Renginyje – autentiškas folkloras ir erdvinė muzika

Birželio 21 d. muzikinis veiksmas netikėtoje postindustrinėje erdvėje – VGTU „Linkmenų fabrike“ (Linkmenų g. 18, Vilnius) – sujungė autentiškai atliekamas Trakų rajono Kalvių ir Lieponių krašto liaudies dainas, šokį ir šiuolaikinę muziką. Penkis gyvenimo tarpsnius – nuo gimimo iki mirties – vaizduojančiuose muzikiniuose paveiksluose net devyniolika liaudies kūrinių. Juos į vientisą garsinį audinį sujungė kompozitorės Jutos Pranulytės sukurtos šiuolaikinės chorinės muzikos, smuiko ir perkusijos garsai.Permąstyti santykį su liaudies kultūra, artėjant astronomio ciklo ir baltiškiems lietuvių papročiams svarbiam laikui – vasaros saulėgrįžai, kvietė erdvinės muzikos veiksmas „Spengla“.

„Kvietėme atsigręžti į autentišką, o ne stilizuotą liaudies meną. Jungdamos jį su šiuolaikinės muzikos raiškos priemonėmis, siekiame atrasti meno formų bendrumų ir juos išryškinti“, – teigia „Spenglos“ autorės: viena iš pasirodžiusio folkloro ansamblio „Tula“ vadovų, etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė, taip pat muzikiniame veiksme dalyvavusio choro „ARTyn“ vadovė Erika Žilinskaitė bei kompozitorė Juta Pranulytė.

Vera Venckūnaitė-Čepulienė pasakoja, kad ruošiantis renginiui, svarbiausiu idėjiniu aspektu tapo uždavinys išlaikyti liaudies dainų tradicinę atlikimo manierą. „Kartu su visu folkloro ansambliu klausėmės pasirinktų liaudies dainų ir šokių autentiškus įrašus, mokėmės perimti tą manierą, kuria atliekami kūriniai: netemperuotą darną, specifinį balso formavimą, įvairias tembro spalvas, savitą judesį, ritmo laisvę. Toks atlikimas, galime sakyti, iš dalies priartėja prie šiuolaikinio meno, kai ieškoma kuo įdomesnių raiškos formų“, – mintimis dalijasi etnomuzikologė.

Anot Jutos Pranulytės, šiame projekte ypač svarbi erdvė, o kompozitorės sukurta muzika padėjo atsiskleisti liaudies kūrinių skambesiui. „Siekiau sukurti vientisą chorinę-instrumentinę drobę, kuri taptų liaudies kūrinių pagrindu bei sustiprintų, išryškintų jų jausminį turinį ir atlikimo manierą. Taip pat kiekvienas muzikinis epizodas turėjo skirtingą erdvinį sprendimą. Klausytojai buvo kviečiami laisvai judėti: tyrinėti gyvus, besikeičiančius garsinius paveikslus postindustrinėje erdvėje“, – pasakoja J. Pranulytė.

Renginio autorės tikina, kad pasirinktas metas irgi neatsitiktinis. „Vasaros saulėgrįža mūsų baltiškoje kultūroje buvo itin svarbi šventė – gamtos virsmas, nepertraukiamo ciklo dalis. Tai laikas savo būties apmąstymui“, – dėmesį atkreipia kūrėjos.

Renginį rengė Naujosios muzikos komunikacijos centras kartu su Lietuvių etninės kultūros draugija. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.