J. Dapšauskas: Sveika gyvensena suteikia malonumų visumą

Visuomenė vis labiau domisi sveika, blaivia gyvensena, žmonės tampa sąmoningesni. Formuojasi kritinė masė, kuri ne tik laukia esminių permainų Lietuvoje iš kitų, bet pirmiausia pradeda nuo savęs.

Pokalbis su Sveikatingumo metų ir Sveikatos bangos dešimtmečio sąjūdžio iniciatoriumi, Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos nariu, knygos „Sveikata, kuri mus saugo“ autoriumi, publicistu Juozu Dapšausku.

– Kada ir kodėl pradėjote domėtis sveiku gyvenimo būdu?

– Sveika gyvensena pradėjau domėtis būdamas maždaug 14 metų. Tuomet sudalyvavau piligriminiame žygyje pėsčiomis iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją, ieškojau kitokio gyvenimo. Paskui – kitas žygis pėstute aplink Lietuvą. Galiu sakyti, kad esu Lietuvą perėjęs pėstute. Prieš 20 metų sužinojęs apie Palangos sveikatos mokyklą, ją baigiau, nuo tada su Lietuvos sveikuolių sąjunga nuolat bendradarbiauju. Nesirgau jokia sunkia liga, kuri būtų paskatinusi imtis sveikos gyvensenos. Sąmoningas domėjimasis mokslinėmis studijomis, konkrečiomis kitų žmonių sveikatingumo patirtimis paragino pačiam šiuos principus taikyti sau bei paraginti kitus gyventi vis sveikiau.

– Ką patartumėt norinčiajam pradėti sveikai gyventi?

– Aš visada sakau – pradėkite palaipsniui, bet nuosekliai. Buhalteriniais terminais kalbant: sveikata yra ne trumpalaikis, o ilgalaikis turtas, tad norint jį sukaupti, reikia laiko. Daug kas nori pradėti nuo rytojaus ir vienu mostu pasiekti stulbinančių rezultatų, tačiau baigiasi tuo, kad tik trypčiojama vietoje.

Dar vienas praktinis patarimas: nepradėti nuo pačių sunkiausių dalykų. Pradėkite, pavyzdžiui, nuo tokių produktų atsisakymo, prie kurių nesate prisirišę, galbūt juos net ne itin mėgstate, bet vartojate vien iš inercijos. Užsibrėžus ne vienos dienos kelią, o dešimtmečio, pamatysite, kad apsivalius organizmui, nebevartojant kai kurių nesveikų produktų, kurių buvo visai nesunku atsisakyti, po kurio laiko atsisakysite ar ženkliai sumažinsite ir tų, be kurių kažkada atrodė, kad negalite gyventi. Nes jei sveika gyvensena įsivaizduojama kaip atsisakymas to, kas teikia malonumą, žmogus visai nieko nebedaro, jam atrodo, kad tai neįmanoma, kad reikia labai daug valios pastangų. O kai pradedama nuo lengvesnių žingsnių – sveikatingumas tampa maloniu užsiėmimu. Ir bendrai sveikatingumą reikia suvokti kaip teigiamą dalyką, o ne draudimus, kažko atsisakymą, bet kaip įdomius atradimus, malonumų visumą,  dar kaip sakau, „pratęstus malonumus“.

Vaikščiojimas pėstute, važiavimas dviračiu, plaukiojimas vasaros metu atviruose vandens telkiniuose. Pats gyvendamas mieste kiek įmanoma dažniau važinėju dviračiu arba einu pėstute. Ir kitiems patarčiau pradėti nuo elementaraus fizinio aktyvumo. O visko pradžių pradžia yra dvasinė, psichinė sveikata. Dėl geros nuotaikos ir tam tikro iššūkio  kartais išsimaudau ir lediniame vandenyje, bet to tikrai nesureikšminu.

– O kaip sekasi sveikatingumo principus diegti savo vaikams?

