Rugpjūčio 21 d.,Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos didžiausia salė lūžo nuo šviesuolių – o kur kitur inteligentams glaustis, jeigu ne čionai? Adolfo Damušio demokratijos studijų centro surengtai filmo „Dangus lageryje“ apie Nijolę Sadūnaitę premjerai Lietuvoje nesutrukdė nei vasaros atostogos, nei gražus oras, nei platesnės reklamos nebuvimas.

Vakarą vedė šio centro nepakeičiamas vadovas Vidmantas Valiušaitis, pasveikinęs žymiausią Lietuvos disidentę su neseniai praėjusiu 80-mečio jubiliejumi. Filmo autorių tėvynėje, Italijoje, Pezaro mieste premjera jau įvyko prieš metus.

Filmo sukūrimo istorija nepaprasta – tikrai sadūnaitiška. Italė mokytoja Paola Ida Orlandi iš Pezaro, viešėdama Vilniuje, aplankė KGB rūmus – jos gidė po šį pragarą buvo Nijolė Sadūnaitė. Italę sukrėtė KGB baisybių ir Nijolės švytinčio veido, jos giedros nuotaikos kontrastas, kai ji net savo kankintojams nejaučia mažiausios neapykantos, atvirkščiai, juos užjaučia, kaip nelaimingus žmones, kreipiasi į juos : „Broliai kagėbistai, aš jus myliu!“ – sukeldama jiems dar didesnį nirtulį Šį sadūnaitišką kontrastą puikiai pajuto okupacijos metais užsienyje išleistų N.Sadūnaitės atsiminimų „KGB akiratyje“ vertėjai į anglų kalbą, pavadinę juos „A Radiance in the Gulag“ („Spindėjimas Gulage“).

Sesė Nijolė Sadūnaitė ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis | Rengėjų nuotr.

Italų mokytoją sesers Nijolės krikščioniškos meilės slėpinys taip sukrėtė, kad, grįžusi į Pezarą, visiškai tolima kino menui, ėmėsi šio projekto, susirado režisierių Rikardo Denaro (Riccardo Denaro), subūrė grupę – visi dirbo be atlyginimo.

Filmo siužetas nesudėtingas: Milano universiteto III kurso istorikas rašo kursinį darbą, kuriame bando įminti Nijolės Sadūnaitės dvasinės stiprybės mįslę ir šaltinį, skrenda į Vilnių, čia jį pasitinka Vilniaus universiteto I kurso filologė, kuri ir supažindina italą su Nijole. Jaunuolį N.Sadūnaitė veda tais pačiais KGB pragaro ratais kaip ir Paolą.

„Dangus lageryje“ – švietėjiškas katalikiškos dvasios filmas, skirtas jaunosios kartos ugdymui, pristatantis Nijolę Sadūnaitę, punktyriškai – Lietuvos okupaciją ir rezistenciją, taip pat Vilniaus architektūrą. Ir šiame nuoširdžiame, kuklių meninių savybių pusiau vaidybiniame, pusiau dokumentiniame filme, kuriame vaidina neprofesionalūs aktoriai, ryškiausiai švyti Nijolė Sadūnaitė.

Dera nulenkti italų autoriams galvą už filme parodytą pagarbą lietuvių pasipriešinimui ir jo herojams (epizodas Tuskulėnų koplyčioje ir kolumbariume). Vienuolės Nijolės Sadūnaitės paveikslas „Dangaus lageryje“ įkūnija visą nepaklupdytą Lietuvos Katalikų Bažnyčią – prievartai nepasidavusius didžiuosius vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių, jų įpėdinius vyskupus Sigitą Tamkevičių, Joną Kaunecką, Joną Borutą, KGB nužudytus kunigus Juozą Zdebskį ir Bronių Laurinavičių, nepalaužiamą monsinjorą Alfonsą Svarinską, visus legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ talkininkus.

Bažnyčia buvo likęs paskutinis bastionas, ginantis ne tik tikinčiųjų teises, bet ir kovojantis už nepriklausomą Lietuvą, laisvą žodį ir spaudą, už kiekvieno asmens laisvę. Taip pat ir tų, kurie ir šiandien burnoja prieš Bažnyčią, tyčiojasi iš tikinčiųjų.

Po „Dangaus lageryje“ premjeros M.Mažvydo bibliotekoje buvo pasakyta apsčiai prasmingų ir gražių žodžių, bet apsiribosiu Gedimino Storpirščio fraze. Prisiminęs akciją „Šimtas idėjų Lietuvai“, aktorius pasiūlė: „Šimtas tokių susitikimų su Nijole Sadūnaite – ir Lietuvoje viskas pradės keistis“.