Praėjo trisdešimt metų, nelengva viską prisiminti… Vis dėlto, peržiūrinėjant fotografijas, pavyksta atkurti kai kurias detales.
1988 m. liepos mitinge Vingio parke prie tribūnos ant apvalios pakylos, paprastai naudojamos dainų švenčių metu, išsidėstė daugiausia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai.
Į mitingą susirinkę žmonės buvo iki pat viršaus užpildę parko tribūnos sėdimąsias vietas ir beveik visą vejos erdvę tarp tribūnos ir miškelio. Apytiksliais skaičiavimias, tame mitinge dalyvavo 150–200 tūkstančių žmonių. Priėjimas prie pakylos buvo atribotas ištemptomis virvelėmis. Tvarką prižiūrėjo Sąjūdžio tvarkdariai su žaliais raiščiais. Milicijos beveik nesimatė.
Mitingas tęsėsi ilgai. Vos ne kiekvienas iniciatyvinės grupės narys turėjo ką pasakyti susirinkusiems žmonėms. Tos kalbos tuo metu atrodė neįtikėtinai drąsios, nors tiesiai apie pilną Lietuvos nepriklausomybę dar beveik nebuvo užsimenama. Na nebent kaip ir visuomet aštriame Antano Terlecko pasisakyme.
Žmonės į tas kalbas aktyviai reagavo. Daugiausia ovacijų sulaukė ypač ugningi Vytauto Landsbergio, Vytauto Petkevičiaus ir dar kai kurių pasisakymai. Oficialiajai valdžiai šiame mitinge atstovavo TSKP Lietuvos CK sekretorius Algirdas Brazauskas, savo kalboje daugiausia lietęs ekonominio savarankiškumo didinimo aspektus.
Buvo daug dainuojama. Skambėjo Naujalio „Lietuva brangi“, Kudirkos „Tautiska giesmė“, daug liaudies dainų. Dauguma dainų prasidedavo ant pakylos – jas paprastai per mikrofoną užvesdavo Vytautas Landsbergis. Bet kai kurias pradėdavo kas nors iš minios, ir jas palaipsniui pagaudavo visi susirinkusieji.
Gana egzotiška, ypač dabartinio laikmečio požiūriu, buvo aukų Sąjūdžiui rinkimo procedūra. Nepamenu, ar buvo koks viešas raginimas jas rinkti, bet per minią iš rankų į rankas ėmė keliauti paprasti polietileniniai maišeliai, į kuriuos žmonės dėdavo pinigus. Daugiausia būdavo dedami 1 arba 2 rublių popieriniai banknotai, bet kai kurie nepagailėdavo ir 5 ar net 10 rubliu, o kartais ir daugiau…Pripildyti maišeliai per rankas būdavo perduodami link pakylos, kur Sąjūdžio pagalbininkai juos iškratydavo į didelius stipraus popieriaus maišus. Tik dabar kilo mintis, kad būtų smalsu sužinoti, kaip su tomis aukomis buvo elgiamasi toliau (būtent techniškoji to pusė – saugojimas, apskaita ir pan.) O tuo visuotinės euforijos metu niekam net mintis nekilo, kad su tais surinktais pinigais kas nors galėtų pasielgti nedorai…
Po šio mitingo žmonės skirstėsi nenoriai, prašviesėjusiais veidais, dauguma dainuodami liaudies dainas. Prasidėjo nelabai ilgas, bet toks svarbus dvasinis pakilimas…
V. Daraškevičiaus nuotraukos. 1988 m. Sąjūdžio liepos 9 d. mitingas Vingio parke:
