J. Dapšauskas. Pasirodo, vaikus galima užmušti, tai neuždrausta?

Skaudūs įvykiai Kėdainiuose vėl atvėrė žaizdą ir manipuliacijas smurto prieš vaikus tema. Kai kurie veiksmai, politikų, apžvalgininkų, žinomų visuomenės  veikėjų pasisakymai kai kada yra paprasčiausiai nekorektiški.

Būtina matyti visumą: šiandien smurtas bet kokios formos yra draudžiamas. Tai yra kriminalinis nusikaltimas. Jei ne, nesuprantu, kam sulaikė tuos du įtariamuosius, jei dar nėra priimtas įstatymas (mat neva buvo neatsakingai vilkinamas), juk tai ne nusikaltimas?

Nepateisinama, kad kai kas tokiomis manipuliacijomis sau nesąžiningai kraunasi politinį kapitalą, sulaukia sau reklamos, dėmesio. Nekalbant apie visiškai nekorektišką elgesį, kai visus, kurie nori kuo profesionalesnio įstatymo priėmimo, apšaukia esančius neva už smurtą, už tai, kad kuo daugiau vaikų „atsidurtų šuliniuose“  ar mirtinai būtų sumušti.

Smurtas, sveikatos sutrikdymas yra ir šiandien nusikaltimas, kuris apibrėžtas baudžiamajame kodekse ir kituose teisės aktuose. Baudžiamasis kodeksas 140 straipsnis arba 163 straipsnis. Priemonių apginti vaikus nuo smurto yra ir priimtame Smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Tik reikia jas taikyti, atsakingai dirbti.

Kodėl stringa Vaiko teisių pagrindų įstatymo priėmimas Tiesiog buvo neprofesionaliai parengtas, į įstatymą sudėtos kai kurios psichologijos mokslo formuluotės, kurios netinka įstatymui. Tad ir paprašė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ji patikslinti, kai kurie Seimo nariai pateikė patikslinimą projektui. Įstatymas turi būti aiškiai apibrėžtas, tam jis ir yra įstatymas, o ne šviečiamasis, diskusinis straipsnis viešojoje erdvėje.

Įstatymų neapibrėžtumo pavyzdys

Visą penkmetį tesėsi gimdžiusių namuose absurdiška persekiojimo byla (beje, nesu suinteresuotas: mano vaikai gimė gimdymo namuose). Šiandien įstatymas nedraudžia gimdyti savo namuose, o pagalbą gydytojams suteikti pagalba namuose pagimdžiusioms (kuri įpareigoja ir Hipokrato priesaika) yra draudžiama. Galima sakyti, kad taikant įstatymus reikia vadovautis logiškumo principu, bet realybė rodo, kad nėra vadovaujamasi. Namuose gimdžiusios šeimos buvo tampomos po teismus, turėjo labai intymius gimimo įvykius prisiminti apklausose, tardymuose. Gerai, teismas galiausiai dalinai išteisino.

Pasisakantis už aiškesnį apibrėžima, pasisako už smurtą?

Tikrai nesu už vaikų mušimą. Nebūtina prisipažinti, bet galiu pasakyti, kad nesu nei karto gavęs iš tėvo į kailį ir dėl to tikrai nesigailiu. Tačiau pirminis įstatymo variantas smurto sąvoką taip išplėtė ir taip „neapibrėžtai apibrėžė“, kad atsiranda spragos norint ateityje juo piktnaudžiauti.

Tikslinti įstatymo projektą prašė ne viena šeimų organizacija. Pasirodo, jie už smurtą prieš vaikus? Pastabas oficialiai išreiškė Seimo nariams ne viena tėvus atstovaujanti organizacija (ir tikrai ne smurtaujančius jungianti ar už smurtą pasisakanti!). Šeimų ugdymo srityje dirba daugybė šeimų organizacijų, skatindami pozityvų, prieraišų, sąmoningą ir darnų vaikų auklėjimą. Kiek čia prisideda valstybė? Organizacijos pasisakančios už prieraišius (su empatija), teigiamus vaikų auklėjimo būdus, jiems suprantamas pagal amžių, taisykles. Kad vaikas nėra gimdytojų egoizmo tąsa (projekcija), bet tik kuriam laikui patikėta labai didelė atsakomybė.