– Man šiuo klausimu itin padėjo gydytojo akušerio-ginekologo Romualdo Šemetos kursuose įgytos žinios – praktikuoti kūdikių nardymą, dinamines mankštas. Neabejoju, kad būtent šios priemonės, be abejo, įskaitant ilgą maitinimą mamos pienu, davė puikių rezultatų: mano trimečiui sūnui dar nė karto nereikėjo vartoti antibiotikų. Tačiau žmonės nepaliovė kalbėti – kai pradės eiti į darželį, tada tai pamatysit, kaip pradės sirgti.

Girdėdamas kalbas, kad kartais darželį telanko vos ketvirtadalis grupės, nes kiti serga, galvodavau: ar tai yra normalu? Ėmėme ieškoti ir semtis patirties iš kitų šalių – kaip jos sprendžia ikimokyklinio amžiaus vaikų sergamumo, sveikatingumo klausimus. Skandinavijos ir kitose šalyse praktikuojami vadinamieji  gamtos, miško ar lauko darželiai, kurių tikslas – kad vaikai kuo daugiau laiko praleistų gamtoje, judėtų, žaistų gryname ore.

Palaikiau žmonos Ievos idėją su kolege Milda Jankauskiene įkurti tokį gamtos darželį „Po smilgom“ Vilniuje, Pavilnių regioniniame parke, kurį lanko ir mano sūnus. Dabar jame per 20 vaikų. Grynas oras, judėjimas padeda tiek fiziškai, tiek psichiškai darniai vystytis, nes buvimas lauke bet kokiu oru naudingas ne tik fizinei sveikatai, bet ir dvasinei. Kai vaikai uždaryti mažoje erdvėje, jie labai dirglūs, nekalbant jau apie tai, kad susidaro sąlygos pasigauti visokiausius užkratus, o lauke jie išsisklaido. Be abejo, stengiamės, kad tiek darželyje, tiek namuose vaikas valgytų sveiką maistą, nes nuo jo labai priklauso sveikatos būklė.

Sveikatos sistema privalo būti nuosekli – pradedant nėštumu, darželiais, mokykla, ruošimu šeimai, baigiant kokybiška ir sveika senatve. O tokios sistemos Lietuvoje nėra, tad belieka kiekvienam asmeniškai tą sistemą susikurti.

– Jau praėjo 25-eri Nepriklausomos Lietuvos metai, tai kodėl ta sistema vis dar nesukurta?

– Nes šalį valdo priklausomybių pramonė, iš kitos pusės – farmacijos ir brangaus gydymo verslai. Kažkokių vilčių buvo suteikęs Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, bet jis nuvylė labiau nei tie, kurie visiškai nesuvokia sveikatingumo svarbos. V. Andriukaitis tikrai suprato, ką reikia daryti, bet buvo bejėgis ir visiškai nieko šioje srityje nenuveikė, galiausiai gavo europinę kėdę ir išvyko paskui gerą algą. Palikęs tik iniciatyvas imtis baudžiamųjų priemonių prieš tėvus, kurie kitokiais būdais nei skiepai rūpinasi vaikų sveikata.

Po jo atėjo rūkanti socialdemokratų ministrė. Tad kalbėti apie kažkokios sveikatingumo programos, sistemos sukūrimą kol kas nėra jokių šansų. Reikia pabrėžti, kad kalbėdami apie permainas, mes pasisakome ne prieš medikus, medicinos ar farmacijos mokslą, bet prieš tą politinį klaną, kuris palaiko ydingą sistemą – visą dėmesį ir pinigus skirti tik labai brangiam gydymui, vietoj to, kad galima tas problemas spręsti žymiai pigiau ir efektyviau – sveika gyvensena bei natūralia medicina, neturinčiomis neigiamo šaltinio poveikio – pirtys, masažai, gydymas maistu, dietomis, judesiu ir pan.

Čia ne tik vieno ministro darbas, aukščiausios valstybės institucijos – nuo Prezidento, Seimo, Vyriausybės iki savivaldybių – visi turi išsikelti prioritetą: pasitelkiant švietimo, kultūros kėlimo, ekonominio skatinimo, priklausomybių kontrolės priemones sukurti sveiką visuomenę, susidedančią iš sveikų, darnių žmonių.

