Vėlinės turi daug vardų – Ilgės, Stalai, Šermenys, Diedai, Diedaduonės… Kadaise tai buvo tikra šventė, o ne vien kapų lankymas. Šeima, giminė ir bičiuliai susirinkdavo prie padengtų stalų, ant kurių rikiavosi šiai šventei pagaminti ypatingi valgiai – grucė, juka, įvairių grūdų košės ir skirtingų rūšių mėsa (aviena, kiauliena, gaidiena).
Prieš valgydami ratu apsiųsdavo aplinkui stalą degančią žvakę. Ne tik valgydavo, bet ir per visą naktį giedodavo. Paskutinis valgis buvo gaidiena, kurios paragavę visi pasidalydavo į gabalėlius supjaustytą gaidžio skiauterę, kad būtų linksmi ir laimingi!
Tokie Stalai dar prieš šimtą metų buvo keliami ne tik per Vėlines, bet ir dar kelis kartus per metus prieš didžiąsias šventes – Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Žolines, Kalėdas (lietuviškos Kūčios yra tokių mirusiesiems skirtų vaišių liekana).
Radijo laidoje „Ryto rasa krito“, kurią rengia Vida Šatkauskienė, galima paklausyti platesnio mitologės dr. Daivos Vaitkevičienės pasakojimo apie senąsias Vėlines.
„Diedai“ skamba labai slaviškai. O visa kita labai gražu.
“Diedai” yra iš Dziady, o šis žodis yra latvizmas iš lietuvių giedoti, giesmė latv. ‘dziesma’. tai sutampa su gaidienos (gaidys iš giedoti) ritualiniu valgymu ir supjaustytos gaidžio skiauterės pasidalinimu.
Deja, paklausyti platesnio mitologės pasakojimo nėra galimybių.