalinį pasaulį vaizduojančio nederamo elgesio – nepateisinama.

Iš kitos pusės, ne mažesnio brutalumo skatintojas ir kiršintojas yra ir buvęs Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidatas 2016 Seimo rinkimuose (o gal ir kandidatas į Druskininkų merus?) Romas Sadauskas-Kvietkevičius, su straipsniu – „Vaikmušių judėjimo aktyvistams: gavote tai, ko nusipelnėte“. Tai yra toks pat ciniškas neapykantos kurstymas, kaip ir bet kokio žmogaus vaizdavimas optiniame taikiklyje. Dar galima pridėti, kad dėl Lietuvos liberalų sąjūdžio ir kitų partijų ištvirkavimo su alkoholio verslu, tiek tų asocialių šeimų bei smurto prieš vaikus bei bendrai artimoje aplinkoje ir turime. Statistika teigia, kad 9 iš 10 paimtų globai vaikų augo turinčių problemų su alkoholiu aplinkoje.

Suprantama, kad įstatymas turi būti tikslinamas, negalima anoniminiais skundais remiantis pradėti visiškai nepagrįstų tyrimų, atiminėti vaikus, šantažuoti. O kai jau yra didesni ar mažesni įtarimai, kiekvienas turi teisę į gynybą.  Žurnalistas Tadas Ignatavičius visus sakančius, kad reikia tikslinti įstatymą, išvadino „garliaviniais ir patvoriniais“. O štai į liberalų rinkėją nusitaikęs TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis net įžvelgė Rusijos ranką ant savo partiečių, kurie sako, kad reikia tikslinti įstatymą.  

O kad taikomas įstatymas netinkamai, per daug akivaizdžiai parodė Kauno Kručinskų šeimos drama. Čia „susimovė“ visos grandys, nuo pačių vaiko paėmėjų, teisėsaugos institucijų, ne kartą tūpčiojusių ir tikslinusių įtarimus, iki Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, kad turi tyrimo medžiagą, kurioje figūruoja kažkokie mušimo įnagiai ir panašiai. Pasirodo kliaudų yra nuo pat įstatymo formuluotės iki jos įgyvendinimo detalių, tad jos visos ir privalo būti taisomos. Ir pagrindinį akcentą skiriant pagalbai per prigimtinę šeimą, o ne institucinės jėgos demonstravimą, prisidengiant „teisių“ magišku žodžiu.

Pavojai, kad vaikų teisių sistema taps vėžinė, savitikslė, kaip tapo Norvegijoje – nėra be pagrindo. Galime palyginti su ligų gydymo sistema (vadinama sveikatos apsaugos). Ar gydymo sistemai rūpi, kad žmonės mažiau sirgtų? Natūralu, kad siekia, kuo daugiau gauti pinigų už konkrečias gydymo paslaugas. Tas pat gali atsitinki ir su vaikų teisių sistema, kai pradeda ten suktis vis didesni pinigai, ji visai nesuinteresuota šalinti pačias priežastis, juk pinigai mokami už jau pasekmių šalinimą.

Taip, vaikų auginimas reikalauja daug išminties, kantrybės, kūrybingumo, be abejonės, daug meilės ir juos žmonės augina ne tam, kad gautų kokią valstybės išmoką – ar tai būtų 50 eurų (už savo) ar 1000 eurų (už globojamą). Paskatos, prasmė yra kiek toliau siekiančios. Bet tėvai, ypač daugiavaikiai nusipelno būti įvertinti ir į jų nuomonę (ypač asocijuotų organizacijų) tiesiog būtina įsiklausyti formuojant šeimos politiką, tai ignoruojant, tikrai teks susidurti su vis prastesne demografine situacija.

Autorius yra Sveikatingumo metų iniciatorius, 3 vaikų tėvas