V. Vasiliauskas. Slavino sąrašas

Veikiausiai nelemtas sutapimas, kad prieš  ateinantį penktadienį ir šeštadienį  numatytas Adolfo Ramanausko – Vanago valstybines laidotuves  vėl pakilo nauja, gal net devintoji banga dėl  Jono Noreikos – generolo Vėtros. Lietuvos žydų bendruomenėje pasigirdo pasipiktinusių balsų boikotuoti iškilmes. Jau vien dėl tokių minčių Aleksandras Slavinas aname pasaulyje yra laimingas – jis savo pasiekė.

Slavinas, KGB pulkininkas, pokario NKVD Lietuvoje kontražvalgybos vadovas, kurio taikinių sąraše buvo lietuvių  rezistencijos, pokario  partizanų,  emigracijos iškiliausios asmenybės. Jeigu  saugumas negalėdavo jų laisvajame pasaulyje pasiekti fiziškai, pagal atskirus operacijų planus bandydavo juos paversti „politiniais lavonais“, pakišdamas Vakarų žiniasklaidai  klastotes  apie  jų tariamą kolaboravimą su naciais.

Nepriklausomybės  atgavimo išvakarėse A. Slavinas dar iš Sovietų Sąjungos evakuavosi su šeima į Vakarus, be abejo, su užduotimi ir savo sąrašu. Saugiai įsikūręs tuometės Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, ėmėsi įprasto darbo, šiek tiek pakoreguodamas akcentus. Anksčiau buvo puolami „reakcingi emigracijos sluoksniai“, „buržuaziniai nacionalistai“, nūnai – ką tik atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė.

1993m. A. Slavinas įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ paskelbė didžiulį straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“,  kuriame vienu ypu apjuodinamas 1941m. Birželio sukilimas ir jo Laikinoji vyriausybė, taip pat pirmuosius žingsnius žengianti Lietuvos valstybė, pagerbusi šiuos XX a. istorijos puslapius. KGB veterano straipsnis – savotiškas lietuvių kovos už laisvę diskreditavimo konceptas – vėlesnių insinuacijų autoriai tik variavo A. Slavino tezes.

Tiesą sakant, nieko naujo nepasakė  ir pats A. Slavinas, tik apvertė aukštyn kojomis oficialų Niurnbergo proceso „Dokumentą L- 180“ –  savo kolegos SS brigadenfiurerio Valterio Franco Štalekerio (Walter Franz  Stahlecker) ataskaitą, kurioje jis skundėsi, jog Kaune pirmomis karo dienomis sunkiai sekėsi nacių klasta – sukurstyti vietinius gyventojus ir parodyti pasauliui, kad jie „patys pradėjo veikti prieš žydus“ ir  kad pogromuose būtų  „neįmanoma pastebėti vokiečių valdžios vadovavimo“.  Ko realybėje neparodė pasauliui SS generolas, tą parodė vokiečių laikraštyje KGB pulkininkas.

Antpuoliai prieš mūsų laisvės kovos simbolius nesiliauna iki šiol. Žiūrėk, Kauno „Lietūkio“ garaže žudynių centre besišvaistantis geležine dalba blondinas vienam  „panašus“ į Juozą Lukšą – Daumantą, kitai „pasirodė“, jog A. Ramanauskas – Vanagas dalyvavo Druskininkų žydų žudynėse. KGB – A. Slavino – sąraše vienas pirmųjų visuomet figūravo ir J. Noreika – generolas Vėtra.

Pirmąsyk šią pavardę su Plungės žydų žudynėmis susiejo išeivijos raštininkas Aleksandras Pakalniškis, savo abejotinos literatūrinės ir istorinės vertės knygas kepęs su grafomano įkarščiu. Iš čia J. Noreikos pavardė atsidūrė žydų žurnalisto Leonido Olšvango straipsnyje apie holokaustą Lietuvoje vokiečių žurnale „Der Spiegel“. Nors netrukus paaiškėjo, kad tuo metu J. Noreikos Plungėje ir būti nebuvo, dezinformacija  iki šiol  klaidina net patyrusius žurnalistus. Kova dėl J. Noreikos – generolo Vėtros  persikėlė į Šiaulius, kur jis ėjo iki gestapo suėmimo ir išsiuntimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą apskrities viršininko pareigas.

Čia vėlgi rimtų svarstymų vertas dalykas: kiek atsakingas galėjo būti J. Noreika, kaip ir jį į šias pareigas paskyrusi Laikinoji Vyriausybė, nes ji „valdė“ neegzistuojančią valstybę. Anot ką tik atsiųsto Reicho generalinio komisaro  pirmojo kreipimosi į lietuvius, jis paskirtas „vadovauti buvusios  Lietuvos valstybės sričiai“ („das  Gebiet ehemaligen Freistaat Litauen“). Laikinoji Vyriausybė negalėjo būti atsakinga nei už lietuvių, nei už žydų likimą, nes vokiečiai įžengė į Lietuvą, kaip į priešo, su kuriuo jie kariauja, okupuotą teritoriją, t. y. į Sovietų Sąjungą.

Todėl Indrės Makaraitytės emocingo  straipsnio „Delfi“  dramatiškus pasažus („ J. Noreikos – Vėtros įsakymai suvarė žydus į getus, o getai po kelerių metų buvo likviduoti…“), atvėsintų tikrojo Šiaulių šeimininko, apygardos komisaro Hanso Gevekės (Hans Gewecke) 1941 m. rugpjūčio 13 d. pats pirmasis atsišaukimas:  „Lietuviai! Mane paskyrus Šiaulių apygardos Komisaru, tuoj perėmiau civilinę valdžią“.