– Esate Sveikatingumo metų iniciatorius. Daug dirbate, kad paskatintumėte įstatymų leidėjus kurti sveiką, blaivią visuomenę. Kaip sekasi ši misija?

– Tenka nemažai dirbti pirmiausia alkoholio ir tabako narkotinių medžiagų kontrolės srityje, nes jei valstybė nesugeba susitvarkyti su šiais dalykais, tai apie sveikatingumo programas nėra ko ir kalbėti. Dabar visuomenės nugirdymo lygis yra baisus ir tai daroma sąmoningai, o ne todėl, kad valdžia stengėsi daryti gerai, bet nepavyko. Piktybiškai nedarė. Tiksliau – darė, kad sukurtų idealias sąlygas pramonei nugirdyti visuomenę, pradedant vaikais.

– Išleidęs knygą „Sveikata, kuri mus saugo“ ją pristatinėjate daugelyje Lietuvos vietovių, rengiate diskusijas, pradėjote aktyvią programą mokyklose. Kaip jaunimas reaguoja į jūsų mintis?

– Auditoriją skaičiuoju tūkstančiais, nes mokyklose susitikimai dažniausiai vyksta salėse, kur susirenka keli šimtai mokinių. Tai motyvaciniai susitikimai, kuriuose yra ir daug dalykinės informacijos, bet labiausiai siekiu paskatinti pradėti mąstyti savo galva, nebūti reklamos vergais, „zombiais“. Daugumai mokinių ir mokytojų tai būna nauji dalykai, aš nekalbu tik apie priklausomybių žalas, kurias visi žinome, bet apie laimingo, sėkmingo bei laisvo ir sveiko gyvenimo viziją, kuri jauną žmogų gali įkvėpti. Juos dažniausiai organizuoja savivaldybių visuomenės sveikatos biurai. Su vyresniais žmonėmis susitikimuose diskutuojame kiek kita tematika – ypač tenka kalbėti tokiais opiais klausimais, kuriuose neretai susiduria dvi visiškai skirtingos nuomonės, pavyzdžiui, mėsos, pieno vartojimas, ir surasti tam tikrą aukso vidurį, nes kraštutinumai dažniausiai atsiranda dėl siauro akiračio.

– Tačiau paskutiniu metu matyti, kad visuomenė vis labiau susivokia ir nori keistis, bet ir pasipriešinimas labai didelis. Kad ir ilgos kovos dėl alkoholio pašalinimo iš degalinių…

– Ką ir kalbėti, jei net Seimo sveikatos reikalų komitetas, vadovaujamas „darbietės“ Dangutės Mikutienės ir konservatoriaus Antano Matulo, pritarė alkoholio grąžinimui į degalines! Trūksta žodžių. Juos dar šiek tiek tramdo aktyvus nevyriausybinių organizacijų jų darbų viešinimas. Dar vienas labai svarbus faktorius – atsirado viena politinė jėga, Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri aiškiai pasisako, jog reikia imtis mokslu pagrįstų, kitose šalyse sėkmingų priklausomybių kontrolės priemonių, sveikatingumo diegimo visuomenėje. Tada ir dabartinės Seime esančios partijos kiek prisibijo, nes už Lietuvos nugirdymą, sargdinimą, luošinimą atsakingi yra aiškiai įvardijami ir parodoma alternatyva, kas gali juos pakeisti. Visos partijos privalo sveikos gyvensenos diegimą, priklausomybių mažinimą laikyti savo programų prioritetais, o ne tik viena.

Tačiau, kaip sakote, visuomenė tikrai susivokia, vis daugiau žmonių keičia savo mitybą, mažiau vartoja mėsos, vis daugiau matome važinėjančių dviračiais ir kitaip fiziškai aktyviai leidžiančių laiką, populiarėja festivaliai be alkoholio, pavyzdžiui, Naisiuose dalyvavo per 40 tūkst. žmonių. Tai rodo, kad permainos tikrai vyksta. Kuo jos bus ilgiau stabdomos, tvenkiamos, tuo stipresne jėga jos galiausiai prasiverš.

Kalbėjosi Saulė Vėjūnė