Kiek šeimų ugdymo programoms valstybė skirta pinigų? Į šeimų ugdymą orientuotos šeimų organizacijos dažniausiai švietėjišką veiklą vykdo tik savo entuziazmo dėka. Atrodo, „prie ko čia“ valstybės parama, juk jie savo („egoistiniais“) reikalais rūpinasi. Valstybė dažniausiai rūpinasi tik šeimų (ar porų, vienišų mamų) produktu – vaikais. Tačiau  ar būtent valstybė neturėtų pasirūpinti šeima, santuoka kaip institutu, ta idealiausia terpe, kurioje ir turi vaikai gimti, augti, būti auklėjami?

Kai nėra aiškiai ir logiškai apibrėžtos sąvokos įstatyme, normalūs ir labai atsakingi tėvai turėtų jaustis visada kažkiek kalti (pažeidžiami). Ne šiaip negebantys kartais tinkamai, kūrybingai, pozityviai auklėti savo vaikų, bet kažkiek nusižengiantys įstatymui: gal pakėlė balsą prieš vaiką, gal nepatenkino kokio jo noro einant pro kasas (o taip specialiai sudėtos prekės), nenupirko  kokio saldainiuko. O gal kokį kartą pliaukštelėjo per užpakaliuką? Juk tai nusižengimas.

Konkretų atvejį žinau, kaip vaikas teškia savo tėvams, kad yra pažeidžiamos jo teisės, nes jis turįs nešti smirdinčias šiukšles, jis skusis vaikų teisėms. Tėvai be auklėjimo įgūdžių, pasimetę nustoja auklėti ar drausminti savo vaikus, kad tik nepažeistų jų „teisių“. Gimdytojai „paleidžia“ savo vaikus televizijos ir gatvės auklėjimui, juk baisiau yra pažeisti vaikų teises…

Kraupioji realybė

Prisimenu vyrai kalba, apie kraupią ir jokiose elgsenos rėmuose netelpančia kriminalinę realybę artimoje aplinkoje, kai sugyventinis spardo pastojusią moterį ir rėžia jai: „ar jau ir vėl „pampsti“.

Dar iš paauglystės prisimenu istorijų, kai pirmūnai, šiaip besimokantys labai gerai, gavę kiek prastesnį pažymį, bijodavo iš mokyklos eiti namo, nes gaus į kailį už blogą pažymį! Ką bekalbėti apie pasitaikančius atvejus, kai už elgesį „lupama“ ne su šiaip diržu, o dar kad kliūtų ir su diržo sagtimi, kad daugiau skausmo sukeltų. Ir taip „auklėja“ kartais ir neapsvaigę alkoholiu, bet tiesiog labai nebrandūs, žiaurūs „vaikų turėtojai“, bendrai smurtaujantys asmenys.

Bet pirmiausia reikia turėti mintyje tai, ką Policijos generalinis komisaras Linas Parnavas LRT neseniai pareiškė (tai sako ir oficiali statistika), kad apie 80-90 procentų nusikaltimų padaroma apsvaigus. Vien šią priežastį pašalinus, kiek kitų pasekmių problemų išsispręstų! Tai nuo to ir reikia pradėti, o ne nuo kito galo. Tai nereiškia, kad ir kiti specifiniai smurto atvejai įstatymuose neturėtų būti apibrėžti.

Štai psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midtun (Midttun), reaguodama į šį tragišką įvykį, teigia: „Esant tokiam alkoholio vartojimui, smurtas neišvengiamas. Žiniasklaidos priemonės, griežtai siūlančios nubausti ir atimti, ne tik pelnosi iš alkoholio reklamos, bet ir aukština alkogamintojų socialinę atsakomybę. Norėdami greitai sumažinti smurtą prieš vaikus, turime pirmiausia sumažinti alkoholio vartojimą visuomenėje. Kitu atveju reforma tebus pleistras ant perrėžtos arterijos“.