 Ir „tuoj“ komisaro serija  įsakymų : „1.Žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais. Jie gali tik atitinkamos dešinės judėjimo linkmės gatvės pakraščiais vienas paskui kitą eiti. (…) 3. Žydai be amžiaus ir lyties skirtumo privalo prie krūtinės kairės pusės ir nugaros nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę 8-10 cm skerspjūvio dydžio“.  

Šių įsakymų, nuo kurių šiaušiasi plaukai, autoriaus šeimoje 1943 m. Šiauliuose gimė šiandien garsi vokiečių filologė, ispanų ir prancūzų literatūros tyrinėtoja Fraukė Gevekė (Frauke Gewecke). Tataigi.

Pats H. Gevekė po karo išvengė  kaltinimų karo nusikaltimais, mirė savo lovoje Vakarų Vokietijoje. Mat naciai, priešingai nei įsivaizduoja I. Makaraitytė, getus  1940 m. Lenkijoje, o paskui ir visose Rytų Europos okupuotose teritorijose  pradėjo steigti kaip laikinas žydų perkėlimo vietas, kurios virto vergų nemokamo darbo stovyklomis. Ir tik po Berlyne priimto  „galutinio žydų klausimo sprendimo“ (1942 m sausis) getai pasidarė mirties stovyklomis. Beje, iš visų Lietuvoje veikusių getų vienintelio Šiaulių geto žydų nemaža dalis išliko gyvų.

Naciai pažaisti savivaldą leido net getuose, kur veikė žydų tarybos (Judenratai), žydų policija, turėjusi teisę atrinkti(skirti „šainas“, galiojančias tik vieną mėnesį, skirtingų spalvų), kas dar  tinka darbui, o ką pasiųsti į mirtį. Šią pragarišką nacių išmonę pačioms  aukoms suteikti sprendimo teisę, kam gyventi, o kam mirti, išsamiai aprašęs Vilniaus geto bibliotekininkas Hermanas Krukas savo garsiajame  dienoraštyje „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“. Tokios savivaldos ir tokios teisės niekas niekam nelinkėtų.

Ir kalbos apie žydų turto dalybas Lietuvoje smarkiai perdėtos. Jokių dalybų nebuvo. Naciai „tuoj“ įvedė vokišką tvarką – ir besigviešiančių žydų turto nebeliko. Ne dėl tvirtos moralės. Vokiečiai marodierius  nušaudavo vietoje, kaip Reicho nuosavybės vagis.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva gavo sunkų ir skaudų palikimą – penkiasdešimt metų nutylėtą holokaustą, kai žydai, išžudyti vien dėl tautybės, virto „tarybiniais žmonėmis“, sugriautas sinagogas, laiptus iš žydų antkapių, nacių ir sovietų pagrobtos ar sunaikintos nuosavybės skolą. Ir silpną  teisinę sistemą, kuri nebuvo pajėgi operatyviai peržiūrėti ir teisingai įvertinti visų įtariamųjų karo nusikaltimais bylų. Stačiai rojus slavinams  ir kitiems apsišaukėliams „teisingumo vykdytojams“.

Lietuvos valstybė atsiprašė Izraelio tautos dėl lietuvių, prisidėjusių prie Šoa.

Galutinis tautų susitaikymas įvyks, kai nebeliks nė vieno nenubausto karo nusikaltėlio, susitepusio žydų krauju. Bet ar tai įmanoma be patikimo šių nusikaltėlių sąrašo, dėl kurio nesutariama,įvairių autorių  pateikiami variantai skiriasi  tūkstančiais? Kuo sunkesni nusikaltimai ir juos lydinti bausmė, tuo būtini svaresni įrodymai, padedantys atskirti tiesą nuo nacių ir KGB klastočių, šiuolaikinių slavinų manipuliacijų.

Daug buvo  tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų  okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti.  Prabėgo jau net dvidešimt metų – kur rezultatai? Kam Lietuvos valstybės išlaikoma komisija atsiskaito? Žinome tik tiek, kad komisijos sekretoriato penki  darbuotojai „Sodrai“ mokesčius moka tvarkingai.

Tačiau net iš šios visiškai bergždžios komisijos galima išpešti naudos. Komisijos narys, buvęs Vilniaus geto vaikas ir raudonasis partizanas, dabar Izraelio generolas, ištikimai  25 metus tarnavęs savo šaliai, žymus žydų istorikas  Ytcikas Aradas (Yitzhak Arad) buvo Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidoje apkaltintas dalyvavęs vokiečių okupacijos metais Kaniūkų kaimo žudynėse. Mūsų Generalinė prokuratūra  2007 m.paskubėjo net iškelti bylą.

Kilo skandalas, protestuodamas Y. Aradas pasitraukė iš komisijos, Izraelis, Lietuvos ir tarptautinės žydų bendruomenės pareikalavo įrodymų. Neturėdama įrodymų, Generalinė prokuratūra buvo priversta gėdingai pabrukti uodegą ir triukšmingai pradėtą bylą patyliukais nutraukti. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė ir visuomenė turi ginti savo didvyrius ir moralinius autoritetus.

Ar ne panašiai dėl J. Noreikos – generolo Vėtros turėtų elgtis ir Lietuva, neatiduodama šio nacių ir sovietų kankinio, atgulusio kolektyviniame kape Tuskulėnuose, gatvės ir žiniasklaidos rėksnių teismui? Žinoma, jeigu ji teisinė valstybė, kurioje neklaidžioja A. Slavino ir jo sąrašo šmėkla.