Bet pirmiausia čia reikėtų rimto švietimo ir jis turi būti vykdomas būtent per šeimas, o ne šalia jų, į šeimas žiūrint kaip į potencialias smurtautojas. Blogiausia, kad kur tikrai reikia valstybinių institucijų įsikišimų, ten jos nesugeba profesionaliai padėti (kaip ir paskutiniu atveju), nes smurto artimoje aplinkoje yra labai daug. O jei tų problemų priežastį (alkoholio vartojimą) sumažintume 80 proc. atvejų , tada atliktų lėšų ir tiems 20 proc. problemoms rezultatyviai spręsti, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių specialistai, psichologai gautų rimtesnį užmokestį ir panašiai.

Klausimai diskusijoms

Vaikų neskiepijimas yra vaiko nepriežiūra ar nėra – vegetarinis vaiko maitinimas yra vaiko raidos trikdymas ar ne? Pagal Lietuvos institucijų kai kuriuos išaiškinsimus – tai yra nepilnavertė mitybą (suprantama, tėvai turėtų būti baudžiami). Kitų šalių institucijos išaiškina, kad gali pilnavertė mityba būti ir vegetariška. Vaiko nežindymas iki pusės metų ar metų – yra jo teisių pažeidimas ar ne? Juk žinome, kad žindymas labai svarbus vaiko sveikatai.

Smurtas prieš vaikus, vaikų teisių pažeidimas, kai besilaukianti mama rūko, vartoja alkoholį ir panašiai. Juk tai akivaizdus vaikų teisių pažeidimas! Ar ir čia riba? Šiandien mokslas teigia, kad net prieš pastojimą abu tėvai turėtų gyventi kuo sveikiau, nes nuo jų sveikatos priklauso vaikų sveikata. Teisės pažeistos, kai prenatalinėje stadijoje tėvai laukia tik konkrečios lyties vaiko, o lūkesčiams nepasitvirtinus, sukuria nelaukiamo vaiko atmosferą. Tai taip pat turi pasekmių tolimesnei vaiko ir net suaugusio psichinei raidai. Apie tai kalba prenatalinė  psichologija. Galėčiau iškelti daug klausimų, kodėl šios smurto formos ir vaikų (ar dar negimusių) teisių pažeidimai nėra įrašyti dabartiniame įstatyme?

Teisės. O kaip su teisėmis žinoti donoro sperma pradėtiems pagalbiniu būdu vaikams savo biologinius tėvus? Vaiko teisė turėti tėtį ir mamą, o ne „mamą“ ir mamą“ arba „tėtį“ ir „tėtį“ (vienalytėse porose)? O kaip su abortuotais dar negimusiais vaikais?  Ar čia taip pat nėra pažeistos vaiko teisės?

Kaip spręsime iš esmės smurtinės ir psichiškai nesveikos visuomenės problemą?

Ruošimo šeimai programa. Kažkokia atgyvena? Tokia net formuluotė netinkama. Svarbiausia išmokinti paauglius jau prasidėjus hormonų audroms užsimauti prezervatyvą (suprantama, tai taip pat vaikų teisės). Tokio „šiuolaikiško“ švietimo tikrai reikia, o formuoti suvokimą, kad pirmiausia pastovūs sutuoktinių darnūs santykiai nėra savaiminis dalykas, o užduotis, tuo labiau, vaikų ugdymas nevyksta savaime, jo reikia mokintis – nereikia?

O smurtas, negebant normaliai ir be manipuliacijų diskutuoti, kad ir smurto prieš vaikus ar moteris tema? Tai ne smurtas?  O kur dar psichologinio smurto, patyčių viešojoje erdvėje pavyzdžiai, kai persekiojama net Seimo narės mandato atsisakiusi moteris? Reikia iš vis siekti žymiai darnesnės visuomenės, sveikesnės dvasiškai ir psichiškai, nes šiandien esame vieni iš nelaimingiausių pasaulyje ir labiausiai besižudantys. Ir problemą spręsti reikia ne sprendimą imituojant, o imantis priežasčių ir kompleksiškai.

Autorius yra Sveikatos bangos sąjūdžio dešimtmečio iniciatorius